Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Padaviau jam odinę piniginę su pinigais.

– Ji buvo tavo senelio. Gali turėti; šiaip ar taip, ketinau ją tau padovanoti rudenį gimimo dienos proga. Ten yra pinigų. Grąžą gali pasiimti sau, jeigu liks. – Ir vos nepridūriau: Tik nesugalvok parsivežti benamių šunų , bet laiku susivaldžiau. Tai buvo įprastas jo motinos sąmojis.

Jis bandė man padėkoti, bet neįstengė. To buvo jau per daug.

– Grįždamas stabtelėk prie Larso Olseno kalvės ir įsipilk degalų. Nepamiršk, nes namo teks grįžti pėsčiomis, o ne prie vairo.

– Nepamiršiu. Viskas, tėte?

– Viskas.

Persisvėręs nuo vienos kojos ant kitos, jis nedrąsiai pažvelgė į mane.

– Ar galėčiau užsukti pas Koterius ir paprašyti, kad Šenona važiuotų drauge?

– Ne, – atsakiau, ir jo veidas aptemo, man dar nespėjus pridurti: – Paklausk Selės arba Harlano, ar Šenona galėtų važiuoti drauge. Ir būtinai pasakyk jiems, kad į miestą važiuoji pirmą kartą. Pasikliauju tavo sąžine, sūnau.

Lyg mums dar būtų jos likę.

Žiūrėjau pro vartus, kol galiausiai mūsų senas sunkvežimis dingo dulkių debesyse. Gerklėje man strygsojo gumulas, kurio niekaip negalėjau nuryti. Širdį nudiegė kvaila, bet nenugalima nuojauta, kad daugiau jo neberegėsiu. Man regis, daugmaž panašiai atsitinka didumai tėvų, kai jie pirmąsyk išlydi vaiką į kelionę, suvokdami, kad jis nebe vaikas, jeigu galima be priežiūros išsiųsti jį kokiu nors reikalu. Tačiau aš negalėjau per daug gaišti laiko gvildendamas savo jausmus: turėjau atlikti labai svarbų darbą, todėl ir išsiunčiau Henrį, kad galėčiau pats vienas jo imtis. Jis pastebėtų, kas atsitiko karvei, ir tikriausiai įspėtų, kas jos laukia, bet man atrodė, kad galiu bent truputį sušvelninti jam to įvykio reikšmę.

Iš pradžių apžiūrėjau Acheloją: ji atrodė vangi, bet apskritai nebuvo niekuo ypatinga. Paskiau apžiūrėjau vamzdį. Jis vis dar buvo užkimštas, tačiau aš nepuoselėjau iliuzijų: gali praslinkti kuris laikas, bet galų gale žiurkės vis tiek pragrauš brezentą. Reikėjo prasimanyti ką nors geresnio. Prie namų šulinio atnešiau maišiuką Portlando cemento ir sename kibire užmaišiau skiedinio. Grįžau į karvidę ir, belaukdamas, kol jis sutirštės, įgrūdau brezentą dar giliau į vamzdį. Įkišau mažų mažiausiai pusę metro ir tą pusmetrį prikimšau cemento. Kol grįžo Henris (puikiausiai nusiteikęs: be abejo, važiavo su Šenona, už atlikusius nuo pirkinių pinigus jie nusipirko vaisvandenių su ledais), jis sukietėjo. Galimas daiktas, kelios žiurkės kur nors manėsi maisto, bet neabejojau, kad ten, tamsoje, užmūrijau didumą jų, taipgi ir tą, kuri žiauriai sukandžiojo vargšę Acheloją. Ir ten, tamsoje, jos nustips. Jeigu nenutrokš, tai padvės iš bado, ištuštinusios savo pasišlykštėtiną podėlį.

Taip tuomet maniau.

1916–1922 metais klestėjo netgi patys kvailiausi Nebraskos ūkininkai. Harlanas Koteris, toli gražu ne toks jau kvailas, gyveno kur kas pasiturimiau nei diduma. Tai buvo matyti iš jo ūkio. 1919 metais jis pasistatė kluoną ir silosinę, o 1920 metais išgręžė gilų šulinį, iš kurio per minutę neįtikėtinai išpumpuodavo šešis galonus vandens. Po metų įsirengė vandentiekį (nors išvietę apdairiai pasiliko kieme už namo). Tada su savo žmona ir dukterimi triskart per savaitę galėjo mėgautis tokiame užkampyje neregėta prabanga: karšta vonia ir dušu, ir vandens nereikėdavo kaitinti puode ant viryklės – jis eidavo vamzdžiu iš šulinio ir ištekėdavo į srutų duobę. Dušinėje ir paaiškėjo paslaptis, kurią bandė išsaugoti Šenona Koteri, nors, man regis, sužinojau ją anksčiau, tą dieną, kai ji tarė: „Rėžia, ir dar kaip“ – neįprastai vangiu, atsainiu balsu, žiūrėdama anaiptol ne į mane, o į tolumoje pukšintį tėvo kombainą ir įkandin slenkančius darbininkus.

Tai atsitiko rugsėjo pabaigoje, kukurūzai jau buvo sudoroti, bet dar liko daug darbo daržuose ir soduose. Vieną šeštadienio popietę, Šenonai maudantis po dušu, jos motina atėjo į galinį kambarį, nešina skalbiniais, kuriuos nusegė nuo virvės anksčiau, nes baudėsi lyti. Šenona tikriausiai manė, kad dušinės durys sandariai uždarytos – diduma moterų maudydamosi mėgsta užsidaryti, o 1922 metų vasaros pabaigoje Šenona Koteri tam turėjo ypatingą priežastį, – tačiau tikriausiai atšoko skląstis ir durys prasivėrė. Motina netyčia metė žvilgsnį į vidų, o sena paklodė, ištempta ant U formos strypo vietoj užuolaidos, sudrėkusi buvo kiaurai permatoma. Selei nereikėjo apžiūrėti merginos, užteko pamatyti jos figūrą, šįkart neuždengtą kvakerių vilkimos dukslios suknelės. To buvo gana. Nėštumas buvo penkių mėnesių ar panašiai; šiaip ar taip, jo buvo nebeįmanoma nuslėpti.

Po dviejų dienų sunkvežimiu parvažiavęs iš mokyklos (dabar jis visada važinėjo sunkvežimiu) Henris atrodė išsigandęs ir prasikaltęs.

– Jau dvi dienos, kai Šenona nesirodo mokykloje, – tarė jis, – todėl užsukau pas Koterius paklausti, ar ji neserga. Pagalvojau, kad ją bus pakirtęs ispaniškasis gripas. Jie manęs neįsileido. Ponia Koteri tik palinkėjo man sėkmės ir pasakė, kad jos vyras šį vakarą, kai tik baigs darbą, atvažiuos pasikalbėti su tavimi. Kai paklausiau, ar negalėčiau ką nors padaryti, ji atsakė: „Tu jau užtektinai pasidarbavai, Henri.“

Tuomet prisiminiau Šenonos žodžius. Užsidengęs rankomis veidą, Henris tarė:

– Ji nėščia, tėte, ir jie suprato. Aš viską žinau. Mes norime susituokti, bet aš bijau, kad jie gali neleisti.

– Tu dėl jų nesijaudink, – tariau. – Aš neleisiu.

Pasruvęs ašaromis, jis pažvelgė į mane, užgautas iki širdies gelmių.

– Kodėl?

Aš pagalvojau: Tu matei, kuo baigėsi tavo motinos ir mano santuoka, ir dar klausi? Bet pasakiau:

– Ji penkiolikos metų, o tu būsi penkiolikos tik po dviejų savaičių.

– Bet mudu mylime vienas kitą!

Ak, koks kvailas šauksmas! Pienburnio šauksmas. Man susigniaužė kumščiai, kai sėdėjau sudėjęs rankas ant kelių, ir teko prisiversti ir atgniaužti juos. Pykčiu nieko nelaimėsi. Tokius reikalus vaikinukas turėtų aptarti su motina, tačiau jo motina tupėjo užversto šulinio dugne, be abejo, apsupta nustipusių žiurkių draugijos.

– Žinau, kad tu ją myli, Henri...

– Henkai! Kiti veda dar jaunesni!

Kadaise taip ir buvo, kol prasidėjo naujas šimtmetis ir užsidarė sienos. Bet aš to nepasakiau. Tik pasakiau, kad negaliu gyvenimo pradžiai duoti jiems pinigų, nes jų neturiu. Gal 1925 metais, jei būtų geras derlius ir neblogos kainos, bet tik ne dabar. O juo labiau su kūdikiu sterblėje...

– Būtų užtekę! – sušuko jis. – Jei nebūtum taip gviešęsis tų šimto akrų, būtų užtekę pinigų! Ji būtų davusi man dalį! Ir ji nebūtų šitaip kalbėjusi su manimi!

Iš pradžių iš pasipiktinimo man atėmė žadą. Praėjo daugiau kaip pusė metų, ir štai pagaliau pirmąsyk pasigirdo Arletės vardas – ar bent jau asmeninis įvardis ji .

Jis žiūrėjo į mane akiplėšiškai. Ir tuomet tolumoje, ten, kur prasideda mūsų kelias, pamačiau atvažiuojant Harlaną Koterį. Visada laikiau jį savo draugu, tačiau, pastojus dukteriai, viskas galėjo pasikeisti.

– Ne, ji nebūtų su tavimi taip kalbėjusi, – sutikau ir prisivertęs pažvelgiau jam tiesiai į akis. – Ji dar bjauriau būtų su tavim kalbėjusi. Būtų iš tavęs pasijuokusi. Pažvelk sau į širdį, sūnau, ir įsitikinsi, kad aš nemeluoju.

– Ne!

– Tavo motina Šenoną išvadino kekše ir liepė tau laikyti savo pimpį kelnėse. Tai buvo jos paskutinis patarimas, ir, nors jis buvo toks pat nemalonus ir užgaulus kaip ir diduma jos žodžių, tau derėjo jo paklausyti.