Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Aš susimąsčiau. Henris buvo augalotas, stiprus ir, ko gero, svarbiausia – žinojo apie žmogžudystę. O Harlanas Koteris nieko nežinojo.

Varikliui įjungti jam nereikėjo rankenos, jis tik paspaudė mygtuką. Būti turtingam gera visais atžvilgiais.

– Klok septyniasdešimt penkis dolerius, ir reikalas baigtas! – sušuko jis, perrėkdamas variklio griausmą. Tada apvažiavo aplink trinką, išbaidydamas Džordžą ir jo draugiją, ir nulėkė tiesiai į savo ūkį su dideliu generatoriumi ir vandentiekiu.

Kai atsigręžiau, šalia manęs stovėjo Henris, išblyškęs ir įtūžęs.

– Jie neturi teisės išsiųsti ją va šitaip.

Vadinasi, jis klausėsi. Nepasakyčiau, kad būčiau nustebęs.

– Turi ir išsiųs, – tariau. – Ir jeigu pabandysi iškrėsti kokią kvailystę, tik dar labiau pabloginsi padėtį.

– Mes galėtume pabėgti. Niekas mūsų nepagautų. Jeigu mums pavyko išsisukti... padarius tai, ką mudu... man regis, man pavyktų kuo gražiausiai pabėgti į Koloradą su savo mergina.

– Neišdegs, – atsakiau, – nes neturi pinigų. Pinigui visi keliai atviri, pasak jo. Na, o aš pasakyčiau: pinigai niekam nekenkia . Aš tai žinau, ir Šenona žino. Ji nešioja kūdikį ir nori jį išsaugoti...

– Neišsaugos, jeigu bus priversta jį atiduoti!

– Nieko nepadarysi, moteris jaučiasi visiškai kitaip, kai nešioja vaiką. Vaiką nešiodama, ji ima protauti taip, kad vyrui neįmanoma jos suprasti. Aš nenustosiu gerbęs nei tavęs, nei jos vien todėl, kad ji laukiasi – judu ne pirmi ir ne paskutiniai, jeigu net ponui Visagaliui dingtelėjo tokia mintis, o ji tiesiog nori pasinaudoti tuo, kas randama tarp kojų. Bet jeigu tu paprašysi merginą, nėščią penktą mėnesį, bėgti su tavimi... ir jeigu ji sutiks... aš nustosiu gerbti jus abu.

– Ką tu išmanai? – tarė jis begalinės paniekos kupinu balsu. – Tu net nesugebėjai perrėžti gerklės, nepadaręs jovalo!

Aš netekau žado. Jis tai pastebėjo ir nuėjo.

Rytojaus dieną jis nuvažiavo į mokyklą nesispyriodamas, nors jo širdelės ten jau nebebuvo. Gal todėl, kad leidau jam važiuoti sunkvežimiu. Vaikinas naudojasi kiekviena dingstimi, kad tik galėtų atsisėsti prie vairo, kol tai jam naujiena. Bet tai, kas nauja, nusibosta. Viskas, kas nauja, nusibosta, ir paprastai gana greitai. Pasirodo, jog dažniausiai tai pilka ir bjauru. Kaip žiurkės kailis.

Kai tik jis išvažiavo, nuėjau į virtuvę. Iš skardinių dėžučių išpyliau cukrų, miltus ir druską ir persijojau. Nieko neradau. Nuėjau į miegamąjį ir išnaršiau drabužius. Nieko neradau. Apžiūrėjau jos batus ir nieko neradau. Bet kiekvieną kartą, kai nieko nerasdavau, vis labiau įtikėdavau, jog kas nors turėtų būti.

Turėjau darbo darže, bet, užuot dirbęs, nuėjau už karvidės, ten, kur anksčiau būta seno šulinio. Dabar toje vietoje vešėjo piktžolės: sulaukėjusios soros ir paprastosios rykštenės. Ten buvo ir Elpisė, ir Arletė. Arletė perkreiptu veidu. Arletė su klouno šypsniu. Arletė su plaukų tinkleliu .

– Kur jie, gyvate tu? – paklausiau ją. – Kur juos paslėpei?

Bandžiau nusikratyti visų minčių, kaip mokydavo tėvas, kai nukišdavau kur nors kokį įrankį ar vieną iš nedaugelio savo itin vertingų knygų. Netrukus grįžau į vidų, vėl išnaršiau miegamąjį, vėl išnaršiau sieninę spintą. Ant viršutinės lentynos gulėjo dvi skrybėlaičių dėžutės. Pirmoje radau tik skrybėlaitę, baltą, kurią dėdavosi eidama į bažnyčią (kai ryždavosi eiti pati viena – kartą per mėnesį). Antroje dėžutėje gulėjo raudona skrybėlaitė, niekada nebuvau matęs, kad ji būtų ją dėvėjusi. Man ji atrodė nelyginant kekšės skrybėlaitė. Užkišti už vidinio atlasinio kaspino, sulankstyti mažyčiais ketvirtainiais, ne ką didesniais nei tabletės, ten kyšojo du dvidešimties dolerių banknotai. Sėdėdamas čia, šiame pigaus viešbutėlio kambaryje, ir klausydamasis, kaip sienomis zuja ir duodasi žiurkės (taip, mano senos draugės irgi čia), prisipažįstu jums, jog tie du dvidešimties dolerių banknotai lyg antspaudu sutvirtino mano prakeikimą.

Nes jų neužteko. Suprantate, ar ne? Žinoma, suprantate. Nebūtina išmanyti trigeronomiją, kad suvoktum, jog prie keturiasdešimties reikia pridėti trisdešimt penkis, kad gautum septyniasdešimt penkis. Atrodo, lyg ir nedaug, ar ne? Tačiau anais laikais už trisdešimt penkis dolerius galėdavai du mėnesius pirktis geriausią maistą arba Larso Olseno kalvėje įsigyti geros padarynės. Galėjai nusipirkti traukinio bilietą iki pat Sakramento... ir kartais gailiuosi, kad to nepadariau.

35.

Kartais, kai nakčia guliu lovoje, tiesiog matau tą skaičių. Jis blykčioja raudonai, lyg perspėdamas neiti per geležinkelį, atvažiuojant traukiniui. Vis dėlto aš bandžiau pereiti ir pakliuvau po traukiniu. Kiekviename mūsų glūdi ne tik Piktadarys, bet ir Pamišėlis. Ir tomis naktimis, kai negalėdavau užmigti, nes blykčiojantis skaičius neleisdavo man miegoti, mano Pamišėlis kalbėdavo, jog tai sąmokslas: jog Koterio, Stopenhauzerio ir Faringtono advokato susimokyta. Kas be ko, aš žinau geriau (bent jau dieną). Koteris ir ponas advokatas Lesteris greičiausiai paskiau tarėsi su Stopenhauzeriu – po to, kai padariau tai, ką padariau, – bet iš pradžių, be abejo, be piktų kėslų; tiesą pasakius, Stopenhauzeris bandė man padėti... ir, žinoma, šiek tiek pasitarnauti kredito bankui. Tačiau, kai Harlanas arba Lesteris – arba jiedu drauge – pastebėjo patogią progą, iškart ja pasinaudojo. Piktadarys nusišalino: kaip jums tai patinka? Tačiau tai manęs nė kiek nejaudino, nes tuomet praradau savo sūnų, bet ar žinote, ką labiausiai aš kaltinu?

Arletę.

Taip.

Nes ji tyčia paliko tuos du banknotus savo raudonoje kekšės skrybėlaitėje, tikėdamasi, kad juos rasiu. Ir matote, kokia ji buvo velniškai gudri? Nes mane priveikė ne tie keturiasdešimt dolerių; priveikė pinigai, kurių trūko iki tos sumos, Koterio reikalaujamos jo nėščios dukters korepetitoriui apmokėti, idant ji, jo žodžiais tariant, galėtų mokytis lotynų kalbos ir nepamirštų savo trigeronomijos.

35. 35. 35.

Visą savaitę, o ir savaitgalį galvojau apie pinigus, kurių jis reikalavo korepetitoriui. Kartais imdavau tuos du banknotus – išlanksčiau juos, bet nesugebėjau išlyginti, – ir žiūrėdavau į juos. Vieną sekmadienio vakarą galutinai apsisprendžiau. Pasakiau Henriui, kad pirmadienį važiuotų į mokyklą „T modelio“ fordu – aš turįs nukakti į Hemingford Homą pasikalbėti su ponu Stopenhauzeriu dėl trumpalaikės paskolos. Nedidelės. Viso labo trisdešimt penkių dolerių.

– Kam? – Henris paniuręs sėdėjo prie lango, spoksodamas į palengva sutemų gaubiamą Vakarinį lauką.

Aš jam papasakojau. Maniau, kad vėl kils ginčas dėl Šenonos, ir savotiškai to norėjau. Jis neužsiminė apie ją visą savaitę, nors aš žinojau, kad ji išvykusi. Mertas Donovanas man papasakojo, kai buvo atvažiavęs sėklinių kukurūzų.

– Išvažiavo į kažkokią keistą mokyklą Omahoje, – pasakė jis. – Na, mano galva, ten jai daugiau galimybių. Jeigu jos ketina balsuoti, pravartu daugiau mokytis. – Paskiau pagalvojęs pridūrė: – Maniškė daro tai, ką aš jai sakau. Jai pačiai į naudą, jeigu ji žino, kas jai pravartu.

Jeigu aš žinojau, kad ji išvyko, Henris irgi žinojo, ko gero, sužinojo net anksčiau už mane: moksleiviai mėgsta liežuvauti. Bet jis nieko nepasakė. Man regis, aš bandžiau pakišti jam dingstį išlieti apmaudą ir visas nuoskaudas. Tai nebūtų malonu, bet ilgainiui galėjo išeiti į naudą. Nevalia leisti užpūliuoti žaizdai nei kaktoje, nei smegenyse. Jeigu lauksi, gali užsikrėsti visas organizmas.