Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Bet jis nejuokavo , tarė ji sau. Tai buvo daugmaž tuo metu, kai rytuose ėmė giedrėti dangus. Jis pasakė, kad mane myli, ir jis nejuokavo. Ir kai aš pažadėjau saugoti jo paslaptį – nes svarbiausia buvo saugoti jo paslaptį, – jis manimi patikėjo. Kodėl gi negalėtų patikėti? Aš beveik įtikinau pati save.

Ar tai įmanoma, kad jis galėtų išlaikyti žodį? Juk ne visi narkomanai palūžta. Ir jeigu ji negalėtų slėpti šios paslapties dėl savęs, argi nebūtų įmanoma slėpti jos dėl vaikų?

Negaliu. Neslėpsiu. O ką gi daryti?

Ką daryti, velniai griebtų?

Besvarstant šį klausimą, jos išvargęs, sumaišties perveiktas protas pagaliau pasidavė ir atsijungė.

Ji sapnavo, kad eina į valgomąjį ir ten randa moterį, grandinėmis pririštą prie ilgo Etano Aleno stalo. Moteris nuoga, tik su juodu gobtuvu, dengiančiu viršutinę veido dalį. Aš nepažįstu šios moters, ši moteris man nepažįstama, pagalvojo ji per sapną, o paskiau Petra iš po gobtuvo paklausė: „Mama, ar čia tu?“

Darsė buvo besuklinkanti, bet kartais, kai kankina košmarai, suklykti nepavyksta.

11

Kai ji pagaliau vargais negalais atsibudo – skaudama galva, nelaiminga, lyg sirgdama pagiriomis, – kitame lovos krašte nieko nebuvo. Bobas vėl buvo atsukęs savo žadintuvą, ir ji pamatė, kad jau penkiolika minučių vienuoliktos. Taip ilgai ji dar niekad nebuvo miegojusi pastaraisiais metais: nenuostabu, juk iki pat ankstaus ryto negalėjo sudėti akių, o kai užsnūdo, perdėm kamavo košmarai.

Ji nuėjo į tualetą, apsivilko chalatą, nusikabinusi jį vonios kambaryje nuo vagio ant durų, paskiau išsivalė dantis – burnoje buvo neskanu. Lyg paukščių narvelio dugne, kaip rytais sakydavo Bobas tomis retomis dienomis, kai per vakarienę išgerdavo daugiau nei vieną taurę vyno arba per beisbolo rungtynes antrą butelį alaus. Išspjovusi vandenį, ji jau buvo bededanti dantų šepetėlį į spintelę už veidrodžio, tada stabtelėjo, pažvelgusi į savo atspindį. Šįryt ji išvydo vyresnę nei vidutinio amžiaus moterį: išblyškęs veidas, gilios raukšlės abipus lūpų, violetinės padribos paakiuose, beprotiškai pasišiaušę plaukai, kokie būna visą naktį prasivarčius nuo šono ant šono. Bet visa tai jai nerūpėjo: ji kuo mažiausiai galvojo apie savo išvaizdą. Ji įdėmiai žiūrėjo į veidrodį: per petį, pro atviras duris, į jų miegamąjį. Tai buvo ne jų miegamasis, o Tamsusis Miegamasis. Ji matė jo šlepetes, bet tai buvo ne jo šlepetės. Jos buvo aiškiai per didelės, kad tiktų Bobui. Tai buvo Tamsiojo Vyro šlepetės. O dvigulė lova su sujauktomis paklodėmis? Tai buvo Tamsioji Lova. Ji nukreipė žvilgsnį į pasišiaušusią moterį paraudusiomis, išsigandusiomis akimis: Tamsioji Žmona visa išsekimo didybe. Jos vardas buvo Darsė, bet pavardė – ne Anderson. Tamsioji Žmona buvo ponia Brajen Delahenti.

Darsė palinko į priekį, kol nosimi įsirėmė į veidrodį. Užgniaužė kvapą ir susiėmė delnais veidą, kaip darydavo vaikystėje, kai buvo mergaitė žolėtomis puskelnėmis ir apsmukusiomis baltomis puskojinėmis. Žiūrėjo, kol nebegalėjo sulaikyti kvėpavimo, tuomet taip staigiai iškvėpė orą, kad padūmavo veidrodis. Švariai nuvalė jį rankšluosčiu, paskiau nusileido į pirmą aukštą, pasirengusi pradėti naują dieną kaip monstro žmona.

Jis buvo palikęs jai raštelį po cukrine.

Darse,

aš pasirūpinsiu tais dokumentais, kuriuos tu minėjai. Myliu tave, brangioji.

Bobas

Vardą jis įrašė į mažytę širdelę, nors to nebedarė jau ilgus metus. Ji pajuto meilės antplūdį, tokį pat sūdrų ir šleikštų kaip vystančių gėlių kvapas. Ji vos nesukliko lyg kokia Senojo Testamento moteris ir užsiėmė burną servetėle. Atgijo šaldytuvas, pradėdamas savo negailestingą dūzgimą. Į kriauklę lašėjo vanduo, sekundės dalelytę caktelėdamas į porcelianą. Liežuvis atrodė kaip rūgšties pritvinkusi kempinė, sugrūsta į burną. Ji jautė, kaip laikas – visas tas laikas, kurį ji praleido šiuose namuose kaip jo žmona, – veržia ją iš visų pusių lyg tramdomieji marškiniai. Arba karstas. Tai buvo pasaulis, kuriuo ji tikėjo vaikystėje. Jis buvo čia visą tą laiką. Laukė jos.

Šaldytuvas ūžė, vanduo lašėjo į kriauklę, slinko skaudžios sekundės. Tai buvo Tamsusis Gyvenimas, kuriame viskas surašyta išvirkščiai.

12

Jos vyras treniravo Jaunių lygą (drauge su Viniu Ešleriu, lenkiškų sąmojų meistru ir mėgėju stipriai glėbesčiuotis) tuo metu, kai Donis Kevendišo komandoje žaidė gynėju, ir Darsė vis dar prisiminė, ką pasakė Bobas berniukams – diduma jų verkė, – kai jie pralaimėjo 19-osios apygardos turnyro baigiamąsias rungtynes. Tai atsitiko 1997 metais, ko gero, daugmaž po mėnesio Bobas nužudė Steisę Mur ir įgrūdo jos galvą į pintinę su kukurūzais. Tam nusiminusių, šniurkščiančių berniukų būreliui jis pasakė trumpą, protingą ir (ji taip manė ir tuomet, ir dabar, prabėgus trisdešimčiai metų) neįtikėtinai šiltą kalbą.

Suprantu, kaip prastai jūs, vaikinai, jaučiatės, bet rytoj vėl patekės saulė. Ir, kai ji patekės, pasijusite truputį geriau. Kai saulė patekės poryt, jausitės truputį gerėliau. Tai tiesiog jūsų gyvenimo tarpsnis, ir jis jau praeityje. Būtų buvę geriau nugalėti, bet, šiaip ar taip, visa tai praeityje. Gyvenimas eina toliau.

Kaip ir jai po tos nelemtos kelionės į garažą ieškoti baterijų. Po pirmos prailgusios dienos grįžęs iš darbo namo (ji niekaip neįstengė nuvyti baugios mintis, kad visa tai, ką ji žino, didžiosiomis raidėmis užrašyta jai ant kaktos), Bobas tarė:

– Brangioji, apie tai, kas atsitiko šiąnakt...

– Šiąnakt nieko neatsitiko. Tu anksti grįžai namo, ir tiek.

Jis vaikiškai (kaip paprastai) linktelėjo galvą, o kai ją pakėlė, veide švietė plati, dėkinga šypsena.

– Puiku, – tarė. – Užverstas puslapis.

– Užversta knyga.

Jis išskėtė rankas.

– Pasibučiuokim, gražuole.

Ji pabučiavo jį, mąstydama, ar jis jas bučiuodavo.

Pasistenk kaip pridera, išmaniai pasidarbuok liežuviu, ir tuomet jo tau nenupjausiu, įsivaizdavo jį taip sakius savo aukoms. Moki nuoširdžiai tyčiotis – mokėk nuoširdžiai darbuotis.

Jis atstūmė ją, uždėjęs rankas ant pečių.

– Vis dar draugai?

– Vis dar draugai.

– Tikrai?

– Taip. Aš nieko nepagaminau ir nenoriu eiti į restoraną. Ar negalėtum persirengti ir parvežti picos?

– Gerai.

– Ir nepamiršk išgerti omeprazolio.

Jis plačiai nusišypsojo.

– Žinoma.

Ji žiūrėjo, kaip jis galvotrūkčiais lekia aukštyn laiptais, mintyse tardama: Nedaryk to, Bobai, nebandyk šitaip širdies.

Betgi ne.

Ne.

Tegu bando, jeigu nori.

13

Kitą dieną patekėjo saulė. Ir dar kitą. Prabėgo savaitė, dvi, mėnuo. Gyvenimas vėl grįžo į senas vėžes, atgijo ankstesni įpročiai, įgyti per ilgus metus. Ji valydavosi dantis, kai jis maudydavosi dušinėje (paprastai dainuodamas kokią nors devintojo dešimtmečio dainelę gana skambiu, bet nelabai melodingu balsu), nors nebeįeidavo nuoga į vonios kambarį, kitaip sakant, nelipdavo į dušinę, vos tik jam nusiprausus: dabar ji maudydavosi tik jam išvažiavus į darbą. Gal jis ir pastebėjo šiek tiek pakitusius jos gyvenimo įpročius, bet nieko apie tai nesakė. Ji vėl pradėjo lankyti knygų klubą, pasiteisinusi dviem damoms ir dviem pensinio amžiaus ponams, kad nesveikavusi ir nenorėjusi jų užkrėsti virusu drauge su savo nuomone apie naujausią Barbaros Kingsolver kūrinį, ir visi mandagiai sukikeno. Po savaitės ji vėl sušaukė nėrimo vąšeliu būrelį. Kartais susigriebdavo beniūniuojanti drauge su radiju, kai grįždavo automobiliu iš pašto arba maisto parduotuvės. Vakarais jiedu su Bobu žiūrėdavo televizorių – paprastai komedijas ir jokių laidų apie nusikaltimus. Dabar jis anksti grįždavo namo; po išvykos į Montpiljerį niekur daugiau nebevažiavo. Įdiegė į savo kompiuterį kažkokią programą, vadinamą skaipu, tvirtindamas, kad taip patogiau ieškoti monetų kolekcijų ir, be to, nereikia leisti pinigų degalams. Jis nepasakė, kad šitaip išvengs pagundų, bet to sakyti ir nereikėjo. Ji skaitė laikraščius, norėdama įsitikinti, ar neatsirado Mardžorės Diuval tapatybės liudijimas, ir suvokdama, kad, jeigu jis apsimeluotų dabar, apsimeluotų dėl visko. Bet apie tai nebuvo žinių. Kartą per savaitę jie važiuodavo vakarieniauti į vieną iš nebrangių Jarmuto restoranų. Jis užsisakydavo kepsnį, ji – žuvies. Jis gerdavo šaldytą arbatą, ji – spanguolių gėrimą. Seni įpročiai tvirtai laikosi. Dažniausiai ir užgęsta drauge su mumis, galvojo ji.