Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

– Labai gerai. Puikiai.

– Ar rytoj užversime šulinį?

Aš kruopščiai viską apgalvojau, nes mano sprendimas galėjo nulemti mums gyvybę. Šerifas Džonsas buvo jau pagyvenęs ir aptukęs. Tingėti jis netingėjo, bet buvo nelengva jį išjudinti be svarbios priežasties. Aišku, Lesteris galų gale įkalbės Džonsą atvažiuoti čionai, bet tikriausiai ne anksčiau, kai priprašys vieną kurį iš dviejų Faringtono sūnų paskambinti šerifui ir priminti jam, kokia bendrovė moka daugiausia mokesčių Hemingfordo apygardoje (o kur dar gretimos Klejo, Filmoro, Jorko ir Siuardo apygardos). Šiaip ar taip, pagalvojau, mes turime dar mažų mažiausia dvi dienas laiko.

– Ne rytoj, – atsakiau. – Poryt.

– Kodėl , tėte?

– Todėl, kad čia atvažiuos apygardos šerifas, o šerifas Džonsas senas, bet nekvailas. Užverstas šulinys gali sukelti jam įtarimą, atseit, kodėl tik dabar jį užverčiau ir taip toliau. Bet jeigu užversime jį vėliau... ir turėdami rimtą priežastį...

– Kokią priežastį? Sakyk!

– Luktelėk, – atsakiau. – Luktelėk.

Rytojaus dieną iki pat vakaro laukėme, kol, artėdamas prie mūsų sodybos, virš kelio pakils dulkių debesis, lydintis ne Larso Olseno furgoną, o apygardos šerifo automobilį. Nesulaukėme. Sulaukėme Šenonos Koteri: žavi su savo kartūnine palaidinuke ir languotu sijonu, ji atėjo pasiteirauti, kaip jaučiasi Henris ir ar neateitų pas juos pavakarieniauti su ja, jos tėčiu ir mama, jei gerai jaučiasi.

Henris pasakė, kad jaučiasi kuo puikiausiai, ir aš labai blogos nuojautos graužiama širdimi stebėjau, kaip jiedu eina keliu, susiėmę už rankų. Jis saugojo siaubingą paslaptį, o siaubingos paslaptys labai slegia. Savaime suprantama, ima noras išlieti širdį. O jis myli tą mergaitę (ar bent tariasi mylįs, o tai tas pat, kai tau tik penkiolikti). Visa bėda, kad jis turi meluoti, o ji gali suprasti, jog jis meluoja. Sakoma, kad meilė akla, bet tai kvailių teiginys. Kartais meilė pernelyg aiškiaregė.

Kapsčiausi darže (išraudamas daugiau žirnių nei piktžolių), paskiau atsisėdau verandoje ir, rūkydamas pypkę, ėmiau jo laukti. Jis grįžo prieš patekant mėnuliui. Nuleidęs galvą, sugniužęs, vos vilkdamas kojas. Man nemalonu buvo į jį žiūrėti, bet vis dar buvau ramus. Jeigu jis būtų atskleidęs paslaptį – bent jau iš dalies, – būtų ėjęs visiškai kitaip. Jeigu būtų atskleidęs paslaptį, gal suvis nebūtų grįžęs.

– Ar papasakojai jai, ką mudu nutarėme? – paklausiau, kai jis atsisėdo verandoje.

– Ką tu nutarei. Taip.

– Ar ji pažadėjo namiškiams nieko nepasakoti?

– Taip.

– Ar tikrai nepasakos?

Jis atsiduso.

– Tikriausiai. Ji myli juos, ir jie myli ją. Ko gero, jie iš jos veido ką nors supras ir iškamantinės. O jeigu ir neiškamantinės, ji greičiausiai papasakos šerifui. Jeigu jis apskritai teiksis kalbėtis su Koteriais.

– Lesteris pasistengs, kad jis pasikalbėtų. Jis aprėks šerifą Džonsą, nes jo viršininkai Omahoje aprėks jį. Grandelė prie grandelės – ir visa grandinė, nežinia nei kur pradžia, nei kur galas.

– Apskritai nereikėjo mums to daryti. – Pasimąstęs valandėlę, pakuždomis piktai pakartojo tą patį.

Nieko neatsakiau. Jis irgi tylėjo. Mudu žiūrėjome, kaip virš kukurūzų lauko teka mėnulis, raudonas, išpurtęs.

– Tėte, ar galėčiau išgerti alaus?

Pažvelgiau į jį nustebęs ir drauge nė kiek nesistebėdamas. Paskiau nuėjau į vidų, įpyliau mudviem po kaušą alaus.

– Įsidėk į galvą, – tariau, paduodamas jam vieną kaušą, – to nebus nei ryt, nei poryt.

– Žinoma. – Jis gurkštelėjo, susiraukė ir vėl gurkštelėjo. – Tėte, aš nenorėjau meluoti Šenonai. Visa tai baisiai nešvaru.

– Ir tai, kas nešvaru, nusiplauna.

– Tik ne tai, – atsakė jis ir vėl gurkštelėjo alaus. Šįkart nesusiraukė.

Po valandėlės, kai mėnulis apsitraukė sidabru, aš nuėjau atlikti gamtos reikalų ir pasiklausyti, kaip, nakties vėjeliui pučiant, kukurūzai pasakoja senas žemės paslaptis. Kai grįžau į verandą, Henrio jau nebebuvo. Ligi pusės nugertas kaušas stovėjo ant turėklo. Paskui išgirdau jį karvidėje sakant: „Dar palauk, Marge. Palauk.“

Nuėjau pažiūrėti. Jis glostė Elpisę 1 , apkabinęs jai kaklą. Man pasirodė, kad jis verkia. Pastovėjau žiūrėdamas, bet nepasakiau nė žodžio. Grįžęs į vidų, nusirengiau ir atsiguliau į lovą, kurioje perrėžiau gerklę žmonai. Negreit užmigau. Ir jeigu jūs nesuprantate, kodėl negreit – visų kodėl, – tuomet jums neverta skaityti toliau.

Visas savo karves buvau pavadinęs graikų mažųjų deivių vardais, tačiau, pasirenkant Elpisės vardą, arba įvyko klaida, arba likimas pasityčiojo iš manęs. Jeigu kartais pamiršote padavimą apie tai, kaip į mūsų liūdną senąjį pasaulį atklydo blogis, leiskite atgaivinti jums atmintį: visos blogybės išsprūdo iš skrynios, kai Pandora, nepajėgdama sutramdyti smalsumo, atidarė ją ir išleido tai, kas buvo jai patikėta saugoti. Išsaugojo tik Elpisę, vilties deivę, kai susiprotėjo užvožti dangtį. Tačiau tą 1922 metų vasarą mūsų Elpisė nebeturėjo nė menkiausios vilties. Ji buvo sena ir užgaidi, davė labai mažai pieno, ir mes net nesistengėme išmelžti to lašo: kai tik atsisėsdavai ant suoliuko, ji taikydavosi įspirti. Mes turėjome jau pernai ją papjauti, bet atsisakiau tos minties, išgirdęs, kiek Harlanas Koteris prašo už jos papjovimą, o aš galėjau paskersti nebent kiaulę... savikritiška nuomonė, su kuria, Skaitytojau, be abejo, sutiksi.

– Mėsa bus kieta, – sakė andai Arletė (reiškusi slaptą simpatiją karvei, gal todėl, kad niekada jos nemelžė). – Verčiau duok jai ramybę.

Tačiau dabar mes galėjome pasinaudoti sena karve – šulinyje, jeigu jau taip atsitiko, – ir jos mirtis galėjo praversti kitam tikslui, kur kas tauresniam nei keli gysloti mėsgaliai.

Dviem dienoms praslinkus po Lesterio apsilankymo, mudu su sūnumi įrišome virvę į žiedą, įvertą jai į šnirpšles, ir nuvedėme už karvidės. Likus pusei kelio iki šulinio, Henris sustojo. Jo akys sužėrėjo iš baimės.

– Tėte! Aš ją užuodžiu !

– Eik į vidų ir užsikimšk nosį vata. Ji miegamajame, ant jos tualetinio staliuko.

Nors jis stovėjo nuleidęs galvą, pastebėjau, kaip pašnairavo į mane nueidamas. Tu kaltas , rodos, bylojo jo žvilgsnis. Tu kaltas, nes nenorėjai jai nusileisti .

Vis dėlto neabejojau, kad jis padės man padaryti visą kitą darbą. Nesvarbu, ką jis būtų galvojęs apie mane, be kita ko, jo galvoje sukosi mintys apie mergaitę, jis nieku gyvu nenorėjo, kad ji sužinotų, ką jis padarė. Aš jį įvėliau, bet ji niekada negalėtų to suprasti.

Mes atvedėme karvę prie šulinio dangčio, bet ten ji, savaime suprantama, užsispyrė. Mudu apėjome šulinį ir, įtempę pavadžius kaip kaspinus per Gegužės medžio šokį, vargais negalais užtraukėme ant sutrešusio dangčio. Dangtis sutraškėjo nuo jos svorio... įlinko... bet išlaikė. Sena karvė stovėjo ant jo, kvaila ir užsispyrusi kaip visada, nuleidusi galvą, atkišusi pažaliavusius ir pageltusius nuėstus dantis.

– Ką dabar? – paklausė Henris.

Buvau besakąs, kad nežinau, ir tuomet šulinio dangtis traškėdamas perlūžo. Mes įsikibome į pavadžius, nors vienu tarpu man dingtelėjo mintis, kad įkrisiu į tą prakeiktą šulinį su išsuktomis rankomis. Tuomet žiedas ištrūko iš šnirpšlių ir šovė aukštyn. Pavadžiai perplyšo perpus. Apačioje pasiuto mauroti Elpisė, nagomis daužydama į akmenines šulinio sienas.

– Tėte! – sukliko Henris. Sugniaužęs kumščius, prispaudė rankas prie burnos, krumpliais įsikirsdamas į viršutinę lūpą. – Padaryk ką nors, kad ji liautųsi!