Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Žinoma. Bet būčiau gyvenęs, o ne smilkęs, ir gana. Arletė būtų gyvenusi su manimi, ir Henris nebūtų paniuręs, sielvartingas, sunkiai sukalbamas vaikas, kokiu jis tapo. Vaikas, vaikystės draugei pridaręs bėdos.

– Na, o ką tu siūlai? – paklausiau. – Netikiu, kad važiavai tokį kelią, nieko neturėdamas galvoje.

Atrodė, kad jis negirdi. Žiūrėjo per laukus ten, kur regimojo ploto krašte dunksojo jo nauja silosinė. Jo veidas buvo liūdnas, apsiniaukęs, tačiau aš nuėjau per toli ir per daug prirašiau, kad galėčiau meluoti: jo išraiška manęs nė kiek nesujaudino. 1922 metai buvo patys blogiausi mano gyvenime, metai, kai aš tapau sau nebepažįstamu žmogumi, o Harlanas Koteris buvo tiesiog dar viena duobė vargano, išduobto kelio atkarpoje.

– Ji protinga, – tarė Harlanas. – Pasak mokytojos ponios Makredi, Šenona pati geriausia mokinė, pasitaikiusi per visą jos darbą, o ji mokykloje dirba beveik keturiasdešimt metų. Ji gerai išmano anglų kalbą, o dar geriau matematiką, tai, pasak ponios Makredi, mergaitėms nelabai būdinga. Ji puikiai sprendžia trigeronomijos uždavinius, Vilfi. Ar žinai, kas tai per daiktas? Pati ponia Makredi nemoka trigeronomijos.

Ne, aš to nežinojau, bet žinojau, kaip tariamas šis žodis. Vis dėlto man atrodė, jog dabar ne metas taisyti kaimyno tarimą.

– Selė ketino siųsti ją į Omahos pedagoginę mokyklą. Nuo 1918 metų ten mokosi ne tik berniukai, bet ir mergaitės, nors dar nėra nė vienos, kuri būtų baigusi mokslus. – Jis metė į mane žvilgsnį, kurį buvo sunku atremti: pasišlykštėjimo ir pagiežos kupiną žvilgsnį. – Supranti, moterys visada trokšta ištekėti . Ir turėti vaikų . Įstoti į Rytinės žvaigždės ordiną ir šluoti Dievo prakeiktą aslą .

Jis atsiduso.

– Šenona būtų galėjusi tapti pirma. Ji gabi ir protinga. Tu nežinojai, ar ne?

Ne, tiesą pasakius, nežinojau. Tiesiog padariau prielaidą – vieną iš daugelio, kaip dabar žinau, klaidingą, – jog tai būta ūkininko žmonos fantazijos, ir tiek.

– Ji net galėtų dėstyti koledže. Mes ketinome ją siųsti į mokyklą, kai tik jai sukaks septyniolika.

Turi galvoje, kad ketino Selė, dingtelėjo mintis. Liaukis paistęs niekus, tokia kvaila mintis niekada negalėtų šauti į tavo ūkininko makaulę.

– Šenona irgi norėjo mokytis, ir pinigų buvome atidėję. Viskas buvo sutvarkyta. – Atsigręžęs jis pažvelgė į mane, ir išgirdau, kaip trakštelėjo jo sprando sausgyslės. – Viskas tebėra sutvarkyta. Bet pirmiausia – beveik tuojau pat – ji išvyks į Omahos šventosios Euzebijos katalikių mergaičių mokyklą. Ji dar nieko nežino, bet taip ir bus. Selė lyg ketino siųsti ją į Delandą – ten gyvena Selės sesuo – arba pas mano tetą ir dėdę į Laim Biską, bet aš nepatikėčiau nei vienam, nei kitam įgyvendinti mūsų sumanymo. Nei juo labiau mergaitė, pridariusi tiek rūpesčių, verta svečiuotis pas tokius jai artimus ir mylimus žmones.

– Tai ką gi tu nutarei, Harlanai? Siųsti dukterį į kažkokią... kaip čia pasakius... našlaičių prieglaudą?

Jis pasišiaušė.

– Tai ne našlaičių prieglauda. Tai švari, saugi ir gera vieta darbščioms mergaitėms auklėti. Bent taip man buvo pasakyta. Aš apsiklausinėjau ir gavau labai gerus atsiliepimus. Ji mokysis namų ruošos, lankys pamokas, o po keturių mėnesių pagimdys kūdikį. Tuomet jį kas nors įsivaikins. Šventosios Euzebijos ordino seserys tuo pasirūpins. Paskiau ji grįš namo ir po pusantrų metų važiuos į mokytojų koledžą, kaip pageidauja Selė. Aš ją lydėsiu, savaime suprantama. Mudu su Sele ją lydėsime.

– O kuo aš galėčiau prisidėti? Man regis, aš irgi turėčiau prisidėti.

– Ar pyksti ant manęs, Vilfi? Suprantu, sunkūs metai tau pasitaikė, bet vis dėlto nenorėčiau, kad ant manęs pyktum.

– Aš nepykstu ant tavęs, bet turi suvokti, kad tu ne vienintelis netveri iš pykčio ir gėdos. Tiesiog pasakyk, ko pageidauji, ir gal mes ir toliau būsime draugai.

Nepaprastai šalta šypsena, su kuria jis palydėjo šiuos žodžius – lūpų truktelėjimas ir duobutės, akimirksniu atsiradusios skruostuose, – iškalbingai bylojo, kaip mažai jis deda į tai vilčių.

– Žinau, kad nesi turtingas, bet vis dėlto tau derėtų žengti žingsnį ir prisiimti dalį atsakomybės. Jos išlaikymas anuose namuose – pasak seserų vienuolių, tai priešgimdyminė slauga – man atsieis tris šimtus dolerių. Tai auka, pasakė man sesuo Kamila, kai šnekėjausi su ja telefonu, bet, kai išeina kalba apie pinigus, – vadinasi, tai mokestis.

– Jeigu tu siūlai man sumokėti pusę...

– Aš suprantu, kad tu negalėtum pakloti šimto penkiasdešimties dolerių, bet galėtum pakloti septyniasdešimt penkis, nes tiek reikės sumokėti jos privačiam mokytojui. Tam, kuris jai padės neatsilikti nuo bendramokslių.

– Negaliu. Arletė pabėgdama išsinešė visus pinigus.

Tačiau man pirmąsyk dingtelėjo mintis, kad ji galėjo kur nors paslėpti truputį pinigų. Pasaka apie du šimtus dolerių, kuriuos ji tariamai paėmė prieš pabėgdama, buvo gryniausias prasimanymas, tačiau dabar galėjo praversti ir keli doleriai. Mintyse numačiau patikrinti virtuvėje visas dėžutes ir spinteles.

– Paimk trumpalaikę paskolą iš banko, – patarė jis. – Girdėjau, kad skolą jau grąžinai.

Kur nebus girdėjęs. Tokie reikalai, kaip sakoma, – asmeniniai, tačiau tokie žmonės kaip Harlanas Koteris turi ilgas ausis. Vėl pajutau kylant pagiežą. Jis skolina man kombainą kukurūzams pjauti ir ima tik dvidešimt dolerių? Na ir kas? Už tai jis užsiprašo gerą kainą, lyg jo brangioji dukrelė niekada nebūtų išsižergusi ir paprašiusi: Užeik ir išdažyk sienas .

– Pardaviau derlių ir sumokėjau skolą, – atsakiau. – Pinigų nebeliko. Turiu žemę, sodybą, ir tai viskas.

– Ką nors sugalvosi, – tarė jis. – Įkeisk namą, jeigu prireiks. Tavo dalis – septyniasdešimt penki doleriai, ir, man regis, labai pigiai atsipirkai, jei įsivaizduotum, kaip tavo penkiolikmetis sūnus keičia vystyklus.

Atsistojau. Jis irgi atsistojo.

– O jeigu nieko nesugalvosiu? Ką tuomet darysi, Harlanai? Atsiųsi šerifą?

Jo lūpos išsikreipė su tokia panieka, kad mano pyktis virto neapykanta. Tai atsitiko akimoju, ir aš tebejaučiu tą neapykantą šiandien, kai tiek daug kitų jausmų perdegė mano širdyje.

– Aš niekada nesikreipčiau į teismą dėl tokio dalyko. Bet jeigu tu neprisiimsi savo atsakomybės dalies, su tavimi nebeturėsiu jokių reikalų. – Prisimerkęs jis dirstelėjo į gęstančią saulę. – Važiuoju. Metas, kitaip neparvažiuosiu su šviesa. Tų septyniasdešimt penkių dolerių man nereikės kelias savaites, tad turėsi gana daug laiko. Ir aš neraginsiu tavęs atvažiavęs. Jei neduosi, ką gi, tavo valia. Tik nesakyk, kad neturi iš ko, nes man gerai viskas žinoma. Verčiau reikėjo tau, Vilfi, leisti jai parduoti tą sklypą Faringtono bendrovei. Jei būtum leidęs, dabar ji būtų buvusi čia, o ir tu turėtum pinigų kišenėje. Gal ir mano duktė nebūtų įkliuvusi į bėdą.

Mintyse nustūmiau jį nuo verandos ir abiem kojomis užšokau ant standaus apvalaus pilvo, kai jis pabandė atsistoti. Paskiau iš karvidės atsinešiau pjautuvą ir smeigiau į akį. Tiesą pasakius, stovėjau ranką užkėlęs ant turėklo ir žiūrėjau, kaip jis sunkiai lipa žemyn laiptais.

– Gal norėtum pasikalbėti su Henriu? – paklausiau. – Aš jį pašauksiu. Jis irgi kaip ir aš labai nekaip jaučiasi.

Harlanas nesustojo.

– Ji buvo skaisti, o tavo bernas ją ištvirkino. Jeigu tu atitempsi jį čionai, aš jį primušiu. Tikrai nesusitvardysiu.