Stephen King: Tamsoje be žvaigždžių

Man panižo ranka skelti jam antausį, bet prilaikiau ją kita. Dabar ne metas kaltinti vienam kitą. Be kita ko, jo teisybė. Aš kaltas, kad viskas išėjo ne taip. Išskyrus žiurkes , pagalvojau. Aš nekaltas, kad ją užpuolė žiurkės. Bet jos užpuolė. Žinoma, užpuolė. Jeigu ne aš, dabar ji būtų stovėjusi prie viryklės, ruošusi vakarienę. Tikriausiai grauždama mane dėl tų šimto akrų, taip, bet sveika ir gyva, užuot gulėjusi šuliny.

Žiurkės tikriausiai grįžo, sukuždėjo balsas širdies gilumoje. Graužia ją. Pirmiausia sudoros geriausius kąsnelius, skaniausius,delikatesus, o paskiau...

Henris siektelėjo skersai stalo mano sugniaužtų kumščių. Aš krūptelėjau.

– Atsiprašau, – tarė jis. – Mudu abu kalti.

Man patiko, kad jis nesikrato kaltės.

– Viskas bus gerai, Henkai. Jeigu išsaugosime blaivų protą, viskas bus gerai. Dabar paklausyk, ką aš tau pasakysiu.

Jis klausėsi. Vienu tarpu ėmė linksėti galva. Kai baigiau, paklausė tik tiek: kada užpilsime šulinį?

– Dar anksti, – atsakiau.

– Ar tai pavojinga?

– Taip, – atsakiau.

Po dviejų dienų, kai taisiau tvorą už ketvirčio mylios nuo sodybos, virš Omahos–Linkolno vieškelio pastebėjau sūkuriuojant didelį debesį dulkių. Pas mus važiavo svečiai iš to pasaulio, kurio taip troško Arletė. Pasukau namo, į diržo kilpą įsikišęs plaktuką, prisijuosęs dailidės prijuostę su ilga kišene, pilnutėle žvangančių vinių. Henrio nebuvo matyti. Gal buvo nubėgęs prie šaltinio išsimaudyti, o gal miegojo savo kambaryje.

Tuo metu, kai, atsidūręs kieme, atsisėdau ant kelmo, privažiavo automobilis, vilkdamas dulkių uodegą: tai buvo Larso Olseno furgonas. Larsas buvo Hemingford Homo kalvis ir pienininkas. Kartais už atitinkamą mokestį imdavosi vežėjo verslo, tą birželio popietę kaip tik tai ir darė. Furgonas įvažiavo į kiemą, pabaidydamas mūsų pikčiurną gaidį Džordžą ir jo nedidelį vištelių haremą. Varikliui tebečiaudint, iš keleivio pusės išlipo apkūnus vyriškis, apsisiautęs plevėsuojančiu pilku dulkiniu apsiaustu. Kai nusiėmė apsauginius akinius, aplink akis subolavo dideli (ir juokingi) ratilai.

– Vilfredas Džeimsas?

– Jūsų paslaugoms, – atsakiau stodamasis. Jaučiausi gana ramus. Galbūt taip nesijausčiau, jeigu jis išliptų iš apygardos tarnybinio fordo su žvaigžde ant durelių. – O jūs?..

– Endrius Lesteris, – atsakė jis. – Advokatas.

Jis atkišo ranką. Aš pagalvojau, ar verta ją paspausti.

– Prieš paspausdamas jums ranką, pone Lesteri, norėčiau sužinoti, kam jūs atstovaujate.

– Šiuo metu esu įgaliotas veikti Čikagos, Omahos ir Di Moino Faringtono gyvulininkystės bendrovės vardu.

Taip , pagalvojau, neabejoju. Tačiau galiu prisiekti, kad tavo pavardės nėra nė ant durų. Orūs Omahos vyrai nesitranko kaimo keliais dėl kasdienės duonos kąsnio, rydami dulkes, ar ne? Orūs vyrai gurkšnoja kavą, užsikėlę kojas ant stalo, ir grožisi žaviomis savo sekretorių kojytėmis.

– Tokiu atveju, pone, kodėl jūs tiesiai šviesiai neišdėstote, ko atvykote, užuot kaišiojęs man ranką? Prašom neužsigauti, – tariau.

Jis taip ir padarė – nuleido ranką, nutaisęs advokato šypseną. Prakaitas ritosi jo putliais skruostais, brėždamas tiesias linijas, o plaukai buvo susitaršę ir susivėlę bevažiuojant automobiliu. Praėjau pro jį ir pasukau prie Larso, kuris, atvožęs šoninę variklio gaubšlę, krapštėsi viduje. Jis švilpavo ir atrodė linksmas kaip paukštis ant tvoros. Man pašoko pavydas. Dingtelėjo mintis, kad mudviem su Henriu tikriausiai dar pasitaikys gerų dienų – gal kokiame kitame pasaulyje, – tik anaiptol ne 1922 metų vasarą. Ar rudenį.

Spustelėjau ranką Lariui ir paklausiau, kaip sekasi.

– Palyginti neblogai, – atsakė jis, – tik gerklė džiūva. Troškina.

Linktelėjau į rytinę trobos pusę.

– Juk žinai, kur ieškoti.

– Žinau, – atsakė jis ir užtrenkė gaubšlę su tokiu žvangesiu, kad vėl išbaidė vištas, pamažu grįžtančias į kiemą. – Gardus ir šaltas, kaip paprastai, ar ne?

– Be abejo, – pritariau galvodamas sau: Bet jeigu tu galėtum prisileisti vandens iš ano kito šulinio, Larsai, nemanau, kad tau labai rūpėtų jo skonis. – Paragauk ir pamatysi.

Jis palengva nuėjo į nuosauliąją patrobio pusę, kur nedidelėje stoginėje stovėjo siurblys. Lesteris palydėjo jį žvilgsniu ir atsisuko į mane. Atsisagstė savo dulkinį apsiaustą. Eilutę tikrai gaus nešti į valyklą, kai grįš į Linkolną, Omahą, Delandą arba nežinia kur ir pasikabins skrybėlę, neatlikęs Faringtono bendrovės įpareigojimo.

– Būtų ne pro šalį ir man atsigerti, pone Džeimsai.

– Kaip ir man. Kalti tvorą – nelengvas darbas per tokį karštį. – Nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų. – Aišku, ne taip sunku, kaip dvidešimt mylių kratytis Larso atviru furgonu.

Jis brūkštelėjo delnu sau per užpakalį ir nutaisė advokato šypseną. Šįkart lyg šiek tiek sutrikęs. Pastebėjau, kad jis jau nebežino kur akis dėti. Nedera menkinti žmogaus vien dėl to, kad karštą vasaros dieną bendrovės įsakymu jis sukorė dvidešimt mylių dulkėtais kaimo keliais.

– Mano užpakalis jau niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau.

Nedidelėje stoginėje kabojo grandine pririštas kaušas. Larsas prileido jį pilną vandens ir išgėrė iki dugno – liesu, įdegusiu kaklu slankiojant Adomo obuoliui, – paskiau vėl pripylė ir atkišo Lesteriui, bet šis pažvelgė į jį su tokia pat abejone, kaip aš žiūrėjau į jo ištiestą ranką.

– Gal atsigertume viduje, pone Džeimsai. Ten būtų bent truputį vėsiau.

– Būtų, – sutikau, – bet aš neketinu kviestis jūsų į vidų, kaip neketinau spausti jums rankos.

Larsas Olsenas suprato, iš kur vėjas pučia, ir, negaišdamas laiko, pasuko prie furgono. Tačiau iš pradžių padavė Lesteriui kaušą. Mano svečias gėrė ne dideliais gurkšniais kaip Larsas, o pedantiškais siurbsneliais. Kaip advokatui dera, kitais žodžiais tariant, – bet nesustojo, kol neišgėrė viso kaušo, irgi kaip advokatas. Trinktelėjo tinklinės durys, ir iš trobos išėjo Henris, basas, su darbiniais drabužiais. Permetė mus atsainiu žvilgsniu – šaunuolis! – ir nuėjo ten, kur eitų kiekvienas tikras kaimo vaikinas: pažiūrėti, kaip Larsas triūsia prie savo furgono, ir, jeigu pasiseks, ko nors išmokti.

Aš atsisėdau ant malkų, sukrautų šiapus trobos po brezentiniu stogeliu.

– Turbūt atvažiavote čia tvarkyti reikalų. Su mano žmona.

– Taip.

– Ką gi, jūs atsigėrėte, tad verčiau pakalbėkime apie reikalus. Manęs dar laukia darbas, visa diena prieš akis, o jau trečia valanda popiet.

– Nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Sunkus ūkininko gyvenimas. – Jis atsiduso, lyg pats savo kailiu būtų tai patyręs.

– Kas be ko, ir dar sunkesnis, kai su žmona neįmanoma sutarti. Turbūt jinai jus atsiuntė, tik nesuprantu ko – jeigu atvežėte kokius nors teisinius dokumentus, man regis, šerifo pavaduotojas būtų galėjęs atvažiuoti ir juos įteikti.

Jis nustebęs pažvelgė į mane.

– Jūsų žmona manęs nesiuntė, pone Džeimsai. Tiesą pasakius, aš atvažiavau pas ją .

Tai priminė spektaklį, ir sutrikti turėjau aš. Paskiau sukikenti, nes pastabose buvo užrašyta: juokiasi .

– Tai tik patvirtina seną teiginį.

– Kokį teiginį?

– Vaikystėje, kai gyvenau Fordaise, mes turėjome kaimyną, tokį seną nešvankėlį, vardu Bredlis. Visi vadino jį tėtušiu Bredliu.

– Pone Džeimsai...

– Mano tėvas kartais turėdavo su juo reikalų ir retkarčiais veždavosi mane. Tuo metu dar važinėta vežimais. Daugiausia prekiauta kukurūzais, bent jau pavasarį, o kartais keistais padargais. Tuo metu dar nebūta užsakymų paštu, ir geras padargas sykiais grįždavo namo, spėjęs apkeliauti visą apygardą.