Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

– Beje, kelnės patogios kelionėje, tiesa? Ir vyrams, ir moterims kelnės patogios kelionėje. Todėl moteris jas ir pasirinko. Juk ji, ko gero, skubėjo.

– Gali būti.

– Ji pasiėmė savo brangiausius papuošalus ir tėvų nuotraukas, – tarė Henris, stovėdamas užpakaly mūsų. Aš krūptelėjau; buvau beveik pamiršęs, kad jis čia.

– Pasiėmė? Na, man regis, ir turėjo pasiimti.

Jis dar kartą apžvelgė drabužius, paskiau uždarė spintą.

– Gražus kambarys, – tarė, iš lėto grįždamas į koridorių su savo kaubojiška skrybėle rankoje. – Gražūs namai . Moteris turbūt kvanktelėjo, kad paliko tokį gražų kambarį ir tokius gražius namus.

– Mama dažnai man pasakodavo apie miestą, – tarė Henris ir atsiduso. – Ji svajojo atidaryti kažkokią krautuvę.

– Krautuvę? – Šerifas Džonsas žvilgtelėjo į jį savo žalsvomis it katės akimis. – Šaunu! Bet tam reikia pinigų, tiesa?

– Ji paveldėjo tuos akrus iš tėvo, – tariau.

– Taip, taip. – Jis susigėdęs šyptelėjo, lyg būtų pamiršęs tuos akrus. – Gal taip ir geriau. „Geriau yra vienam gyventi dykumoje negu su pikta moterimi, mėgstančia barnius.“ Patarlių knyga. Ar tu džiaugiesi, kad ji pabėgo, sūneli?

– Ne, – atsakė Henris, ir iš akių jam ištryško ašaros. Padėkojau Dievui už kiekvieną iš jų.

– Raminkis, raminkis, – tarė šerifas Džonsas. Ir, atsainiai pabandęs jį raminti, pritūpė, rankomis įsiremdamas į storas šlaunis, ir žvilgtelėjo po lova. – Regis, ten stovi moteriški bateliai. Padėvėti. Patogūs avėti. Nemanau, kad ji būtų pabėgusi basa, tiesa?

– Ji avėdavo drobinius batelius, – tariau. – Kaip tik tie ir dingo.

Tikrai dingo. Išblukę žali bateliai, kuriuos apsiaudavo eidama dirbti į daržą. Įsidėmėjau juos, prieš pat užberdamas šulinį.

– Aha! – tarė jis. – Dar viena mįslė įminta. – Ištraukęs iš liemenės kišenės pasidabruotą laikrodį, pasitikrino laiką. – Na, man jau metas keliauti. Laikas bėga.

Mes pasukome atgal koridoriumi per visą namą, Henris atsiliko, ko gero, norėdamas slapčia nusišluostyti akis. Nuėjome su šerifu prie jo „Maksvel sedano“ su žvaigžde ant durelių. Buvau beklausiąs, ar jis nenorėtų žvilgtelėti į šulinį – buvau net bešūktelįs jam, – bet jis staiga sustojo ir baugiai maloniu žvilgsniu pažvelgė į mano sūnų.

– Buvau užsukęs pas Koterius, – tarė.

– Ką? – atsiliepė Henris. – Tikrai?

– Sakiau, kad jau kelios dienos, kai šlapinuos prie kiekvieno krūmo, bet visada mieliau pasinaudoju išviete, jei pasitaiko ir jei šeimininkai švariai ją prižiūri, kad nereiktų baimintis vapsvų, belaukiant, kol iš mano pimpio išvarvės paskutiniai lašai. Koteriai – valyvi žmonės. Ir duktė gražutė. Tavo amžiaus, ar ne?

– Taip, pone, – tarė Henris, šiek tiek pakeldamas balsą sulig paskutiniu žodžiu.

– Manding, būsi ją įsižiūrėjęs, ar ne? O ji tave, sprendžiant iš jos mamos žodžių.

– Ar ji taip sakė? – paklausė Henris. Jis atrodė truputį nustebęs, bet ir patenkintas.

– Taip. Ponia Koteri pasakė, kad tu jaudinies dėl savo mamos ir kad Šenona jai perpasakojusi kai ką iš to, ką tu jai pasakojai apie tai. Klausiau ją, kas gi atsitiko, o ji atsakė, kad jai nevalia nieko pasakoti, bet aš galįs pasiklausti Šenoną. Taip ir padariau.

Henris įbedė žvilgsnį į batus.

– Aš ją prašiau niekam nepasakoti.

– Nejaugi imsi dėl to ant jos pykti, ką? – paklausė šerifas Džonsas. – Man regis, kai toks augalotas vyras kaip aš su žvaigžde ant krūtinės ima klausinėti tokią mergaitę kaip ji apie tai, kas jai žinoma, sunkoka laikyti liežuvį už dantų, tiesa? Ji paprasčiausiai turi imti ir viską iškloti, ar ne?

– Nežinau, – atsakė Henris, tebežiūrėdamas žemyn. – Galbūt.

Jis neapsimetė nelaimingu; jis iš tikrųjų atrodė nelaimingas. Nors viskas klostėsi taip, kaip tikėjomės.

– Šenona pasakė, kad tavo tėtė su mama stipriai susiginčijo dėl tų šimto akrų pardavimo ir, kai tu stojai tėtės pusėn, ponia Džeims tau vožė antausį.

– Taip, – vangiai atsakė Henris. – Ji padaugino išgerti.

Šerifas Džonsas atsigręžė į mane.

– Ar ji buvo girta, ar tik išgėrusi?

– Daugmaž per vidurį, – atsakiau. – Jeigu ji būtų buvusi girta, būtų miegojusi visą naktį, užuot susikrovusi daiktus ir dingusi kaip vagis.

– Manei, kad sugrįš išsiblaiviusi, ar ne?

– Maniau. Nuo čia iki artimiausio plento daugiau nei keturios mylios. Tikriausiai kas nors važiavo pro šalį ir sutiko ją pavėžėti, dar nespėjus praskaidrėti mintims. Gal koks sunkvežimio vairuotojas, iš Linkolno važiavęs plentu Omahos link.

– Aha, aš irgi taip pagalvojau. Neabejoju, kad gausi iš jos žinią, kai tik ji susisieks su ponu Lesteriu. Jeigu ji neatlyš, jei neapsigalvos, jai prireiks pinigų formalumams atlikti.

Vadinasi, jis irgi tai suprato.

Jis bukliai dirstelėjo į mane.

– Ar ji apskritai turėjo pinigų, pone Džeimsai?

– Na...

– Prašom nesivaržyti. Išpažintis pravarti sielai. Katalikai laikosi tos nuomonės, tiesa?

– Savo spintelėje turėjau dėžutę. Ten buvo du šimtai dolerių, atidėtų darbininkams, kurie turi ateinantį mėnesį pradėti imti derlių.

– Ir ponui Koteriui, – priminė Henris. O šerifui Džonsui pridūrė: – Ponas Koteris turi kombainą kukurūzams imti. „Milžiną Herį“. Beveik naują. Atsakantį.

– Aha, mačiau diendaržyje. Didelis, gyvatė. Atsiprašau. Visi pinigai dingo iš dėžutės, ar ne?

Aš rūgščiai nusišypsojau – tiesą pasakius, šypsojausi ne aš: nuo tos akimirkos, kai prie trinkos sustojo šerifas Džonsas, viršų paėmė Piktadarys.

– Paliko dvidešimt. Labai jau dosni. Tačiau Harlanas Koteris, skolindamas kombainą, niekada ir neimdavo daugiau kaip dvidešimt, taigi nieko baisaus. Na, o kai prireiks mokėti darbininkams, manau, Stopenhauzerio bankas man suteiks trumpalaikę paskolą. Aišku, jeigu jam neuždraus Faringtono bendrovė. Šiaip ar taip, pats geriausias darbininkas čia pat.

Ir aš pabandžiau sušiaušti Henriui plaukus. Jis susigėdęs atšlijo.

– Na, dabar turėsiu krūvą naujienų ponui Lesteriui, tiesa? Jam nepatiks nė viena, bet jeigu jis toks protingas, kaip tariasi, regis, puikiausiai susivoks, kad sulauks jos savo kontoroje, ir gana greitai. Žmonės paprastai pasirodo, kai tik baigiasi grynieji, tiesa?

– Man irgi taip yra pasitaikę, – atsakiau. – Jeigu jau viskas baigta, šerife, mudu su sūneliu vėl kibsime į darbą. Tą nereikalingą šulinį reikėjo užpilti jau prieš trejus metus. Sena karvė...

– Elpisė, – prabilo Henris lyg sapnuodamas. – Ją šaukėme Elpise.

– Elpisė, – pritariau. – Išėjo iš karvidės ir užsimanė pasivaikščioti dangčiu, ir šis sulūžo. Nepasisekė jai net ir nusigaluoti, kaip dera. Man teko ją nušauti. Galėtume nueiti už karvidės, parodyčiau, kaip tomis prakeiktomis kyšančiomis kojomis man buvo atlyginta už tingumą. Mudu ketiname ją užkasti ten, kur ji riogso, o šulinį nuo šiol vadinsiu kvailio Vilfredo senuoju šuliniu.

– Na, kodėl gi ne, mielai pažiūrėčiau. Būtų įdomu pažiūrėti. Bet manęs dar laukia ginčas su senu pikčiurna teisėju. Kitą kartą. – Krenkšdamas jis vargais negalais įsiropštė į automobilį. – Ačiū už limonadą ir už tai, kad buvote tokie svetingi. Galėjote ne taip svetingai mane sutikti, atsižvelgdami į tai, kas čionai mane siuntė.

– Nieko tokio, – atsakiau. – Visi mes dirbame savo darbą.

– Ir nešame savo kryžių. – Jo skvarbus žvilgsnis vėl nukrypo į Henrį. – Vaikeli, ponas Lesteris man pasakė, kad tu kažką slepi. Jis buvo tuo įsitikinęs. Juk tu kažką slėpei, tiesa?