Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Elpisė pratisai sumaurojo, o aidas iš šulinio jai paantrino. Ji vis dar daužė nagomis į akmenines sienas.

Griebiau Henriui už rankos ir klupinėjantį partempiau į vidų. Stumtelėjau ant sofos, paštu Arletės pirktos, ir liepiau niekur neiti, kol grįšiu.

– Ir įsidėk į galvą: viskas jau beveik baigta.

– Tai niekad nesibaigs, – atsakė jis ir įsikniaubė į sofą. Užsiėmė rankomis ausis, nors viduje nebuvo girdėti, kaip baubia Elpisė. Vis dėlto ir Henris, ir aš, mudu abu girdėjome baubimą.

Nuėjęs į podėlį, nuo viršutinės lentynos paėmiau medžioklinį šautuvą. Jis buvo tik 22 kalibro, bet turėjo atlikti savo paskirtį. O jei Harlanas išgirs, kaip ritasi šūvių skardas per laukus, skiriančius mūsų sodybas? Tai irgi praverstų mūsų istorijai. Jeigu Henris sugebėtų ganėtinai ilgai išsaugoti blaivų protą, kad vėliau papasakotų, kas atsitiko.

Štai ką supratau 1922 metais: visada lauk ko nors blogesnio. Manai, kad matei tai, kas baisiausia, kas visus tavo košmarus sulieja į vientisą tikrą neregėtą siaubą, ir vienintelė tavo paguoda – tai mintis, kad blogiau būti negali. O jeigu ir galėtų, tavo protas aptemtų, tai patyręs, ir tu nieko daugiau nepajėgtum suvokti. Tačiau viskas eina blogyn , protas tau neaptemsta , gyveni, ir tiek. Supranti, kad šiame pasaulyje tau nebeliko džiaugsmo, kad tai, ką padarei, dar labiau atitolino siekiamą tikslą, kad norėtum būti ano, mirusiojo, vietoje, – tačiau gyveni, ir tiek. Suvoki, kad kenti savo paties sukurtame pragare, bet vis dėlto gyveni, ir tiek. Nes nieko kita nebelieka.

Elpisė nukrito ant mano žmonos kūno, tačiau išsiviepęs Arletės veidas vis dar buvo matomas, vis dar atkreiptas į saulėtąjį pasaulį, vis dar žvelgė į mane. Ir žiurkės grįžo. Karvei įkritus į jų pasaulį, jos šmurkštelėjo atgal į vamzdį, kurį dabar jau vadinau tik Žiurkių bulvaru, bet netrukus, užuodusios šviežieną, išpuolė ir įniko šniukštinėti. Jos jau graužė vargšę senąją Elpisę, o ji vis dar maurojo ir spardėsi (dabar silpniau), o viena įsitaisė mano negyvėlei žmonai ant galvos nelyginant kraupi karūna. Ji išgraužė maiše skylę ir nagais mikliai išpešė kuokštą plaukų. Arletės skruostai, kadaise apvalūs ir žavūs, karojo virtę skutais.

Nieko negali būti baisiau, pagalvojau. Be jokios abejonės, didesnio siaubo nebūsiu regėjęs.

Deja, visada lauk baisesnių dalykų. Kai, netekęs žado iš pasibaisėjimo ir pasišlykštėjimo, žiūrėjau apačion, Elpisė vėl spyrė ir viena naga pataikė ten, kur dar būta Arletės veido. Nuo smūgio mano žmonos žandikaulis perlūžo, ir veido dalis, buvusi žemiau nosies, tarytum ant vyrių pasisuko į kairę. Vis dėlto išliko šypsena, plati, ligi ausų. Dabar, atsidūrusi šone, ji atrodė dar baisesnė. Lyg turėtų du veidus, kad galėtų man vaidentis nebe vienu. Jos kūnas pasisuko, ir čiužinys nuslydo. Jam iš paskos liuoktelėjo žiurkė, tupėjusi ant galvos. Elpisė vėl sumaurojo. Dingtelėjo mintis, kad dabar, atėjęs ir pažvelgęs į šulinį, Henris mane nužudytų už tai, jog padariau savo piktadarystės bendrininku. Tikriausiai aš buvau nusipelnęs mirties. Tačiau tuomet jis liktų vienas, o vienas jis būtų bejėgis.

Dalis dangčio įkrito į šulinį, kita dalis vis dar kabaliavo. Užtaisiau šautuvą, įrėmiau į petį ir nusitaikiau į Elpisę, kuri, užvertusi snukį, gulėjo nulaužtu sprandu palei akmeninę sieną. Palaukiau, kol nustos drebėti rankos, ir paspaudžiau gaiduką.

Užteko vieno šūvio.

Grįžęs į trobą, pamačiau, kad Henris miega ant sofos. Buvau pernelyg sukrėstas, kad man tai pasirodytų keista. Tą valandėlę jis vienintelis šiame pasaulyje man teikė vilčių: susitepęs, bet ne per daugiausia, kad vėliau kada nors galėtų vėl apsivalyti. Pasilenkęs pabučiavau jam į skruostą. Jis sudejavo ir nusisuko. Palikau jį ten ir nuėjau į karvidę įrankių. Kai po trijų valandų jis atėjo pas mane, aš jau buvau ištraukęs nukarusią dangčio pusę ir pradėjęs versti žemes į šulinį.

– Aš padėsiu, – liūdnai tarė jis abejingu balsu.

– Gerai. Sėsk į sunkvežimį ir važiuok į sąvartyną prie Vakarinės tvoros...

– Ar aš vienas? – Jo klausimas nuskambėjo šiek tiek nepatikliai, bet aš apsidžiaugiau išgirdęs bent šiokį tokį jausmą.

– Juk moki įjungti priekinę pavarą, o prireikus rasi ir užpakalinę, ar ne?

– Taip...

– Vadinasi, viskas gerai. Kol kas man dar užteks žemių, o kai grįši, visa, kas blogiausia, jau bus praeity.

Tikėjausi, kad jis vėl pasakys, jog visa, kas blogiausia, niekada nebus praeity, bet jis nepasakė nė žodžio. Aš vėl stvėriausi kastuvo. Dar mačiau kyšant Arletės viršugalvį ir maišo galą su styrančiu kraupiu plaukų kuokštu. Ko gero, mano mirusios žmonos skreitas, žiurkių lopšys, jau priterštas jauniklių vados.

Išgirdau, kaip kartą, kitą suurzgė sunkvežimio variklis. Kad tik paleidimo rankena atšokusi nesulaužytų Henriui rankos, pagalvojau.

Kai jis trečiąsyk suktelėjo paleidimo rankeną, mūsų senasis sunkvežimis sukriokė atgijęs. Jis palaukė, kol žybtelės kibirkštis, paleido variklį ir pagaliau nuvažiavo. Beveik visą valandą jo nebuvo nė garso, bet, kai grįžo, kėbulas buvo pilnas žemių ir akmenų. Jis privažiavo prie šulinio krašto ir užgesino variklį. Kai nusivilko marškinėlius, jo spindintis nuo prakaito liemuo man pasirodė pernelyg liesas; galėjau suskaičiuoti visus šonkaulius. Pabandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą mačiau jį sočiai valgant, ir iš pradžių negalėjau prisiminti. Paskiau susivokiau, jog tikriausiai per pusryčius tą rytą, kai ją patvarkėme.

Pasistengsiu, kad šį vakarą jis sočiai pavalgytų, pagalvojau . Pasistengsiu, kad mudu abu sočiai pavalgytume. Tik ne jautienos, šaldiklyje yra kiaulienos...

– Pažiūrėk tenai, – tarė jis tuo pačiu abejingu balsu ir parodė ranka.

Pamačiau artėjant dulkių debesį. Dirstelėjau į šulinį. Dar negana. Teberiogso pusė Elpisės. Kas be ko, tai būtų neblogai, bet iš žemių vis dar kyšojo kruvino čiužinio kampas.

– Padėk man, – tariau.

– Ar spėsime, tėte? – Iš balso neatrodė, kad labai jaudintųsi.

– Nežinau. Galbūt. Nestovėk, padėk man.

Prie sulūžusio dangčio liekanų, atremtas į karvidės sieną, stovėjo dar vienas kastuvas. Henris griebė jį, ir mudu įnikome kaip įmanydami greičiau versti žemes ir akmenis iš sunkvežimio kėbulo.

Kai prie trinkos sustojo apygardos šerifo automobilis su žiburėliais ir auksine žvaigžde ant durelių (vėl pabaidydamas Džordžą ir vištų pulkelį), mudu su Henriu sėdėjome ant verandos laiptų, nusivilkę marškinius, ir vaišinomės paskutine Arletės Džeims dovana: ąsočiu limonado. Šerifas Džonsas išlipo iš automobilio, susiveržė diržą, nusivožė savo kaubojišką skrybėlę, subraukė žilstelėjusius plaukus ir vėl užsidėjo skrybėlę, kad jos kraštas atitiktų ribą, skiriančią baltutėlę kaktą nuo vario raudonumo veido. Jis atvažiavo vienas. Tai man pasirodė geras ženklas.

– Sveiki, vyrai. – Jis metė žvilgsnį į mūsų nuogas krūtines, nešvarias rankas ir prakaituotus veidus. – Sunkiai dirbot po pietų, ar ne?

Aš nusispjoviau.

– Pats kaltas, velniai rautų!

– Tikrai?

– Karvė įkrito į seną šulinį, – tarė Henris.

– Tikrai?

– Tikrai, – atsakiau. – Gal norėtum limonado, šerife? Arletė sutaisė.

– Arletė? Vadinasi, ji grįžo apsigalvojusi, ką?

– Ne, – atsakiau. – Ji išsinešė savo mėgstamiausius drabužius, bet paliko limonadą. Vaišinkis.

– Mielai. Bet pirmiausia užsuksiu į jūsų tualetą. Kai įtrenkiau į penkiasdešimt penktus ar panašiai, pradėjau šlapintis prie kiekvieno krūmo. Pašėlusiai nemalonu.