Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

O gal ji klysta? Jis nusišypsojo ir linktelėjo galvą.

– O jūsų vaikai? Jie atsidurtų už visuomenės ribų, kai žmonės sužinotų, kad jų tėvas buvo žudikas maniakas ir kankino moteris. Ir dar labiau nukentėtų, kai pasklistų gandas, kad motina jį dangstė. Gal net padėjo jam, kaip Mira Hindli padėjo Ijanui Bredžiui. Ar žinote, kas jie tokie buvo?

– Ne.

– Tiek to. Ką turėtų daryti moteris, pakliuvusi į tokią keblią padėtį?

– O ką jūs darytumėte, Holtai?

– Nežinau. Mano padėtis truputį kitokia. Gal aš ir senas kuinas – seniausias arklys diendaržyje, – bet turiu atlikti savo pareigą nužudytų moterų artimiesiems. Jie nusipelnę to, kad byla būtų išspręsta.

– Jie to nusipelnę, be abejo... bet ar jiems to reikia ?

– Robertui Šeiverstonui buvo nukąstas penis, jūs tai žinojote?

Ji nežinojo. Aišku, nežinojo. Ji užsimerkė ir pajuto, kaip pro blakstienas trykšta ašaros. Jam neskaudėjo, kas be ko, pagalvojo ji, ir, jei dabar būtų pasirodęs Bobas, tiesdamas rankas ir melsdamas malonės, ji vėl būtų jį nužudžiusi.

– Jo tėvas žino, – tarė Ramzis. Pakuždomis. – Ir jis turi gyventi, žinodamas, kas atsitiko jo mylimam sūneliui.

– Kaip skaudu, – sušnabždėjo ji. – Be galo skaudu.

Ji pajuto, kaip jis suspaudžia jai ranką per stalą.

– Aš nenorėjau jūsų skaudinti.

Ji nustūmė jo ranką.

– Ir dar kaip mane įskaudinot! Nejaugi jūs manėte, kad man neskaudu? Nejaugi jūs manėte, kad man neskaudu... jūs, senas landūne?

Jis prunkštelėjo, prašiepdamas akinamai spindinčius protezus.

– Ne. Aš apskritai apie tai negalvojau. Aš viską supratau, kai tik jūs atidarėte duris. – Patylėjęs pridūrė: – Aš viską pamačiau.

– Ir ką jūs dabar matote?

Jis atsistojo šiek tiek svyruodamas, bet tuojau pat atsitiesė.

– Matau drąsią moterį, kurią reikia palikti ramybėje, kad ji galėtų tvarkytis namuose. Apie jos gyvenimą apskritai nėra ko kalbėti.

Ji irgi atsistojo.

– Na, o aukų artimieji? Tie, kurie nusipelnę, kad byla būtų išspręsta? – Ji nutilo, nenorėdama sakyti visko iki galo. Bet turėjo pasakyti. Šis žmogus atvyko čionai, grumdamasis su baisiu skausmu – gal su nepakeliamu skausmu, – ir dabar palieka ją ramybėje. Bent taip ji manė. – O Roberto Šeiverstono tėvas?

– Berniukas mirė, o ir tėvas vaduojasi mirtimi. – Ramzis kalbėjo ramiu, blaiviu tonu, gerai pažįstamu Darsei. Tokiu tonu kalbėdavo Bobas, kai suprasdavo, jog klientas, nujausdamas bėdą, stengiasi išsukti kailį, prieš užgriūvant mokesčių inspekcijai. – Per visą dieną neišgeria nė lašo viskio. Kas pasikeistų, jeigu jis sužinotų, kad jo sūnaus žudikas – jo sūnaus luošintojas – miręs? Nieko. Ar grąžinsi gyvybę kuriai nors iš jo aukų? Deja, ne. Gal dabar žudikas dega pragaro ugnyje už savo nuodėmes, kenčia nuo žaizdų, kurios per amžius nenustos kraujavusios? Taip sako Biblija. Bent jau Senajame Testamente taip parašyta. O kadangi juo remiasi mūsų įstatymai, man to užtenka. Ačiū už kavą. Man teks stoviniuoti kiekvienoje poilsio aikštelėje, bevažiuojant į Ogastą, bet aš nesigailiu. Jūsų kava puiki.

Lydėdama jį durų link, Darsė suvokė, jog nuo tos dienos, kai garaže užkliuvo už kartoninės dėžės, pirmą kartą pasijuto deramoje veidrodžio pusėje. Širdį šildė mintis, kad jis nebūtų išvengęs arešto. Kad jis nebuvo toks sumanus, kokiu save laikė.

– Ačiū, kad aplankėte, – padėkojo ji, kai jis užsidėjo ant galvos skrybėlę. Atidarė duris, įsileisdama gūsį šalto oro. Jai buvo vis viena. Netgi malonu pajusti jį visu kūnu. – Ar kada nors dar pasimatysime?

– Vargu bau. Ateinančią savaitę paduodu prašymą atleisti iš darbo. Galutinai išeinu į atsargą. Važiuosiu į Floridą. Kaip sako mano gydytojas, ilgai ten neužsibūsiu.

– Skaudu girdėti...

Jis ūmai ją apkabino. Jo rankos buvo plonos, bet gyslotos ir neįtikėtinai stiprios. Darsė apstulbo, bet neišsigando. Jo skrybėlės kraštas užgavo jai smilkinį, kai jis sukuždėjo jai į ausį:

– Jūs gerai padarėte.

Ir pabučiavo jai į skruostą.

20

Jis lėtai ir atsargiai kiūtino taku, lenkdamasis ledo. Senuko eisena. Jam tikrai praverstų lazda , dingtelėjo Darsei. Jis apėjo savo automobilį iš priekio, vis dar saugodamasis apledėjusių vietų, ir tuomet ji pašaukė jį vardu. Jis atsigręžė, kilstelėjo vešlius antakius.

– Vaikystėje mano vyras turėjo draugą, kuris žuvo per nelaimingą atsitikimą.

– Tikrai? – Žodis išlėkė iš burnos drauge su debesėliu garo, baltutėlio šaltame žiemos ore.

– Taip, – tarė Darsė. – Jūs galite išsiaiškinti, kas atsitiko. Tai buvo labai tragiška, nors jis, pasak mano vyro, ir nebuvo iš tų gerųjų vaikų.

– Nebuvo?

– Ne. Jis buvo iš tų paauglių, kurie puoselėja pavojingas fantazijas. Jis buvo vardu Brajenas Delahentis, tačiau vaikystėje Bobas vadino jį BD.

Ramzis keletą sekundžių pastovėjo prie automobilio, apgalvodamas jos žodžius. Paskiau linktelėjo galvą.

– Labai įdomu. Galėčiau peržvelgti kompiuteryje visas tas istorijas. Bet gal nėra prasmės: visa tai buvo taip seniai. Ačiū už kavą.

– Ačiū už pokalbį.

Palydėjusi žvilgsniu automobilį (ji pastebėjo, kad Ramzis važiuoja kur kas labiau pasitikėdamas savimi, nei derėtų jo amžiaus žmogui, matyt, todėl, kad akys buvo tokios pat žvalgios), ji grįžo į vidų. Jautėsi jaunesnė, lyg nusimetusi naštą nuo pečių. Koridoriuje priėjo prie veidrodžio. Pamatė tik savo atvaizdą, ir tai buvo gerai.

21 Trijų dolerių banknotų nėra.

22 1999 m. du vyresniųjų klasių moksleiviai Ericas Harrisas ir Dylanas Kleboldas Kolumbaino vidurinėje mokykloje (Kolorado valstijoje) nužudė 12 mokinių ir vieną mokytoją.

23 Anglų rašytojo J. R. R. Tolkieno knygos „Hobitas“ ir trilogijos „Žiedų valdovas“ veikėjas.

24 Montrezoras, Fortunatas – Edgaro Allano Poe apsakymo „Amontiljado statinė“ veikėjai.

25 Susan Elizabeth George (1949) – JAV detektyvinių romanų autorė.

26 Anglų poeto Francis’o Thompsono (1859–1907) eilėraštis „Dangaus skalikas“.

Pabaigos žodis

Istorijos, sudėtos į šią knygą, žiaurios. Jums turbūt pasirodė, jog vietomis jas sunku skaityti. Tokiu atveju užtikrinu jus, kad ir man vietomis buvo sunku rašyti. Žmonių klausinėjamas apie savo kūrybą, ilgainiui išmokau apeiti tą temą, laidydamas sąmojus ir pasakodamas juokingas istorijas apie savo gyvenimą (kuriomis nelabai verta tikėti: apskritai niekada netikėkite tuo, ką rašytojas šneka apie save). Tai savotiškas kalbėjimas apylankomis, truputį diplomatiškesnis už mano protėvių jankių atsakymą, kurį jie sviesdavo, išgirdę aną klausimą: Ne tavo reikalas, bičiuli . Juokai juokais, bet aš labai rimtai žiūriu į savo darbą ir taip elgiuosi nuo tada, kai aštuoniolikos metų parašiau savo pirmąjį romaną „Ilgas pasivaikščiojimas“.

Aš nelabai pakantus rašytojams, nežiūrintiems rimtai į savo darbą, ir visai nepakantus tiems, kurie tvirtina, kad grožinė kūryba apskritai tapusi trafaretu. Tai anaiptol ne trafaretas ir ne žodžių žaismas. Tai vienas iš svarbiausių kelių, kuriuo eidami bandome suvokti gyvenimo prasmę ir pažinti dažniausiai siaubingą aplinkinį gyvenimą. Tai kelias, kuriuo eidami bandome atsakyti į klausimą: Kaip tokie dalykai gali atsitikti? Literatūra perša mintį, jog kartais – ne visada, bet kartais – būna priežastis .

Iš pat pradžių – net anksčiau, nei, būdamas visiškai jaunas, koledžo bendrabutyje pradėjau rašyti savo „Ilgą pasivaikščiojimą“, – suvokiau, kad geriausioji grožinė literatūra yra ir varomoji jėga, ir iššūkis. Ji šoka tau į akis. Kartais net drasko tau jas. Aš neturiu bėdos su grožine kūryba, kuri paprastai sutelkia dėmesį į neįprastus žmones, atsidūrusius įprastose aplinkybėse, tačiau kaip skaitytojas ir kaip rašytojas labiau domiuosi paprastais žmonėmis, pakliuvusiais į neįprastas aplinkybes. Aš noriu savo skaitytojams sužadinti jausminę, netgi jutiminę reakciją. Man visiškai nerūpi, ar jie galvoja skaitydami . Šį žodį parašiau gulsčiuoju šriftu todėl, kad, jei pasakojimas gana įdomus ir charakteriai gana ryškūs, mintys išstumia jausmus, kai pasakojimas baigtas ir knyga atidėta į šalį (kartais su palengvėjimu). Prisimenu, kaip daugmaž trylikos metų skaičiau Džordžo Orvelo „1984“, apimtas vis didesnio nerimo, įsiūčio ir pasibaisėjimo, rydamas puslapius ir visą istoriją tokiu greičiu, kokiu išgalėjau, ir kas čia bloga? Juo labiau kad tą istoriją prisimenu ligi šiol, kai koks nors politikas (turiu galvoje Sarą Palin ir jos pasibaisėtinus grasinimus) pelno publikos malonę, įtikindamas ją, kad balta iš tikrųjų yra juoda ir atvirkščiai.