Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Savaime suprantama, tokios mintys dingsėjo man galvoje.

Henris iš lėto griežtai papurtė galvą.

– Tas šerifas... matei, kaip jis žiūrėjo į viską? Matei jo akis ?

– Taip.

– Jis stengsis mudu abu pasodinti į elektros kėdę, taip aš manau, ir nesvarbu, kad tik rugpjūtį man sukaks penkiolika. Jis irgi žiūrės ten į mus žiaudriomis akimis, kai mus pririš ir...

– Liaukis, Henkai. Gana.

Vis dėlto jis nesiliovė.

– ...ir įjungs srovę. Aš stengsiuos kaip įmanydamas, kad niekada to neatsitiktų. Kad, paskutinįsyk žvelgdamas į pasaulį, nieku gyvu nematyčiau tų akių. – Apgalvojęs savo žodžius, pridūrė: – Kitaip sakant, niekada. Niekada nematyčiau .

– Eik gulti, Henri.

– Henkai.

– Henkai, eik gulti. Aš tave myliu.

Jis nusišypsojo.

– Žinau, bet vargu ar esu to vertas.

Man nespėjus atsakyti, jis nušlepsėjo atgal į savo kambarį.

Taigi į lovą, pasak pono Pepiso 3 . Mudviem bemiegant, pelėdos medžiojo, o Arletė sėdėjo visiškoje tamsoje su karvės kojos spyriu perkreiptu apatiniu žandikauliu. Kitą rytą patekėjo saulė, diena buvo gera kukurūzams, ir mudu dirbome laukuose.

Kai suplukęs ir pavargęs grįžau paruošti pietų, verandoje stovėjo dangčiu užvožtas prikaistuvis. Viename krašte plaikstėsi laiškelis. Jame buvo parašyta: Vilfi, nuoširdžiai užjaučiame tave bėdai ištikus ir padėsime tau kiek išgalėdami. Harlanas prašo pasakyti, kad nesijaudintum šią vasarą dėl mokesčio už kombainą. Jei gausi žinią iš žmonos, būk geras, pranešk. Mylim. Selė Koteri. P. S. Jei Henris ateis aplankyti Šenonos, įduosiu jam mėlynių pyrago.

Šypsodamas įsikišau laiškelį į priekinę kombinezono kišenę. Prasidėjo mūsų gyvenimas be Arletės.

Jeigu žemėje Dievas atlygina mums už gerus darbus – taip sakoma Senajame Testamente, ir puritonai, žinoma, tuo tiki, – šėtonas veikiausiai atlygina už visus piktus. Negalėčiau tvirtinti, jog tai tiesa, tačiau pasakysiu, jog pasitaikė labai gera vasara, užtektinai karšta ir saulėta kukurūzams, o ir akras daržų gavo ganėtinai lietaus. Kartais popiete griausdavo ir žaibuodavo, tačiau nė karto nepakilo derliui pragaištingas vėjas, kurio taip bijo Vidurio Vakarų ūkininkai. Atvažiuodavo Harlanas Koteris su savo „Milžinu Heriu“, ir tas nė karto nesugedo. Baiminausi, kad į mano gyvenimą gali įsikišti Faringtono bendrovė, bet nieko neatsitiko. Lengvai gavau paskolą iš banko ir spalio pradžioje išmokėjau iki paskutinio cento, nes tais metais nežmoniškai išaugo kukurūzų kainos, o Didžiųjų Vakarų krovinių pervežimas nepaprastai atpigo. Jeigu domitės savo šalies istorija, turėtumėte žinoti, kad tiedu dalykai – krovinio kaina ir pervežimo kaina – 1923 metais susikeitė vietomis ir nepasikeitė ligi šiolei. Vidurio Vakarų ūkininkams Didžioji depresija prasidėjo tada, kai kitų metų vasarą žlugo Čikagos žemės ūkio birža. Tačiau 1922 metų vasara patenkino visus ūkininkų lūkesčius. Ją aptemdė tik viena nelaimė, ištikusi vieną iš mūsų dievybių karvių, bet apie tai papasakosiu truputį vėliau.

Ponas Lesteris buvo atvažiavęs du kartus. Jis bandė ieškoti priekabių, bet neturėjo prie ko prikibti, ir tikriausiai pats tai suvokė, nes tą liepą atrodė visai užėstas. Man regis, jį graužė viršininkai, o jis tik vykdė jų nurodymus. Ar bent jau bandė juos vykdyti. Atvažiavęs pirmą kartą, jis užvertė mus klausimais, bet iš tiesų tai buvo ne tiek klausimai, kiek šmeižikiškos užuominos. Ar aš nemanau, kad mano žmoną ištiko nelaimė? Tikriausiai ištiko, ar ne tiesa, o gal manau, kad ji susisiekė su juo, norėdama gauti grynais už tuos šimtą akrų, o gal tikiuosi, kad ji paršliauš į ūkį, paspraudusi (metaforinę) uodegą? O gal tikiuosi, kad keliaudama ji bus pakliuvusi į nagus kokiam niekšui? Tokių dalykų kartais pasitaiko, ar ne? Ir aš tik apsidžiaugčiau, jeigu taip atsitiktų, tiesa?

Atvažiavęs antrą kartą, jis atrodė ir užėstas, ir pasiryžęs viskam ir iškart išpoškino: gal mano žmoną ištiko nelaimė čia pat, ūkyje? Tai va, kas atsitiko? Tai štai kodėl ji neatsiranda nei gyva, nei mirusi?

– Pone Lesteri, jeigu jūs klausiate, ar aš nužudžiau žmoną, atsakysiu: ne.

– Na, žinoma, kaipgi kitaip galėtumėte atsakyti, ar ne?

– Tai jūsų paskutinis klausimas, pone. Lipkite į furgoną, dumkite iš čia ir daugiau nebesirodykite. Jei pasirodysite, gausite kirvakočiu.

– Ir sėsite į kalėjimą už kėsinimąsi į gyvybę!

Tądien jis segėjo celiulioidinę apykaklę, atšokusią ir persikreipusią. Buvo beveik gaila į jį žiūrėti: jis stovėjo virpančiomis lūpomis ir išsprogusiomis akimis, su ta smakran įsirėmusia apykakle, dulkėmis aptekusiu putliu veidu, išvagotu čiurkšlėmis srūvančio prakaito.

– Nieko panašaus. Aš pareikalavau, kad išsinešdintumėte iš mano valdos, tai mano teisė, ir ketinu registruotu laišku jūsų viršininkams pranešti apie jūsų elgesį. Jei grįšite, vadinasi, įsibrausite į svetimą valdą, ir aš jus primušiu . Įsidėmėkite, pone.

Larsas Olsenas, vėl atvežęs Lesterį savo raudonu furgonu, net prisidėjo delnus prie ausų, kad geriau girdėtų.

Priėjęs prie furgono kabinos iš keleivio pusės, kur nebuvo jokių durelių, Lesteris atsigręžė, pirštu durdamas namo link nelyginant advokatas, teismo salėje linkęs elgtis kaip teatro scenoje.

– Man rodos, jūs nužudėte ją! Anksčiau ar vėliau žmogžudystė išeis į paviršių!

Henris – arba Henkas, kaip dabar jis pageidavo būti šaukiamas, – išėjo iš karvidės. Jis krovė šieną ir laikė šakes prie krūtinės tarytum šautuvą.

– Mano galva, jums geriau būtų išsinešdinti, kol nepaplūdote krauju, – tarė jis. Malonus ir veikiau nedrąsus berniukas, kokį pažinojau iki 1922 metų vasaros, niekada nebūtų pasakęs tokių žodžių, bet šis pasakė, ir Lesteris suvokė, ką jis turi omeny. Jis įlipo į kabiną. Kadangi nereikėjo uždaryti durelių, susinėrė rankas ant krūtinės.

– Gali atvažiuoti kada tinkamas, Larsai, – tariau draugiškai, – tik nevežk jo, nors ir kiek jis tau siūlytų už tai, kad pavėžėtum jo kvailą subinę.

– Nieku gyvu, pone Džeimsai, – tarė Larsas, ir jie nuvažiavo.

Aš atsigręžiau į Henrį.

– Nejaugi tu būtum persmeigęs jį šakėmis?

– Žinoma. Kad sužviegtų kaip skerdžiama kiaulė.

Sulig tais žodžiais nė nešyptelėjęs jis grįžo į karvidę.

Tačiau tą vasarą jis ne visada buvo toks apsiniaukęs, prašvisdavo pasirodžius Šenonai Koteri. Jiedu dažnai susitikdavo (daugiau jos gera valia, ir tai buvo pravartu jiems abiem; tai supratau tik rudenį). Ji ateidavo pas mus antradieniais ir ketvirtadieniais popiet – su ilgu sijonu ir dailia kepuraite, nešina gardžių valgių pilnu krepšiu. Pasak jos, ji žinanti, ką vyrai gaminasi – lyg jai būtų trisdešimt, o ne penkiolika, – ir norinti būti tikra, kad bent dusyk per savaitę mes žmoniškai pavakarieniausime. Ir nors palyginimui turėjau tik vieną jos motinos prikaistuvį, negaliu nepripažinti, kad netgi penkiolikos metų ji buvo puiki virėja. Mudu su Henriu paprastai patėkšdavome keletą mėsgalių į keptuvę, o ji mokėdavo sutaisyti tokių padažų, kad kieta, sunkiai sukramtoma mėsa tapdavo tikru gardumynu. Savo krepšyje ji atnešdavo šviežių daržovių, ne vien morkų ir žirnių, bet ir (mums) neregėtų dalykų, kaip antai: šparagų ir didelių žalių pupų, ir pakepdavo su svogūnais ir lašinukais. Patiekdavo net desertą. Dabar šiame skurdžiame viešbučio kambaryje užsimerkęs gardžiuojuos jos kepinių kvapais. Tarytum regiu, kaip ji stovi virtuvėje ir vinksi užpakaliuku, kuldama kiaušinius arba plakdama grietinėlę.