Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

– Tupykla už namo kampo. Eik taku ir nepražiopsok durų su širdele.

Jis nusijuokė, lyg išgirdęs patį smagiausią šių metų sąmojį, ir nuėjo už trobos. Ar stabtelėjęs dirstelės pro langus? Veikiausiai, jei gerai išmano savo darbą, o esu girdėjęs, kad išmano. Bent jau išmanė, jaunas būdamas.

– Tėte, – pakuždomis tarė Henris.

Aš pažvelgiau į jį.

– Jeigu jis iššniukštinės, neturėsime kitos išeities. Aš galiu meluoti, bet žudyti nebegalėčiau.

– Gerai, – atsakiau. Pokalbis buvo trumpas, bet per pastaruosius aštuonerius metus jis dažnai man ateidavo į galvą.

Šerifas Džonsas grįžo, sagstydamasis antuką.

– Atnešk šerifui stiklinę, – tariau Henriui.

Henris nuėjo į vidų. Džonsas baigė sagstytis antuką, nusivožė skrybėlę, vėl subraukė plaukus ir užsidėjo skrybėlę. Ant krūtinės spindėjo ankstyvo popiečio saulės nutviekstas šerifo ženklas. Prie šono kabojo didelis revolveris, ir, nors Džonsas buvo per senas, kad būtų galėjęs dalyvauti Pirmajame pasauliniame kare, dėklas atrodė lyg Amerikos ekspedicinio korpuso karių. Tikriausiai dėklas jo sūnaus. Jo sūnus žuvo kare.

– Kvapnus tualetas, – tarė jis. – Itin malonu užsukti tokią karštą dieną.

– Arletė visada įberdavo negesintų kalkių, – tariau. – Stengsiuos laikytis šios taisyklės, jeigu ji nebegrįš. Ateikite į verandą, pasėdėsime nuosaulyje.

– Nuosaulyje gera, bet aš verčiau pastovėsiu. Ne pro šalį pramankštinti nugarą.

Aš sėdėjau ant supamosios kėdės, pasikišęs po užpakaliu pripučiamą pagalvėlę. Jis stovėjo šalia, žiūrėdamas iš viršaus. Man nepatiko tokia padėtis, bet aš stengiausi tvardytis. Henris atnešė stiklinę. Šerifas Džonsas įsipylė limonado, paragavo, paskiau išmaukė iki dugno ir apsilaižė.

– Skanu, ar ne? Nei per rūgštu, nei per saldu, kaip reikiant. – Jis nusijuokė. – Aš kaip Auksaplaukė, tiesa? – Paskiau išgėrė paskutinius lašus, bet papurtė galvą, kai Henris pasiūlė įpilti dar. – Gal nori, kad, grįždamas į Hemingford Homą, turėčiau šlapintis prie kiekvieno stulpo? O paskiau dar visu keliu iki Hemingfordo miesto?

– Ar persikėlei su visu biuru? – paklausiau. – Maniau, kad esi Home.

– Aš ir esu Home. Tą dieną, kai bus pareikalauta šerifo biurą perkelti į apygardos centrą, aš atsistatydinsiu, ir Hepas Berdvelas galės daryti ką tinkamas. Ne, ne, tiesiog važiuoju į teismo posėdį. Tiesą pasakius, reikės tik popierius surašyti, bet vis tiek neišsisuksiu nevažiavęs. Tikriausiai pažįsti teisėją Kripsą... na, tu laikaisi įstatymų, turbūt neteko su juo susidurti. Jis apskritai piktas, o jeigu laiku nepasirodai, tiesiog pasiunta. Tad jei netgi ten reikėtų tik paplepėti, duok Dieve, ir pasirašyti krūvą popierių, šičia turiu kuo greičiau sutvarkyti visus reikalus, tiesa? Ir tikiuosi, kad begrįžtant nesulūš mano sumautas „maksis“.

Aš nieko neatsakiau. Jis kalbėjo anaiptol ne kaip skubantis žmogus, bet, galimas daiktas, toks buvo jo įprotis.

Jis nusivožė skrybėlę, vėl susibraukė plaukus atgal, bet šįkart neužsidėjo skrybėlės. Įdėmiai pažvelgė į mane, paskiau į Henrį ir vėl į mane.

– Turbūt numanai, kad atvažiavau čionai ne savo valia. Mano galva, nevalia kištis į vyro ir žmonos reikalus. Taip ir turėtų būti, tiesa? Pasak Biblijos, vyras – žmonos galva, ir jeigu moteris turi ko nors mokytis, namie ją turi mokyti vyras. Laiškas korintiečiams. Jeigu vienintelis mano vadovas būtų Biblija, aš laikyčiausi jos žodžio, ir viskas būtų labai paprasta.

– Stebiuosi, kad su tavimi neatvažiavo ponas Lesteris, – tariau.

– Et, jis norėjo važiuoti, bet aš nesutikau. Jis taipgi norėjo, kad aš gaučiau kratos orderį, bet aš pasakiau, jog man jo nereikia. Pasakiau, kad tu gali leisti arba neleisti man apsižiūrėti savo sodyboje. – Jis gūžtelėjo pečiais. Jo veidas buvo ramus, bet žvilgsnis skvarbus, nestygstantis vietoje: greitas ir įdėmus, įdėmus ir greitas.

Kai Henris mane paklausė apie šulinį, atsakiau jam: Pažiūrėsim ir pamatysim, ar jis labai pastabus. Jeigu jis pastabus, parodysim jį patys. Mums nevalia elgtis taip, lyg turėtume ką nors slėpti. Jei pamatysi mane spragsint nykščiu, vadinasi, mano galva, mums verta išbandyti laimę. Bet mudu turime susitarti, Henkai. Jeigu pamatysiu, kad, man spragtelėjus, tu nespragsi, laikysiu liežuvį už dantų.

Pakėliau savo stiklinę ir išbaigiau limonadą. Pastebėjęs, kad Henris žiūri į mane, spragtelėjau nykščiu. Vos vos. Lyg būtų įsimetęs traukulys.

– Ką tas Lesteris galvoja? – lyg piktindamasis tarė Henris. – Kad mes laikome ją surišę rūsyje? – Jis stovėjo nuleidęs rankas, nejudėdamas.

Šerifas Džonsas nuoširdžiai nusijuokė, jo didelis pilvas sukretėjo po diržu.

– Iš kur aš galiu žinoti, ką jis galvoja, tiesa? Be to, man tai nerūpi. Advokatai – tai gėdingosios žmogaus prigimties blusos. Galiu tai tvirtinti, nes dirbau jiems – ir prieš juos – visą sąmoningą gyvenimą. Tačiau... – Jis įsmeigė į mane skvarbų žvilgsnį. – Man būtų ne pro šalį apsižiūrėti vien todėl, kad jam neleidai . Jis dėl to baisiai siuto.

Henris pasikasė ranką. Kasydamasis dusyk spragtelėjo nykščiu.

– Neįleidau jo į trobą, nes jis man nepatiko, – atsakiau. – Nors, tiesą pasakius, man nepatiktų ir apaštalas Jonas, jeigu jis čia ateitų Kolo Faringtono gaujos vardu.

Šerifas Džonsas nusikvatojo: Cha cha cha! Bet jo akys nesijuokė.

Aš atsistojau. Iškart palengvėjo atsistojus ant kojų. Stovėdamas buvau aštuoniais ar dešimčia centimetrų aukštesnis už Džonsą.

– Galite apžiūrėti viską, ką tik širdis geidžia.

– Ačiū. Dabar man gyventi bus lengviau, tiesa? Juk grįžus dar teks aiškintis su teisėju Kripsu, ir to jau gana. Nereikės klausytis Faringtono teisinių skalikų amsėjimo, jei sugebėsiu jiems pagelbėti.

Mes įėjome į vidų, aš – pirmas, Henris – įkandin mudviejų. Po kelių pagiriamųjų žodžių apie svetainės tvarkingumą ir virtuvės švarą nužingsniavome koridoriumi. Šerifas Džonsas užmetė akį į Henrio kambarį, paskiau priėjome svarbiausią vietą. Atidariau mūsų miegamojo duris, keistai įsitikinęs: bus išryškėjęs kraujas. Jo bus visur: prilaistyta ant grindų, pritaškyta ant sienų, primirkęs čiužinys. Šerifas Džonsas pamatys. Tuomet atsigręš, nusegs antrankius, kabančius šalia revolverio ant mėsingo klubo, ir pasakys: Suimu tave už Arletės Džeims nužudymą, tiesa?

Nebuvo nei kraujo, nei kraujo kvapo, nes per kelias dienas kambarys spėjo išsivėdinti. Lova buvo paklota, nors ne taip, kaip klodavo Arletė; aš klojau kareiviškai, nors kojos išgelbėjo mane nuo karo, pasiglemžusio šerifo sūnų. Nevalia žudyti fricų, jei esi plokščiapadis. Plokščiapadžiai gali žudyti tik žmonas.

– Gražus kambarys, – tarė šerifas Džonsas. – Ar iš pat ryto būna saulė?

– Taip, – atsakiau. – Ir visada būna vėsu popiet, net vasarą, nes saulė šviečia iš kitos pusės. – Priėjau prie sieninės spintos ir atidariau duris. Vėl pabudo tas pats keistas jausmas, tik šįkart stipresnis nei anksčiau. Kur daigstyta antklodė? – paklaus jis. – Ta, kuri gulėjo ant vidurinės lentynos?

Žinoma, jis nepasakė nė žodžio, tačiau beregint priėjo, kai pakviečiau. Jo skvarbios akys – žalsvos, beveik tokios kaip katės, – ėmė lakstyti šen bei ten, visur.

– Galybė skudurų, – tarė jis.

– Taip, – pritariau, – Arletė mėgo drabužius, jai patiko užsisakyti prekių paštu pagal katalogus. Bet ji pasiėmė tik vieną lagaminą – mes turime du, antras tebėra čia, matai, aname gale? – vadinasi, mano galva, pasirinko tik mėgstamiausius. Ir, man regis, praktiškiausius. Ji turėjo dvejas plačias kelnes ir džinsus, viskas dingo, nors kelnių ji nemėgo.