Stephen King: Tamsoje be žvaigždžių

– Aš nenukritau, – tarė jis. – Tu mane pastūmei. Kodėl tu mane pastūmei?

– Ko gero, dėl Šeiverstonų berniuko, – tarė ji, ištraukdama ranką iš už nugaros. Ji verkė kaip niekad graudžiai. Jis išvydo plastikinį maišelį. Pamatė jame rankšluostėliu apvyniotą ranką. Suprato, ką ji ketina daryti. Gal ir pats ką nors panašaus buvo daręs. Tikriausiai darė.

Jis suriko... tik riksmas buvo visiškai nepanašus į riksmą. Jo burna buvo pilna kraujo, kažkas, matyt, nutrūko gerklėje, ir garsas, sklindantis iš burnos, buvo panašus veikiau į kriokimą. Ji įkišo plastikinį maišelį jam tarp lūpų ir įgrūdo jį giliai į burną. Krintant jam nulūžo keli dantys, ir ji pajuto aštrias nuoskalas. Jeigu susižeistų pirštus, turėtų gerai pagalvoti, prireikus pasiteisinti.

Ji ištraukė ranką anksčiau, nei jis spėjo įkąsti, burnoje palikdama maišelį ir rankšluostėlį. Viena ranka nutvėrė jam už smakro, kitą uždėjo ant praplikusios galvos. Kūnas buvo labai šiltas. Ji pajuto, kaip tvinksi kraujas. Užspaudė jam burną, užkimštą plastikiniu maišeliu ir rankšluostėliu. Jis bandė ją atstumti, bet tik viena jo ranka buvo laisva ir, be to, lūžusi krintant. Antrą buvo prigulęs. Traukulių tampomos kojos daužėsi į grindis. Vienas pusbatis gulėjo nuspirtas. Jis gargė. Ji pasikaišė suknelę, kad nesipintų tarp kojų, paskiau žingtelėjo į priekį, ketindama jį apsižergti. Jeigu pavyktų, gal sugebėtų užspausti jam nosį.

Tačiau ji nespėjo: jo krūtinė sudrebėjo, iš gerklės gilumos išsiveržė ne tiek gargimas, kiek karkimas. Nejučia ji prisiminė tuos laikus, kai, mokydamasi vairuoti automobilį, ilgai vargdavo, kol įjungdavo antrąją pavarą, kurią sename jos tėvo ševrolė būdavo sunku užčiupti. Bobas tampėsi, viena akis išsprogo ir buvo lyg karvės. Veidas, iš pradžių tamsiai įraudęs, dabar darėsi violetinis. Jis vėl atsivertė ant grindų. Ji laukė, vos gaudydama kvapą, visa aptekusi ašaromis, apsisnargliavusi. Akis sustingo, jau nebespindėdama baime. Jai dingtelėjo, kad jis...

Sutelkęs visas jėgas, Bobas iš paskutiniųjų nusimetė ją nuo savęs. Atsisėdo, ir ji išvydo, kad viršutinė jo kūno dalis nelabai atitinka apatinę: tikriausiai jam lūžo ne tik sprandas, bet ir stuburas. Jis išsižiojo, ir iš burnos išlindo plastikinis maišelis su rankšluostėliu. Jų žvilgsniai susitiko, ir ji suprato, kad niekada nepamirš jo akių... tačiau galės gyventi toliau, su tuo susitaikiusi, ji turi ištverti.

– Darrr! Arrrrr!

Jis krito aukštielninkas. Pakaušis kaukštelėjo į grindis nelyginant kiaušinis. Darsė prisislinko arčiau, bet ne per arčiausiai, kad neišsiterliotų. Kas be ko, ji buvo kruvina, bet tai nieko baisaus – tai savaime suprantama, juk ji bandė jam padėti, – bet nebūtina maudytis kraujuje. Ji atsisėdo, pasirėmusi viena ranka, ir įsmeigė į jį akis, laukdama, kol atgaus kvapą. Stebėjo, ar jis nesujudės. Jis nesujudėjo. Pažvelgusi į savo brangų rankinį laikrodėlį „Michele“, kurį segdavosi tik eidama į restoraną ar svečius, pamatė, kad jau praslinko penkios minutės, ir, prikišusi ranką prie jo kaklo, pabandė užčiuopti pulsą. Laikė prispaudusi pirštus, kol suskaičiavo iki trisdešimties, bet nieko nepajuto. Prikišo ausį prie jo krūtinės, suvokdama, jog tai akimirka, kai jis gali ūmai atgyti ir ją sučiupti. Jis neatgijo, nes jame nebeliko gyvybės nė žymės: nei širdis plakė, nei plaučiai kvėpavo. Viskas baigta. Ji nepajuto pasitenkinimo (juo labiau džiaugsmo), tik tvirtą ryžtą kuo greičiau ir kuo protingiau viską užbaigti. Iš dalies dėl savęs, bet svarbiausia dėl Donio ir Petros.

Pustekiniais nuskubėjo į virtuvę. Visiems turi būti aišku, kad ji paskambino, kai tik galėjo; jeigu kas nors įtartų, jog delsta (pavyzdžiui, jeigu pernelyg sukrešėtų kraujas), galėtų kilti keblių klausimų. Prireikus papasakosiu, kad netekau sąmonės, dingtelėjo jai. Turės manimi tikėti, o jeigu nepatikės, negalės nuginčyti. Bent jau aš manau, kad negalės.

Ji paėmė žibintuvėlį iš podėlio, kaip ir aną vakarą, kai užkliuvo už jo paslapties. Grįžo ten, kur tysojo Bobas, sustiklėjusiu žvilgsniu spoksodamas į lubas. Ištraukė iš burnos plastikinį maišelį ir baugščiai jį apžiūrėjo. Jeigu įplyšęs, gali būti bėdos... o jis buvo įplyšęs dviejose vietose. Pašvietusi žibintuvėliu jam į burną, ant liežuvio ji pastebėjo plastikinio maišelio draiskanėlę. Ištraukė ją pirštų galiukais ir įdėjo į maišelį.

Gana, Darselena, gana.

Bet to nebuvo gana. Įkišusi pirštus į burną, ji atknojo skruostus: iš pradžių dešinį, paskiau kairį. Ir kairėje pusėje rado dar vieną plastikinio maišelio draiskanėlę, prikibusią prie dantenų. Paėmusi ją, įdėjo į maišelį. Ar yra daugiau draiskanėlių? Ar jis nurijo vieną kitą? Tokiu atveju jos nepasiekiamos, ir jai nieko kita nebelieka, kaip melstis, kad niekas jų nepastebėtų, jeigu kam nors – ji nežinojo kam – kiltų kokių nors įtarimų ir būtų įsakyta atlikti skrodimą.

Tuo tarpu laikas bėgo.

Dengtu taku ji pustekiniais nulėkė į garažą. Įropojo po darbastaliu, atidarė slėptuvę ir sukišo ten plastikinį maišelį ir rankšluostėlį. Uždariusi slėptuvę, užstūmė kartoninę dėžę su katalogais, paskiau grįžo į namus. Padėjo žibintuvėlį į vietą. Nukėlė telefono ragelį, bet, susivokusi, kad nustojo verkti, padėjo atgal. Nuėjusi į koridorių, pažvelgė į jį. Prisiminė jo dovanotas rožes, bet tai nepaveikė. Rožės – ne tėvynės meilė, tai veikiau paskutinė niekšo priemonė, ir nustėro išgirdusi save juokiantis. Tada pagalvojo apie Donį ir Petrą, dievinusius tėvą, ir susigraudino. Kūkčiodama grįžo virtuvėn prie telefono ir paskambino į greitąją pagalbą.

– Skambina Darselena Anderson. Atvažiuokite kuo greičiau į...

– Lėčiau, ponia, – atsiliepė budėtoja. – Aš prastai jus girdžiu.

Puiku, pagalvojo Darsė.

Ji atsikrenkštė.

– Ar dabar geriau? Girdite?

– Taip, ponia, girdžiu. Nusiraminkite. Jums reikalinga pagalba?

– Taip, Šugar Mil Leinas, 24 numeris.

– Jūs susižeidėte, ponia Anderson?

– Ne aš, o vyras. Jis nukrito nuo laiptų. Ko gero, jis neteko sąmonės, bet, man rodos, jis mirė.

Budinčioji pažadėjo nedelsdama išsiųsti pagalbą. Darsė neabejojo, kad ji išsiųs ir Jarmuto policijos budinčiąją komandą. Ir valstijos policijos komandą, jeigu tik aptiks šiame rajone. Vis dėlto ji tikėjosi, kad neaptiks. Grįžusi į koridorių, atsisėdo ant kėdės, bet netrukus atsistojo. Į ją spitrino jo akys. Kaltino ją. Ji nusikabino jo sportinę striukę, užsimetė ant pečių ir išėjo į lauką laukti greitosios pagalbos automobilio.

17

Jos parodymus surašė vietinis policininkas Haroldas Šrusberis. Darsei jis nebuvo pažįstamas, bet, laimė, jai buvo pažįstama jo žmona Arlenė Šrusberi, nėrimo vąšeliu būrelio narė. Jis kalbėjosi su ja virtuvėje, o gydytojas tuo tarpu apžiūrėjo Bobo kūną, paskiau liepė jį išnešti, nenumanydamas, kad viduje yra kitas lavonas. Lavonas žmogaus, kur kas pavojingesnio nei buhalteris Robertas Andersonas.

– Gal išgertumėte kavos, pone Šrusberi? Man būtų vienas malonumas.

Pažvelgęs į jos drebančias rankas, jis tarė, kad mielai išvirtų kavos jiems abiem.

– Aš mėgstu suktis virtuvėje.

– Arlenė niekada apie tai nėra sakiusi, – tarė ji, kai jis atsistojo. Jis paliko savo užrašus atskleistus ant virtuvinio stalo. Pamačiusi, kad, išskyrus jos ir Bobo vardą ir pavardę, adresą, telefono numerį, jis nieko daugiau neužsirašė, ji tarė sau, jog tai geras ženklas.