Stephen King: Tamsoje be žvaigždžių

Tačiau tie laikai dingo be pėdsako, o jeigu jie ir nebūtų dingę... liko žemė. Šimtas akrų. Faringtono bendrovė jų siekė savajai Dievo prakeiktai skerdyklai, o Arletė suteikė jiems viltį, kad jie gaus tą žemę. Tai buvo grėsmė, o grėsmė reiškė, kad nevalia tenkintis svajonėmis ir miglotais planais.

Popiet parėjęs namo, jaučiausi pavargęs, bet blaiviai protavau ir pagaliau nusiraminau. Maurojo kelios mūsų karvės, nemelžtos nuo pat ryto. Pamelžiau jas kaip paprastai ir nuvariau į ganyklą, kur paliksiu iki saulėlydžio, užuot ginęs atgal iškart po vakarienės, kai pamelšiu antrą kartą. Karvėms vis viena: jos tenkinasi tuo, ką turi. Jei Arletė būtų bent truputį panaši į mūsų karves, ji tebebūtų gyva ir dabar pjautų mane, kaulydama užsakyti paštu naują skalbimo mašiną. Ko gero, būčiau ją nupirkęs. Ji visada sugebėdavo mane įkalbėti. Išskyrus tą atvejį, kai kalba išėjo apie žemę. Jai reikėjo įsikalti tai į galvą. Žemę tvarko vyras.

Henris vis dar miegojo. Vėliau dar kelias savaites jis ilgai miegodavo, ir aš duodavau jam ramybę, nors paprastai vasarą, kai jis neidavo į mokyklą, užkraudavau darbo. Vakare jis eidavo pas Koterius arba vaikščiodavo keliuku su Šenona, abu susiėmę už rankų ir žiūrėdami į tekantį mėnulį. Aišku, kai nesibučiuodavo. Tikėjausi, kad tai, ką mudu padarėme, netrukdė jam maloniai leisti laiko, bet nebuvau tuo tikras. Visiškai nebuvau tikras. Ir, be abejo, neklydau.

Išvaikiau tas mintis iš galvos, tvirtindamas sau, kad šiuo tarpu gana ir to, jog jis miega. Turėjau dar sykį nueiti prie šulinio, ir visų geriausia – vienas. Mūsų nusiaubta lova tarsi klykte klykė apie žmogžudystę. Nuėjęs prie spintos, peržiūrėjau jos drabužius. Moterys jų turi tiek daug, ar ne? Sijonų ir suknelių, palaidinukių, megztinių ir apatinių drabužių, kai kurie jų tokie painūs ir keisti, jog vyrams kartais net sunku nuspręsti, kur priekis. Paimti juos visus būtų klaida, nes sunkvežimis vis dar stovėjo prie karvidės, o „T modelio“ fordas – po guoba. Ji išėjo pėsčiomis ir pasiėmė tik tai, ką pajėgė nešti. Kodėl ji nevažiavo fordu? Nes būčiau išgirdęs urzgiant variklį ir ją sustabdęs. Tai buvo įtikėtina. Vadinasi... vienas lagaminas.

Sukroviau viską, kas, mano galva, moteriai būtina ir be ko ji negalėtų išeiti. Įdėjau keletą brangesnių papuošalų ir jos tėvų nuotrauką paauksuotais rėmeliais. Vonios kambaryje pasvarsčiau dėl tualeto priemonių ir nutariau palikti viską, išskyrus buteliuką purškiamų „Florient“ kvepalų ir šukas kauline rankena. Ant naktinio stalelio gulėjo Biblija, pastoriaus Hokinso dovana, bet niekada nemačiau, kad ji būtų ją skaičiusi, tad palikau ją vietoje. Tačiau paėmiau buteliuką su geležies tabletėmis, kurias ji vartojo per mėnesines.

Henris vis dar miegojo, bet dabar blaškėsi, lyg sapnuodamas košmarus. Aš skubėjau kuo greičiau užbaigti visus reikalus, kad atsidurčiau namie, jam dar nepabudus. Nuėjau už karvidės prie šulinio, pastačiau lagaminą ant žemės ir trečiąsyk atvožiau seną šerpetotą medinį dangtį. Garbė Dievui, šalia nebuvo Henrio. Garbė Dievui, kad jis nematė to, ką pamačiau aš. Man regis, jis būtų išprotėjęs. Aš pats vos neišprotėjau.

Čiužinys buvo nuslydęs į šalį. Dingtelėjo mintis, kad ji nustūmė jį, bandydama išsiropšti iš šulinio. Nes ji tebėra gyva. Kvėpuoja. Bent jau taip man pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Tada, loginiam mąstymui pamažu įveikiant mane apėmusį siaubą, – kai pagalvojau, kaip kvėpuojant suknelė gali kilnotis ne tik ant krūtinės, bet ir nuo kaklo iki pat apačios, – jos žandikaulis krustelėjo, lyg ji, sukaupusi jėgas, būtų bandžiusi prabilti. Tačiau iš plačiai atsivėrusios burnos jai išsprūdo ne žodžiai, o žiurkė, kuri gardžiuodamasi kramsnojo jos liežuvį. Iš pradžių išlindo jos uodega. Paskiau apatinis žandikaulis nusviro, kai žiurkė pasitraukė atbula ir apatinių kojyčių nagais įsikirto į smakrą.

Žiurkė šleptelėjo į skreitą, ir tuomet iš po suknelės siūbtelėjo srautas jos brolių ir seserų. Kiekviena nešėsi įsikandusi kažką balta – lyg skiautelę suknelės, o gal kelnaičių. Sviedžiau ant jų lagaminą. Nieko negalvodamas – man galva ūžė iš siaubo ir pasišlykštėjimo, – sviedžiau, ir tiek. Jis nukrito jai ant kojų. Diduma graužikų – gal netgi visi – gana mikliai išsisuko. Paskiau šmurkštelėjo į juodą skylę, pridengtą čiužinio (kurį jos, puldamos urmu, tikriausiai nustūmė), ir akimoju dingo. Puikiai žinojau, kas tai per skylė: ten buvo vamzdis, kuriuo į lovius karvidėje tekėdavo vanduo, kol šulinys nuseko ir įrenginys tapo nebereikalingas.

Suknelė sukrito. Tariamas kvėpavimas liovėsi. Tačiau ji spoksojo į mane, ir tai, kas iš pradžių priminė klouno vypsnį, dabar atrodė veikiau kaip nuožmi Gorgonės grimasa. Pastebėjau, kad jos skruostai žiurkių apgraužti, o vienas auskaras dingęs.

– Viešpatie maloningasis, – sukuždėjau. – Atleisk man, Arlete.

Tavo atsiprašymas nepriimtas , rodos, bylojo jos žvilgsnis. Ir kai policija mane aptiks štai čia žiurkių apgraužtu veidu ir sukapotais apatiniais po suknele, be jokios abejonės, atsidursi Linkolne ant elektros kėdės. Ir prieš mirtį paregėsi mano veidą. Paregėsi, kai elektra čirškins tau kepenis ir degins širdį, o aš kerštingai šypsosiuos.

Užvožiau dangtį ir nusvirduliavau prie karvidės. Ten man atsakė kojos, ir, jeigu būčiau tysojęs saulėkaitoje, tikriausiai būčiau netekęs sąmonės kaip Henris praeitą naktį. Tačiau tai atsitiko paunksnėje, ir pamažu atsipeikėjau tik po to, kai penketą minučių pasėdėjau, beveik iki pat kelių nukoręs galvą. Ją apniko žiurkės – na ir kas čia tokio? Ar galų gale jos neapninka visų mūsų? Žiurkės ir vabalai? Anksčiau ar vėliau sutrūnija net pats tvirčiausias karstas ir leidžia gyviesiems misti mirusiaisiais. Tokia pasaulio tvarka, ir didelė čia bėda? Kai sustoja širdis ir smegenims pritrūksta deguonies, mūsų siela arba atsiduria kitoje vietoje, arba tiesiog užgęsta. Šiaip ar taip, tuo metu, kai mums nuo kaulų graužiama mėsa, mes nieko nejaučiame.

Nukėblinau prie trobos ir sustojau prie verandos laiptų, dingtelėjus minčiai į galvą: na, o spazmas? O jeigu ji buvo gyva, kai sviedžiau ją į šulinį? O jeigu ji dar buvo gyva, tik paralyžiuota, negalėjo nė krustelėti, kaip ir vienas iš jos supjaustytų pirštų, kai ją užpuolė žiurkės, išnėrusios iš vamzdžio? O jeigu ji jautė, kaip toji žiurkė, šmurkštelėjusi jai į patogiai pražiotą burną, ima...!

– Ne! – sukuždėjau. – Ji nieko nejautė, nes ji nesutrūkčiojo. Nė karto. Ji buvo negyva, kai ją mečiau.

– Tėte! – pašaukė Henris mieguistu balsu. – Tėte, ar čia tu?

– Aš.

– Su kuo ten šneki?

– Su niekuo. Pats su savimi.

Įėjau į vidų. Jis sėdėjo virtuvėje prie stalo vienais marškinėliais ir glaudėmis, atrodė apdujęs ir nelaimingas. Žiūrėdamas į jo pasišiaušusius plaukus, prisiminiau, koks padauža jis buvo kadaise, kai kvatodamas diendaržyje vaikėsi vištas su savo skaliku Bu (seniai pastipusiu), šuoliuojančiu jam įkandin.

– Kaip norėčiau, kad nebūtume to padarę, – tarė jis, kai atsisėdau kitapus stalo.

– Kas padaryta – padaryta, neatitaisysi, – atsakiau. – Kiek sykių tau sakiau, sūneli?

– Tūkstančius. – Jis nuleido galvą, paskiau po kelių minučių pažvelgė į mane. Jo akys buvo labai paraudusios. – Ar mus suims? Ar mes sėsime į kalėjimą? O gal...

– Ne. Aš turiu planą.

– Tu turėjai planą padaryti taip, kad jai neskaudėtų! Matai, kaip atsitiko!