Stephen King: Tamsoje be žvaigždžių

Jis paėmė jai už pečių, kaip paprastai darydavo norėdamas, kad ji suprastų, jog jis iš tikrųjų rimtai nusiteikęs.

– Klausyk, šiandien toks švelnus oras, kad vakare būtų ne pro šalį apsivilkti pačią gražiausią vasarinę suknelę. Grįždamas namo, girdėjau pranešimą apie orą. Ir aš nupirksiu tau tiek šampano, kiek išgalėsi išgerti. Kaip tu galėtum atsisakyti tokių vaišių?

– Ką gi... – Ji susimąstė. Paskiau nusišypsojo. – Ko gero, važiuosiu.

15

Jie užsisakė ne vieną butelį labai brangaus „Moët et Chandon“, o du, ir Bobas išgėrė daugiausia. Taigi Darsei teko jį vežti namo jo tyliai dūzgiančiu mažu prijusu, o Bobas tuo metu, sėdėdamas šalia, plėšė „Pinigai iš dangaus“ savo pusėtinu, bet ne per melodingiausiu balsu. Jis girtas, dingtelėjo jai. Ne išgėręs, o iš tikrųjų girtas. Paprastai jis sekdavo savo būklę akylai kaip vanagas, o kartais, per pobūvį paklaustas, kodėl negeria, atsakydavo citata iš kino filmo „Tikras išbandymas“: „Aš neįsileidžiu vagies į burną, kad jis man pavogtų protą.“ Šį vakarą, apsidžiaugęs moneta su dviguba data, jis atidavė protą vagiui, ir kai tik jis užsakė dar vieną butelį šampano, ji suvokė, ką ketina daryti. Restorane dar nebuvo tikra, ar sugebės tai padaryti, tačiau, klausydamasi jo dainavimo automobilyje, tuo nebeabejojo. Žinoma, ji galėtų tai padaryti. Dabar ji buvo Tamsioji Žmona, o Tamsioji Žmona žinojo, ką jis galvoja, nes iš tikrųjų pasisekė ne tiek jam, kiek jai.

16

Įėjęs į namus, jis užmetė savo sportinę striukę prieškambaryje ant kabyklos, apsikabino ją ir buvo jau beįsisiurbiąs į jos lūpas. Ji pajuto iš jo burnos tvokstelint šampano ir saldžių crème brûlée ledų kvapą. Visai neblogas derinys, nors ji suvokė, kad jeigu viskas eisis, kaip numatyta, ji niekada nebenorės jo užuosti. Jo ranka nuslydo prie jos krūtinės. Ji nesipriešino, jausdama, kaip jis glaudžiasi, paskiau jį atstūmė. Jis apsiniaukė, bet vėl nušvito, kai ji nusišypsojo.

– Eisiu į viršų ir nusivilksiu šią suknelę, – tarė ji. – Šaldytuve yra „Perrier“. Jei atneši man taurę su citrinos griežinėliu, ko gero, tave, pone, aplankys laimė.

Jis šyptelėjo – ta pačia ankstesne žavia šypsena. Nes būta vieno jų vedybiniame gyvenime seniai įsišaknijusio įpročio, kurio jie neatgaivino po tos nakties, kai jis užuodė, kad ji aptiko jo slėptuvę (taip, užuodė, kaip gudrus senas vilkas užuodžia užnuodyto jauko kvapą), ir parlėkė namo iš Montpiljerio. Diena dienon jie stengėsi užmūryti ankstesnįjį Bobą – be abejo, kaip Montrezoras užmūrijo savo seną bičiulį Fortunatą 24 , – ir pasimylėjimas vedybinėje lovoje būtų buvusi paskutinė plyta.

Kaukštelėjęs kulnais, jis atidavė pagarbą anglišku stiliumi, delnu į priekį pridėdamas ranką prie kaktos.

– Klausau, ponia.

– Neužtruk, – žaismingai tarė ji. – Mama nori to, ko nori mama.

Kopdama laiptais aukštyn, ji mąstė: Tau nepavyks. Nieko kita nelaimėsi, tik įkiši galvą į kilpą. Gal jis ir netiki, kad galėtų tave nužudyti, bet man atrodo, kad tikrai galėtų.

Gal viskas bus gerai. Turint omeny, kad jis niekada jos nėra kankinęs, kaip kankindavo kitas moteris. Gal tiktų bet kokia atomazga. Ji negali praleisti viso gyvenimo, spoksodama į veidrodžius. Ji nebe vaikas, nebegali lindėti vaikiškos beprotystės pasaulyje.

Ji įėjo į miegamąjį, bet tik numetė rankinuką ant staliuko šalia veidrodžio. Paskiau išėjusi sušuko:

– Bobai, kur dingai? Man tikrai dabar praverstų tie burbuliukai!

– Einu, ponia, tik įdėsiu ledo!

Ir štai, išnėręs iš svetainės, jis pasirodė koridoriuje, nelyginant operetinis kelneris laikydamas sulig akimis brangią krištolinę taurę, ir krypuodamas priėjo prie laiptų. Ėmė lipti laiptais, taip pat tebelaikydamas taurę, tad citrinos griežinėliai siūbavo ant jos krašto. Laisva ranka lengvai sliuogė turėklu, veidas spindėjo laime ir puikia nuotaika. Akimirką ji beveik atsisakė savo ketinimo, o paskiau vaizduotėje velniškai aiškiai iškilo Helena ir Robertas Šeiverstonai: sūnus ir išniekinta, sužalota motina, plūduriuojantys iš kraštų apledėjusiame upokšnyje, Masačusetso valstijoje.

– Taurė „Perrier“ vandens damai tiesiai iš...

Ji pastebėjo, kad paskutinę sekundę jo akyse šmėkštelėjo sąmoninga mintis, kažkas sena, įgimta, tulžinga. Tai buvo ne tiek nuostaba, kiek apmaudas, įsiūtis. Tą akimirką ji galutinai jį perprato. Jis nieko nemylėjo, o juo labiau – jos. Švelnumas, glamonė, vaikiška šypsena, paslaugumas – visa tai buvo tik priedanga. Kiautas. Kiautas, o jame – siaubinga tuštuma.

Ji pastūmė jį.

Pastūmė stipriai, ir jis nusirito kūliais tris ketvirčius laiptų, kol virto ant kelių, tada ant rankos ir pagaliau trenkėsi veidu. Ji išgirdo, kaip jam lūžo ranka. Sunki krištolinė taurė sudužo, nukritusi ant kilimu neuždengto laiptelio. Jis apsivertė, ir ji išgirdo, kaip jo viduje kažkas trakštelėjo. Jis suriko iš skausmo ir dar sykį vertėsi kūlio, prieš visu svoriu dribdamas koridoriuje ant parketo su sulaužyta ranka (sulaužyta ne vienoje, o keliose vietose), gamtos niekada nenumatytu kampu pakišta po galva. Jis tysojo perkreipta galva, skruostu įsirėmęs į grindis.

Darsė nudundėjo žemyn laiptais. Užmynusi ant ledo kubelio, paslydo ir gavo įsitverti turėklų, kad neužsimuštų. Atsidūrusi laiptų apačioje, pastebėjo didžiulį gumbą, išsišovusį ant jo pabalusio sprando, ir tarė:

– Nejudėk, Bobai, man rodos, tau lūžo sprandas.

Jo akis pasisuko į ją. Kraujas varvėjo iš nosies – kuri irgi atrodė sulaužyta – ir tekėjo iš burnos. Tiesą pasakius, beveik žliaugė.

– Tu mane pastūmei, – tarė jis. – Ak, Darse, kodėl tu mane pastūmei?

– Nežinau, – tarė ji, galvodama: Mudu abu žinome . Ji pravirko. Ašaros ištryško savaime: juk jis – jos vyras, ir jam labai skauda. – O Dieve, nežinau. Kažkas man atsitiko. Atleisk. Nejudėk, aš paskambinsiu į greitąją ir paprašysiu, kad atvažiuotų.

Jo koja pasislinko grindimis.

– Aš neparalyžiuotas, – tarė jis. – Garbė Dievui. Bet skauda .

– Žinau, mielasis.

– Skambink į greitąją! Greičiau!

Ji nuėjo į virtuvę, žvilgtelėjo į telefoną, paskiau atidarė spintelę virš kriauklės.

– Alio? Alio? Čia greitoji? – Ji išėmė dėžutę su maišeliais šiukšlėms, tais, į kuriuos dėdavo valgių atliekas, kai jie valgydavo vištieną arba kepsnius, ir ištraukė vieną maišelį. – Skambina Darselena Anderson iš Jarmuto, Šugar Mil Leinas, numeris 24. Ar girdite?

Iš kitos spintelės ji išėmė indų rankšluostėlį. Vis dar verkė. Nosis kaip gaisrininko žarna , sakydavo vaikystėje. Gera išsiverkti. Reikia verkti, ir ne vien todėl, kad vėliau padoriau atrodytų. Juk jis – jos vyras, jam skauda, ji turi verkti. Ji prisiminė tuos laikus, kai jam dar nebuvo išslinkę plaukai. Prisiminė, kaip jis šauniai šoko su ja pagal filmo „Pamišę dėl šokių“ muziką. Kiekvienais metais per gimimo dieną dovanodavo jai rožių. Niekada nepamiršdavo jos pasveikinti. Jie keliavo į Bermudus, kur rytais važinėdavo dviračiais, o popiet mylėdavosi. Jie kartu sukūrė gyvenimą, o dabar tas gyvenimas pasibaigė, ir jai belieka tik verkti. Ji apvyniojo ranką rankšluostėliu, paskiau įkišo ją į plastikinį maišelį.

– Atsiųskite greitosios pagalbos automobilį, mano vyras nukrito nuo laiptų. Man rodos, jam lūžo sprandas. Taip! Taip! Kuo greičiau!

Ji grįžo į koridorių, dešinę ranką paslėpusi už nugaros, ir pastebėjo, kad jis truputį pasislinko nuo laiptų ir lyg bandė apsiversti aukštielninkas, bet jam nepavyko. Ji priklaupė šalia.