Stephen King: Tamsoje be žvaigždžių

– Pone Džeimsai, aš nelabai suprantu...

– Ir kiekvienąsyk, kai mes važiuodavome pas tą senį, mama liepdavo man užsikimšti ausis, kas antras žodis, išsprūstantis tėtušiui Bredliui iš burnos, būdavo keiksmažodis arba blevyzga. – Man pasidarė gera, išvydus jo surūgusį veidą. – Tad, savaime suprantama, aš klausydavausi išpūtęs ausis. Menu, mėgstamiausias tėtušio Bredlio posakis buvo toks: „Niekada nelipk ant kumelės, jos nepažabojęs, nes negali žinoti, kur link bėgs kalė.“

– Kaip turėčiau tai suprasti?

– Kaip jūs manote, pone Lesteri, kur link nubėgo mano kalė?

– Jūs turite omeny, kad jūsų žmona...

– Paliko mane, pone Lesteri. Nešė muilą. Dingo, nepasakiusi nei ačiū, nei sudie. Išgaravo naktovidžiu. Kaip užkietėjusiam skaitytojui ir vaizdingų posakių mėgėjui, šie žodžiai man nerėžia ausies. Beje, jei pasklistų gandas, Larsas – ir diduma miestiečių – pasakytų: „Ji pabėgo ir pametė jį.“ Arba, kaip šiuo atveju, jį ir sūnų. Aš, be abejo, manau, kad ji spruko į Faringtono bendrovę, pas savo apsikiaulinusius draugus, ir netrukus duos žinią, jog parduoda savo tėvo žemę.

– Taip ji ir ketina padaryti.

– Ar ji jau viską pasirašė? Nes, man regis, turėčiau kreiptis į teismą, jeigu pasirašė.

– Savaime suprantama, dar nepasirašė. Tačiau, kai pasirašys, patarčiau jums neeikvoti veltui pinigų ir nesibylinėti, nes vis viena nieko nepešite.

Aš atsistojau. Viena mano kombinezono perpetė nuslydo nuo peties, ir aš pasitaisiau ją, užkišęs nykštį.

– Na, jeigu jos čia nėra, iškyla, teisininkų žodžiais tariant, ginčijamas klausimas, ar ne? Jumis dėtas, ieškočiau jos Omahoje. – Nusišypsojau. – Arba Sent Luise. Sent Luisas jai nuo liežuvio nenueidavo. Man regis, jai nusibodote ir jūs visi, kaip nusibodau aš su sūnumi, kurį ji pagimdė. Kaip sakoma, laimingos kelionės, ir kad jūs galvą kur nutrūktumėt! Teprasmenga kiaurai jūsų namai! Be kita ko, tai Šekspyro žodžiai. Romeo ir Džuljeta. Meilės drama.

– Atsiprašau, pone Džeimsai, bet visa tai man atrodo labai keista. – Iš vidinės švarko kišenės jis išsitraukė šilkinę nosinę, – galiu lažintis, keliaujantys advokatai turi begalę kišenių, – ir ėmė šluostytis veidą. Jo skruostai dabar buvo ne tik raudoni, bet degė kaip ugnis. Vargu ar nuo karščio veidas galėtų taip parausti. – Labai keista, turint galvoje, kad mano klientas pasiruošęs brangiai sumokėti už sklypą, esantį prie Hemingfordo upės ir netoliese Didžiojo Vakarų geležinkelio.

– Su šia mintimi negalėčiau greit apsiprasti, bet vis dėlto šiuo atžvilgiu gerokai jus lenkiu.

– Tikrai?

– Aš ją pažįstu. Neabejoju, kad ir jūs, ir jūsų klientai buvote įsitikinę, jog jums pasisekė, tačiau Arletė Džeims... Na, tarkime, sugrobti ją į savo nagus – tai lyg sugriebti nagais tenėsius nuo grindų. Nevalia pamiršti, ką sakė tėtušis Bredlis, pone Lesteri. Ne veltui buvo kaimo išminčius.

– Ar galiu žvilgtelėti į vidų?

Vėl nusijuokiau, bet šįsyk nuoširdžiai. Žmogus suįžūlėjo, aš jį suerzinau, puikiai supratau, kad jis nenori grįžti tuščiomis. Dvidešimt mylių kratėsi per dulkes furgonu be durelių, jo laukė ilga kelionė duobėtais keliais į Hemingfordo miestą (o paskiau, be jokios abejonės, – geležinkeliu), jam skaudėjo užpakalį, ir žmonės, siuntę jį čionai, anaiptol neapsidžiaugs jo ataskaita, kai jis pagaliau užbaigs visus vargus. Vargšelis!

– Aš, savo ruožtu, irgi norėčiau jus kai ko paprašyti: būkite malonus, nuleiskite kelnes, kad aš galėčiau apžiūrėti jūsų kiaušius.

– Tai įžeidimas.

– Aš nepykstu ant jūsų. Tarkime, jog tai... na, ne palyginimas, tai būtų nevisiškai teisingai, o savotiška alegorija .

– Nesuprantu, ką jūs čia šnekate.

– Ką gi, turėsite visą valandą laiko tam apgalvoti, grįždamas į miestą, o gal ir dvi, jeigu Larsui prakiurs padanga. Ir galiu jus patikinti, pone Lesteri, kad jeigu leisčiau jums naršyti savo namus – savo būstą, savo pilį, savo kiaušius, – jūs neaptiktumėte mano žmonos lavono sieninėje spintoje arba... – Tą siaubingą akimirką vos nepasakiau: arba šulinyje . Pajutau, kaip prakaitas išmušė kaktą. – Arba po lova.

– Aš nesakiau...

– Henri! – sušukau. – Eikš čionai valandėlei!

Vilkdamas kojas dulkėta žeme, priėjo Henris, nuleidęs galvą. Jis atrodė išsigandęs, lyg prasikaltęs, bet tai buvo savaime suprantama.

– Ko, tėte?

– Pasakyk tam žmogui, kur mama.

– Kad nežinau. Kai penktadienį rytą pašaukei mane pusryčių, jos nebebuvo. Susikrovė daiktus ir išėjo.

Lesteris pervėrė jį skvarbiu žvilgsniu.

– Ar tai tiesa, vaikeli?

– Taip, pone.

– Tikra tiesa ir nieko, išskyrus tiesą, ir tepadeda tau Dievas?

– Tėte, ar galiu eiti į vidų? Kol sirgau, susikrovė daug namų darbų.

– Eik, – tariau, – ir paskubėk. Nepamiršk, kad šiandien tavo eilė melžti karves.

– Taip, tėte.

Vilkdamas kojas, jis užlipo laiptais ir įėjo į vidų. Lesteris palydėjo jį žvilgsniu, paskiau vėl atsigręžė į mane.

– Čia ne viskas taip jau gerai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

– Matau, jūs, pone Lesteri, nemūvite vedybinio žiedo. Jei ateis toks laikas, kai imsite jį mūvėti, kaip aš kad mūviu, suprasite, jog nėra tokių namų, kur to nepasitaikytų. Ir dar kai ką suprasite: niekada nežinai, kur link pabėga kalė.

Jis atsistojo.

– Tai dar ne viskas.

– Viskas, – atsakiau. Suvokdamas, jog tai netiesa. Tačiau jeigu pasiseks, reikalai pasistūmės prie pabaigos. Jeigu .

Jis pasuko per kiemą vartų link, paskiau grįžo. Išsitraukęs šilkinę nosinę, nusišluostė veidą, tada tarė:

– Jeigu jūs manote, kad tie šimtas akrų priklauso jums tik todėl, jog prigąsdinote savo žmoną... išsiuntėte ją su daiktais pas tetą į Di Moiną arba pas seserį į Minesotą...

– Nuvažiuokite į Omahą, – tariau šypsodamasis. – Arba į Sent Luisą. Ji nebendravo su giminėmis, bet beprotiškai norėjo gyventi Sent Luise. Dievaižin kodėl.

– Jeigu jūs ketinate apsėti visą žemę ir nuimti derlių, patarčiau jums gerai pagalvoti. Ta žemė jums nepriklauso. Jeigu jūs nueisite taip toli ir apsėsite visą žemę, pasimatysime teisme.

– Neabejoju, kad gausite iš jos žinią, kai tik ji susivoks įklimpusi į bėdą, – tariau.

Iš tikrųjų norėjau jam pasakyti: Taip, žemė ne mano... bet ir ne jūsų. Tiesiog reikia palaukti. Ir viskas bus gerai, nes žemė bus mano po septynerių metų, kai kreipsiuos į teismą, kad žmona būtų teisiškai pripažinta mirusia. Galiu laukti. Septynerius metus, nedusdamas nuo kiaulių mėšlo smarvės, pučiant vakarų vėjui. Septynerius metus, negirdėdamas skerdžiamų kiaulių žviegimo (kaip ir mirštančios moters klyksmo), nematydamas dūblių plaukiant pasroviui raudonu nuo kraujo upokšniu. Tie septyneri metai man atrodo nuostabūs.

– Geros dienos, pone Lesteri, ir saugokitės saulės. Po pietų ji itin kaitri ir švies jums tiesiai į akis.

Netardamas nė žodžio, jis įsėdo į furgoną. Larsas man pamojo, ir Lesteris kažką piktai jam riktelėjo. Larsas žvilgtelėjo į jį, lyg sakydamas: Rėkauk ir klykauk kiek tinkamas, o iki Hemingfordo dar dvidešimt mylių.

Kai jie dingo iš akių, palikdami dulkių debesį, Henris vėl išėjo į verandą.

– Tėte, ar aš gerai elgiausi?

Paėmiau jam už riešo, spustelėjau ir apsimečiau, jog nejaučiu, kaip įsitempia raumenys mano delne, kaip jis tvardosi iš paskutiniųjų, kad tik neištrauktų rankos.