Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

– Įsivaizduoju, – tarė Darsė.

Jis nusijuokė.

– Darse, būkit maloni, vadinkit mane Holtu. Prašau. Taip mane vadina visi draugai.

Ar tu mano draugas? Tikrai?

Vargu bau, bet ji buvo tikra, kad jis nieku gyvu negalėtų būti Bobo draugas.

– Ar tik šitą eilėraštį ir mokate atmintinai, Holtai?

– Na, dar mokėjau „Samdinio mirtį“, bet dabar prisimenu tik tą dalį apie vaišingus namus, kur mes ateiname kaip laukiami svečiai. Tikrai taip, ar ne?

– Visiškai.

Jo akys – šviesiai rudos – žiūrėjo tiesiai į ją, nenukrypdamos į šalį. Tas žvilgsnis iš tokio artimo atstumo atrodė nepadorus, lyg jis būtų matęs ją kiaurai per drabužius. Ir podraug malonus, ko gero, dėl tos pačios priežasties.

– Ko norėjote paklausti mano vyrą, Holtai?

– Na, žinot, kartą jau esu kalbėjęs su juo, nors vargu ar jis prisimintų, jeigu tebebūtų gyvas. Tai buvo labai seniai. Mudu buvome nepalyginamai jaunesni, o jūs, ko gero, dar buvote vaikas, turint galvoje, kokia dabar esate jauna ir graži.

Ji santūriai šyptelėjo, paskiau atsistojusi įsipylė dar vieną puodelį kavos. Pirmą jau buvo išgėrusi.

– Jūs turbūt esate girdėjusi apie Bidžio žmogžudystes, – tarė jis.

– Tas žmogus žudo moteris ir jų tapatybės liudijimus siunčia į policiją, ar ne? – Ji grįžo prie stalo, puodelis su kava nė nevirptelėjo jos rankoje. – Laikraščiai iš to tik ir gyvena.

Jis atkišo į ją du pirštus nelyginant pistoletą – kaip mėgdavo daryti Bobas – ir pamerkė akį.

– Kaip pirštu į akį. Šventa teisybė. „Kuo daugiau kraujo, tuo įdomiau“ – toks jų šūkis. Man teko pridėti ranką prie tos bylos. Tuomet dar nebuvau išėjęs į pensiją, bet jau ruošiausi. Garsėjau kaip seklys, kuris kartais pasiekia gerų rezultatų vien šniukštinėdamas... vedamas... kaip tai vadinasi...

– Nuojautos?

Vėl atkišo du pirštus kaip pistoletą. Darsyk pamerkė. Lyg būtų buvusi kokia paslaptis, tik jiems vieniems žinoma.

– Šiaip ar taip, vadovybė man leido dirbti savarankiškai, na, žinot: raišas senis Holtas rodo visiems nuotraukas, klausinėja ir saviškai... na, žinot... tiesiog šniukštinėja . Aš visada turėjau gerą uoslę, Darse, ir ligi šiol ją išlaikiau. Tai atsitiko 1997 metų rudenį, neilgai trukus po to, kai buvo nužudyta moteris, vardu Steisė Mur. Girdėta pavardė, ar ne?

– Nelabai, – atsakė Darsė.

– Prisimintumėte, jeigu pamatytumėte nusikaltimo vietos nuotraukas. Siaubinga žmogžudystė – kaip tikriausiai ta moteris kentėjo. Savaime suprantama, tas žmogėnas, pasivadinęs Bidžiu, ilgokai tvardėsi, daugiau nei penkiolika metų, ir, ko gero, jo katile susikaupė užtektinai garo, kad sprogtų. Matyt, ta moteris jį gerokai užkaitino. Šiaip ar taip, žmogus, kuris tuo metu buvo specialusis agentas, paskyrė mane tirti tą bylą. „Tegu senis Holtas pabando, – pasakė jis, – vis viena jis čia painiojasi po kojomis.“ Jau tuomet jie vadino mane seniu Holtu. Tikriausiai todėl, kad buvau raišas. Aš apklausiau jos draugus, gimines, kaimynus, gyvenančius prie 106-ojo greitkelio, ir jos bendradarbius Votervilyje. Oho, sočiai prisikalbėjau. Ji dirbo padavėja miestelio kavinėje. Ten užsukdavo daugybė pravažiuojančiųjų, nes kavinė prie greitkelio, bet aš labiau domėjausi nuolatiniais lankytojais. Nuolatiniais vyriškos lyties lankytojais.

– Kas be ko, – sumurmėjo ji.

– Vienas jų atrodė labai įspūdingai, išvaizdus vyriškis, kokių keturiasdešimties su trupučiu. Užsukdavo kas trys ar keturios savaitės, visada sėsdavo prie staliuko, kurį aptarnaudavo Steisė. Dabar tikriausiai man nederėtų apie tai kalbėti, nes tas išvaizdus vyriškis buvo jūsų velionis vyras – apie mirusius gerai arba nieko, bet, kadangi abu mirę, aš tiesiog bandau išsiaiškinti, jeigu suvokiate, ką turiu galvoje... – Ramzis sutrikęs nutilo.

– Labai jau painu, – nejučia susidomėjusi, tarė Darsė. Gal jis ir norėjo , kad ji susidomėtų. Tuo ji negalėjo būti tikra. – Būkite geras, pasakykite atvirai, juk aš jau suaugusi. Ji flirtavo su juo? Tai jūs norėjote pasakyti? Ji ne pirma padavėja, flirtuojanti su atsitiktiniu vyriškiu, jeigu net jis mūvi jungtuvių žiedą.

– Ne, nevisiškai taip. Pasak kitų padavėjų, jis flirtavo su ja , ir, žinoma, jūs tuo nepatikėsite, nes visos jos buvo geros draugės. Ir, pasak jų, jai labai nepatiko tas jo meilinimasis. Pasak jos, nuo to vyriškio ją nukrėsdavo šiurpas.

– Nepanašu, kad tai būtų buvęs mano vyras. – Arba nepanašu į tai, ką pasakojo apie ją Bobas.

– Gal ir nepanašu, bet tikriausiai taip buvo. Turiu omeny jūsų vyrą. Žmona ne visada žino, ką jos antroji pusė išdarinėja kelionėje, nors ji įsivaizduoja, kad žino. Šiaip ar taip, viena padavėja man sakė, kad vyriškis važinėjo tojota „4Runner“. Ji negalėjo klysti, nes turėjo tokią pat. Ir žinot ką? Ne vienas ponios Mur kaimynas matė tojotą aikštelėje netoli kiosko, kur ji prekiavo savo ūkio gėrybėmis, vienai dienai likus iki žmogžudystės. Žodžiu, žmogžudystės išvakarėse.

– Bet ne tą pačią dieną.

– Ne, bet toks apdairus žmogus kaip Bidis, be abejo, nebūtų iškrėtęs tokios kvailystės. Ar ne?

– Ko gero.

– Ką gi, turėdamas žodinį portretą, apklausiau žmones, gyvenančius kavinės rajone. Nieko daugiau nebeliko daryti. Bet nieko nelaimėjau, tik prisitryniau pūslių ir vaišinamas išgėriau kelis puodelius kavos – nors niekur ji nebuvo tokia gera kaip jūsų! – ir jau buvau benukratąs rankas. Paskiau atsitiktinai sustojau miesto centre. „Maiklsono monetos“. Esate girdėjusi šitą pavadinimą?

– Žinoma. Mano vyras buvo numizmatas, o Maiklsonas – viena geriausių iš trijų ar keturių valstijos firmų. Dabar jau nebėra. Senis ponas Maiklsonas mirė, o jo sūnus atsisakė to verslo.

– Aha. Na, žinot, kaip sakoma toje dainoje, galų gale laikas ima viršų – užmerkia tau akis, supančioja kojas, surakina pančiais, atleiskit, prancūziškai vos keverzoju. Tačiau senis Maiklsonas tuomet dar buvo gyvas...

– Nenuleisk nosies ir uostinėk orą, – sumurmėjo Darsė.

Ramzis nusišypsojo.

– Gryna teisybė. Šiaip ar taip, jis atpažino pagal mano aprašymą. „Regis, tai turėtų būti Bobas Andersonas, – tarė jis. – Ir žinot? Jis važinėja tojota „4Runner“.“

– Taip, bet jis senių seniausiai ją pardavė, – tarė Darsė. – Ir nusipirko...

– Ševrolė suburbaną, ar ne? – Ramzis ištarė pavadinimą kaip „šivalėj“.

– Taip. – Darsė susinėrė rankas ir ramiai pažvelgė į Ramzį. Jie beveik priėjo prie įkaltinimo. Liko išsiaiškinti vienintelį klausimą: katruo šiuolaik nebegaliojančios Andersonų santuokos sutuoktiniu labiau domisi įžvalgusis senis?

– Manau, kad jūs nebeturite to suburbano, ar ne?

– Ne, nebeturiu. Pardaviau jį daugmaž mėnesiui praslinkus po vyro mirties. Įdėjau skelbimą į „Dėdės Henrio“ puslapį, ir kažkas iškart atsiliepė. Maniau, kad turėsiu vargo – privažinėta daug kilometrų, be to, dabar tokie brangūs degalai, – bet nieko panašaus neatsitiko. Tiesa, gavau ne per daugiausia.

Likus dviem dienoms iki pirkėjo atvykimo, ji kruopščiai išnaršė visą automobilį nuo gaubtuvo iki bagažinės, nepamiršusi iš bagažinės išmesti kilimėlio. Ji nieko nerado, bet užmokėjo penkiasdešimt dolerių, kad nuplautų išorinę mašinos pusę (tai jai mažiausiai rūpėjo) ir iš vidaus (tai rūpėjo labiausiai).

– Ak! Geras senasis „Dėdė Henris“! Lygiai taip pat pardaviau mirusios žmonos fordą.

– Pone Ramzi...

– Holtai.