Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Dieną, jam išvažiavus, dabar ji retai jungdavo televizorių. Jį išjungus, būdavo maloniau klausytis, kaip ūžia šaldytuvas, kaip tyliai brazda ir traška jų jaukus namelis Jarmute, belaukdamas, kol į Meino valstiją vėl atslinks žiema. Būdavo maloniau mąstyti. Maloniau žvelgti tiesai į akis: jis vėl imsis senų darbų. Jis tvardysis kiek įmanydamas, ji mielai suteiks jam tą laiką, bet anksčiau ar vėliau Bidis vėl paims viršų. Jis nebesiųs kitos moters tapatybės liudijimo į policiją, tardamas sau, jog to pakaks jai apgauti, tačiau tikriausiai nesirūpindamas, ar ji susivoks, pasikeitus jo „braižui“. Nes manys, kad dabar ji susisaisčiusi. Ji turės prisipažinti, kad viską žinojo. Policija viską iš jos išpeš, nors ir kaip ji stengtųsi nuslėpti tą gyvenimo tarpsnį.

Donis paskambino iš Ohajo. Verslas sekėsi: jie ėmėsi biurų technikos ir įrangos, tikėdamiesi aprėpti visą šalį. Darsė sušuko valio (kaip ir Bobas, džiugiai pripažinęs, kad klydo netikėjęs, jog Donis, toks jaunas būdamas, galėtų pasiekti tokių laimėjimų). Skambino Petra, pranešė, kad pagaliau pamergėms jie pasirinko mėlynas trapecijos formos sukneles, ilgumo sulig keliais, tokios pat spalvos šifono kaklaskares, ir Darsė pagalvojo, ar bus gerai, ar neatrodys šiek tiek vaikiškai? Darsė pritarė, kad jos dailiai atrodys, ir jiedvi aptarė apavą – mėlynus batelius pusaukščiais kulniukais. Darsės motina susirgo Boka Grandėje, ir, ko gero, jai būtų tekę gulti į ligoninę, bet dabar pradėjo gerti naujus vaistus ir atsigavo. Saulėtekius sekė saulėlydžiai. Po popierinių žibintuvėlių parduotuvių vitrinose pasirodė popieriniai kalakutai. Paskiau pasirodė Kalėdų žaisliukai. Pirmąsyk iškrito sniegas – pagal kalendorių.

Vyrui pasiėmus portfelį ir išvažiavus į darbą, Darsė vaikščiodavo po namus iš vieno kambario į kitą, retkarčiais stabtelėdama ir įsistebeilydama į veidrodį. Kartais labai ilgam. Klausdama kito pasaulio moterį, ką jai daryti.

Vis dažniau atrodydavo, kad jai patariama nieko nedaryti.

14

Vieną nežiemiškai šiltą dieną, likus dviem savaitėms iki Kalėdų, Bobas grįžo namo tuojau pat po pietų, šaukdamas ją vardu. Darsė antrame aukšte skaitė knygą. Metusi ją ant naktinio staliuko (šalia veidrodžio, kuris dabar visada ten stovėdavo), ji nukūrė koridorium laiptų link. Pirmiausia jai dingtelėjo mintis (podraug apėmė siaubas ir palengvėjimas), kad pagaliau viskas baigta. Jis įkliuvo. Netrukus čia bus policija. Jį suims, paskiau grįžę užduos du įprastus klausimus: ką ji žinojo ir kada visa tai sužinojo? Gatvėje stovės televizijos žinių automobiliai. Prie jų namo išsirikiuos vaikinai ir jaunos moterys dailiomis šukuosenomis.

Nors, sprendžiant iš balso, jis neatrodė išsigandęs; tai ji suprato, dar jam nespėjus prieiti prie laiptų ir pakelti galvos. Jis buvo susijaudinęs. Gal net džiūgavo.

– Bobai? Kas...

– Nieku gyvu nepatikėsi! – Paltas buvo atsagstytas, veidas paraudęs iki pat kaktos, plaukai pasišiaušę. Lyg būtų lėkęs namo automobiliu, atidaręs visus langelius. Sprendžiant iš pavasariškai šilto oro, Darsei dingtelėjo, kad taip tikriausiai ir buvo.

Ji atsargiai nulipo apačion ir sustojo ant paskutinio laiptelio, kad galėtų žiūrėti jam tiesiai į akis.

– Pasakok.

– Pašėlusiai pasisekė! Garbės žodis! Jei kada nors tikėjausi ženklo, kad einu teisingu keliu – kad einame teisingu keliu, – po velnių, štai jis! – Jis atkišo rankas. Sugniaužtas į kumščius, krumpliais į viršų. Akys žėrėjo. Jis vos nustygo vietoje. – Kurioje rankoje? Spėk!

– Bobai, aš nenoriu žais...

– Spėk!

Ji parodė į dešinę ranką, kad tik greičiau baigtų. Jis nusijuokė.

– Tu skaitai mano mintis... betgi tu visada skaitai, ar ne?

Jis apvertė kumštį ir atgniaužė pirštus. Delne gulėjo moneta atvirkščiąja puse į viršų, vieno cento moneta su rugio varpomis. Jau naudota, bet gerai išsilaikiusi. Pamačiusi, jog toji pusė, kur Linkolno portretas, nesubraižyta, ji pagalvojo, kad moneta arba geros kokybės, arba labai geros. Ji siektelėjo monetos, bet sustojo. Jis linktelėjo jai, ragindamas, kad paimtų. Ji apvertė monetą, beveik visiškai įsitikinusi tuo, ką pamatys. Niekaip kitaip ji nebūtų galėjusi deramai paaiškinti savo susijaudinimo. Pamatė tai, ko tikėjosi: 1955 metai, dviguba data. Dvigubas atspaudas, numizmatų žodžiais tariant.

– Dieve mano, Bobai! Kur?.. Kur ją pirkai?

Dvigubu atspaudu paženklinta 1955 metų moneta, nebuvusi apyvartoje, Majamio aukcione neseniai parduota už daugiau nei aštuonis tūkstančius dolerių – pasiektas naujas rekordas. Ši moneta prastesnės išvaizdos, bet nė vienas kad ir pusprotis kolekcininkas neparduotų jos mažiau nei už keturis tūkstančius.

– Dieve mano! Bendradarbiai kvietė mane eiti pietų į tailandiečių restoraną, ir aš jau buvau beeinąs, bet dirbau prie tų prakeiktų „Vizijų partnerių“ sąskaitų, – pameni, esu tau pasakojęs apie tą privatų banką? – todėl daviau Monikai dešimt dolerių ir paprašiau iš „Sabvėjaus“ parnešti sumuštinį ir sulčių. Ji parnešė drauge su grąža maišely. Aš iškračiau viską... ir štai ką radau! – Jis griebė centą iš jos delno ir kvatodamas iškėlė virš galvos.

Ji irgi nusikvatojo, paskiau (kaip ne kartą pastaruoju metu) prisiminė: JAM NESKAUDĖJO.

– Argi ne šaunu, brangioji?

– Šaunu, – atsakė ji. – Džiaugiuosi, kad tau pasisekė.

Ji iš tikrųjų apsidžiaugė, nors ir kaip būtų keista (ir nesveika). Visus tuos metus jis ne kartą tarpininkavo, parduodant tokias monetas, ir bet kada galėjo nusipirkti pats, bet atsitiktinai rasti tokią retenybę – tai visai kas kita. Jis net uždraudė per Kalėdas ar gimimo dienos proga dovanoti monetas. Atsitiktinis radinys – didžiausias džiaugsmas kolekcininkui, kartą pasakė jis, kai jie tik susipažino, o dabar jis turėjo tai, ką darbo metu rieškučiomis seikėjo visą gyvenimą. Jo širdies troškimas išsipildė, drauge su kalakutienos sumuštiniu iškrisdamas iš balto užkandinės maišelio.

Jis stipriai apkabino ją. Ji irgi jį apkabino, paskiau švelniai atstūmė.

– Ką su ja darysi, Bobai? Padėsi į skaidrų plastikinį kubelį?

Ji šaipėsi, ir jis tai suprato. Jis atkišo pirštą kaip pistoletą ir šovė jai į galvą. Nieko baisaus, nes nušautam iš piršto „neskauda“.

Ji vis dar šypsojosi jam, bet dabar vėl pamatė (po trumpo meilės proveržio), kas jis toks: Tamsusis Vyras. Golumas 23 visu grožiu.

– Tu gerai žinai. Padarysiu nuotrauką, pakabinsiu ją ant sienos, o monetą padėsiu į mūsų banko seifą. Tavo nuomone, ji geros ar labai geros kokybės?

– Sakyčiau, kad labai geros, bet...

– Taip, suprantu, suprantu, ir man tai nesvarbu. Dovanotam arkliui į dantis nežiūri, bet sunku atsispirti. Šiaip ar taip, vis geriau nei pusėtina, ar ne? Sakyk atvirai, Darse.

Atvirai pasakius, tu vėl griebsies seno įpročio .

– Žinoma, vis geriau nei pusėtina.

Jo šypsena išblėso. Jai dingtelėjo, kad jis įspėjo jos mintis, bet greit nusiramino: kitapus veidrodžio ji kuo gražiausiai gali saugoti savo paslaptis.

– Šiaip ar taip, svarbu ne kokybė. Svarbu tai, kad moneta atsitiktinai pakliuvo į rankas. Pakliuvo į rankas, kai mažiausiai to tikėjaisi, o ne gavai iš tarpininko ar pasirinkai iš katalogo.

– Suprantu. – Ji nusišypsojo. – Jei čia būtų mano tėtis, iškart atidarytų butelį šampano.

– Tuo pasirūpinsiu šiandien per vakarienę, – tarė jis. – Tik ne čia, Jarmute. Nulėksime į Portlandą. Į „Pajūrio perlą“. Kaip tu manai?

– Ak, nežinau, brangusis...