Stephen King: Tamsoje be žvaigždžių

– Nereikia, – atsakiau. – Ateisiu, kai tik užvošiu dangtį ant šulinio.

Jis buvo beapsisukąs, bet staiga griebė man už rankos. Jo rankos buvo pasibaisėtinai šaltos.

– Niekas niekada nesužinos! – dusliu balsu sukuždėjo jis man tiesiai į veidą. – Niekas niekada nesužinos, ką mudu padarėme!

– Niekas niekada, – pritariau kur kas drąsiau, nei jaučiausi iš tikrųjų. Viskas pakrypo kreiva vėže, ir pagaliau supratau, kad tikrovė niekada nebūna panaši į svajonę.

– Juk ji nebegrįš, ar ne?

– Ką?

– Juk ji mums nesivaidens, ar ne?

Tik jis pasakė nesivaidins , kaip čia, kaime, sakoma: tai išgirdusi, Arletė visada linguodavo galvą ir užversdavo akis. Tik dabar, po aštuonerių metų, galų gale suvokiau, kaip šis žodis veikia nervus.

– Ne, – atsakiau.

Bet klydau.

Pažvelgiau į šulinį ir, nors jis buvo viso labo šešių metrų gylio, tamsią, be mėnulio naktį išvydau tik neaiškiai boluojant dygsniuotą antklodę. O gal priegalvio užvalkalą. Užvožiau dangtį, pataisiau, kad sandariau uždengtų šulinį, ir pasukau į trobą. Stengiausi eiti tuo pačiu taku, kuriuo nešėme kraupųjį ryšulį, tam tyčia vilkdamas kojas, bandydamas nutrinti kraujo pėdsakus. Rytą kruopščiau juos nuvalysiu.

Tą naktį suvokiau tai, ko didumai žmonių niekada neteks patirti: žmogžudystė – tai nuodėmė, žmogžudystė – tai prakeikimas (slegiantis protą ir sąžinę netgi tuo atveju, jeigu ateistai nemeluoja ir nėra jokio pomirtinio gyvenimo), tačiau žmogžudystė – tai ir triūsas. Mudu valėme miegamąjį, kol įskaudo strėnas, paskiau ėmėmės koridoriaus, svetainės ir pagaliau verandos. Kiekvienąsyk, pagalvoję, kad jau viskas baigta, aptikdavome dar vieną kraujo dėmę. Kai auštant ėmė blykšti dangus rytų pusėje, Henris atsiklaupęs miegamajame valė plyšius tarp grindlenčių, o aš apačioje, svetainėje, centimetras po centimetro tyrinėjau Arletės megztą dembliuką, žiūrėdamas, ar liko dar bent lašas kraujo, kuris galėtų mus išduoti. Mums pasisekė – ant jo nepasitaikė nė lašelio, bet šalia raudonavo dešimties centų monetos dydžio dėmė. Atrodė, lyg skutantis būtų nutiškę kraujo. Išvalęs ją, grįžau į mūsų miegamąjį pažiūrėti, kaip laikosi Henris. Dabar jis atrodė geriau, ir man atlėgo širdis. Man regis, išganingai paveikė išaušusi diena, visada išvaikanti pačius baisiausius košmarus. Tačiau, pirmąsyk skardžiai užgiedojus mūsų gaidžiui Džordžui, Henris krūptelėjo. Paskiau nusijuokė. Tiesiog sukikeno, jam vis dar buvo kažkas negera, tačiau tai mane gąsdino kur kas mažiau nei juokas, kai jis atgavo sąmonę tarp karvidės ir seno šulinio.

– Tėte, šiandien aš neisiu į mokyklą. Aš baisiai pavargęs. Ir... man rodos, žmonės supras tai iš mano veido. Juo labiau Šenona.

Aš net nebuvau pagalvojęs apie mokyklą, vadinasi, tai dar vienas mano miglotų planų trūkumas. Nuosekliai neapgalvotų planų. Reikėjo atidėti sumanymą iki vasaros atostogų. Vadinasi, būtų reikėję palaukti dar savaitę.

– Gali pabūti namie iki pirmadienio, paskui pasakysi mokytojui, kad sirgai gripu ir bijojai apkrėsti visą klasę.

– Aš nesergu gripu, tiesiog man bloga .

Ir man buvo bloga.

Patiesėme ant grindų švarią paklodę, paėmę ją iš jos skalbinių spintos (tiek daug daiktų namuose buvo jos ... bet dabar jau nebe jos), ir sumetėme kruviną patalynę. Čiužinys, savaime suprantama, irgi buvo kruvinas, ir jį reikėjo išmesti. Daržinėje buvo kitas čiužinys, prastesnis. Aš surišau į mazgą patalynę, o Henris paėmė čiužinį. Mes grįžome prie šulinio beveik tuo pat metu, kai saulė nušvietė horizontą. Dangus buvo visiškai giedras. Gera diena kukurūzams doroti.

– Tėte, aš negaliu ten žiūrėti.

– Ir nežiūrėk, – atsakiau ir vėl atvožiau medinį dangtį. Pagalvojau, kad reikėjo palikti jį atvirą – viską numatyk į priekį, sutaupysi jėgų, paprastai sakydavo tėtė, – bet suvokiau, jog niekada negalėčiau to padaryti. Po to, kai pajutau (ar tariausi pajutęs) jos paskutinį spazmą.

Dabar jau mačiau dugną, ir, išvydus tai, kas ten buvo, nukrėtė šiurpas. Ji krito stačiomis ir nutūpė ant sulaužytų kojų. Suplyšęs užvalkalas gulėjo jai ant kelių. Antklodė ir lovatiesė atsipalaidavusios gaubė pečius nelyginant įmantri moteriška skraistė. Paveikslą užbaigė maišas, užsmauktas ant galvos tarytum plaukų tinklelis: ji atrodė taip, lyg mieste būtų susiruošusi į kokį vakarėlį.

Aha! Vakarėlis mieste! Štai kodėl aš tokia laiminga! Štai kodėl juokiuosi išsišiepusi iki ausų! Ar pastebėjai, Vilfi, kokie raudoni mano lūpų dažai? Aš niekada jais nesidažau, eidama į bažnyčią, ar ne? Ne, tokiais dažais moteris dažosi, kai nori savo vyrui padaryti kiaulystę. Leiskis žemyn, Vilfi, ko nesileidi? Neieškok kopėčių, tiesiog šok, ir baigta! Parodyk, kaip karštai manęs geidi! Tu padarei man kiaulystę, dabar aš tau atsilyginsiu tuo pačiu!

– Tėte? – Henris stovėjo atsigręžęs į karvidę ir susigūžęs, lyg laukdamas pylos. – Ar viskas gerai?

– Taip.

Aš mečiau žemyn patalynės ryšulį, vildamasis, kad jis nukris ant viršaus ir uždengs tą pasibaisėtiną, iki ausų ištįsusią šypseną, tačiau, patraukus skersvėjui, jis šleptelėjo jai ant kelių. Dabar atrodė, kad ji tupi ant keisto kruvino debesio.

– Ar ji uždengta? Tėte, ar ji uždengta?

Griebiau čiužinį ir mečiau žemyn. Jis nukrito prie pat nešvaraus vandens, tada nusviro prie apskritos mūrinės sienos, pakibdamas virš jos lyg stogelis, ir pagaliau uždengė jos atloštą galvą ir kruviną šypseną.

– Dabar uždengta. – Aš užvožiau seną medinį dangtį, suvokdamas, jog laukia dar daug darbo: reikėjo būtinai užkasti šulinį. Et, jau seniai buvo laikas jį užversti. Pavojinga prie jo vaikščioti, todėl ir aptvėriau jį mietais. – Eime į vidų, metas pusryčiauti.

– Negalėčiau nė kąsnio suvalgyti!

Bet jis valgė. Mudu abu valgėme. Aš pakepiau kiaušinienės su lašinukais ir bulvėmis, ir mudu nepalikome nė kąsnelio. Sunkiai padirbėjęs, žmogus išalksta. Tai ne paslaptis.

Henris miegojo iki pavakarių. Aš nesudėjau bluosto. Kelias valandas praleidau virtuvėje prie stalo, gėriau kavą vieną puodelį po kito. Kelias valandas vaikščiojau po kukurūzų lauką, vienu tarpuvagiu nueidamas, kitu pareidamas, klausydamasis, kaip, silpno vėjelio siūbuojami, brazda panašūs į kardus lapai. Kai ateina birželis ir bręsta kukurūzai, lyg užsimezga pokalbis. Kai kurie žmonės bijo (pasitaiko kvailių, tvirtinančių, jog tai augančių kukurūzų garsas), tačiau man tas tylus šnaresys ramina širdį. Protas nušvinta. Dabar, sėdėdamas viešbučio kambaryje, ilgiuosi jo. Ūkininkui gyventi mieste – ne gyvenimas: tokiam žmogui kaip aš toksai gyvenimas – tai savotiškas prakeikimas.

Atlikti išpažintį, mano galva, irgi sunkus darbas.

Vaikščiojau, klausiausi kukurūzų, bandydamas sukurti planą, ir pagaliau sugalvojau. Turėjau jį sugalvoti, ir ne vien gelbėdamas savo kailį.

Daugių daugiausia prieš dvidešimt metų mano padėties vyrui nebūdavo ko jaudintis; tais laikais į vyro reikalus niekas snapo nekišdavo, juolab jeigu jis būdavo gerbiamas ūkininkas: žmogus, mokantis mokesčius, sekmadienį einantis į bažnyčią, remiantis „Hemingfordo žvaigždžių“ beisbolo komandą ir balsuojantis už Respublikonų partijos kandidatus. Menu, tuomet visa tai, kas atsitikdavo ūkiuose, mes paprastai vadindavome „savais dūmais“. Niekas neimdavo į galvą, kas kur atsitinka, apie skundus ir kalbos nebuvo. Anais laikais žmona būdavo vyro daiktas, ir, jeigu dingdavo, niekas siūlo galo neieškodavo.