Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Henrio pyktis atlėgo.

– Tai atsitiko tik po to... po tos nakties... kai mes... Šenona nenorėjo, bet aš ją įkalbinau. O kai mudu pradėjome, jai labai patiko, beje, kaip ir man. – Jis pasakė tai kupinas kažkokio keisto, beveik liguisto pasididžiavimo, paskiau alsiai palingavo galvą. – Dabar tame šimte akrų veši piktžolės, o aš negaliu nusikratyti bėdų. Jeigu mama būtų gyva, ji man padėtų. Pinigui visi keliai atviri, šit kaip jis sako. – Henris kryptelėjo galva artėjančio dulkių debesio link.

– Jeigu neprisimeni, kokia šykšti buvo mama, vadinasi, greit pamiršti viską, kas tau nenaudinga, – tariau. – Ir jeigu pamiršai, kaip ji andai skėlė tau antausį...

– Nepamiršau, – niūriai atsakė jis. Paskiau dar niūriau pridūrė: – Tikėjausi, kad tu padėsi.

– Pasistengsiu. Dabar paprašyčiau, kad dingtum iš akių. Atvažiavus Šenonos tėvui, tu būsi jam lyg raudonas skuduras buliui panosėje. Iš pradžių noriu išgirsti, ką jis mums pasakys, o tada galbūt pakviesiu tave į verandą. – Aš paėmiau jam už riešo. – Pasistengsiu padėti tau kiek įmanydamas, sūnau.

Jis ištraukė ranką man iš gniaužtų.

– Pasistenk.

Jis nuėjo į vidų, ir, dar nespėjus Harlanui privažiuoti prie mūsų namo savo naujuoju automobiliu („nešu“, apdulkėjusiu ir tviskančiu kaip lavonmusė), išgirdau, kaip trinktelėjo tinklinės durys.

„Nešas“ supupsėjo, suurzgė ir nuščiuvo. Harlanas išlipo, nusivilko dulkinį apsiaustą, sulankstė jį ir pasidėjo ant sėdynės. Jis vilkėjo dulkinį apsiaustą, nes tokia proga buvo deramai apsirengęs: baltais marškiniais, su kaspinėliu pasmakrėje, dailiomis išeiginėmis kelnėmis, susijuosęs diržu su sidabrine spite. Diržu buvo susiveržęs taip, kad kelnių juosta būtų truputį žemiau standaus atsikišusio pilvuko. Jis visada buvo man palankus, ir aš laikiau jį ne šiaip draugu, o artimu draugu, nors tą akimirką jo nekenčiau. Ne todėl, kad jis atvažiavo manęs graudenti dėl sūnaus: nežinia, kaip aš būčiau pasielgęs, jei mudu būtume susikeitę vietomis. Betgi ne, jis turėjo naujintelaitį tviskantį žalią „nešą“. Diržą su delfino formos sidabrine spite. Naują silosinę, nudažytą skaisčiai raudona spalva, ir vandentiekį. Ir svarbiausią – neišvaizdžią, paklusnią žmoną, kuri, likusi namie, nors ir nerimaudama, be abejo, virė vakarienę. Žmoną, kuri, kilus bet kokiems sunkumams, meiliai atsako: Kaip padarysi, taip bus gerai, brangusis . Moterys, įsidėkite į galvą: tokiai žmonai niekada neteks baimintis, kad ji baigs gyvenimą, gargdama perpjauta gerkle.

Jis priėjo prie verandos laiptų. Atsistojau ir ištiesiau jam ranką, laukdamas, ar jis paspaus ją, ar ne. Jis akimirką padvejojo, pasverdamas visus už ir prieš, bet galų gale spustelėjo ją, prieš duodamas valią jausmams.

– Mudu turime aptarti rimtą klausimą, Vilfi, – tarė jis.

– Žinau. Henris ką tik papasakojo. Geriau vėliau nei niekada.

– Geriau niekada, – tarė jis apsiniaukęs.

– Gal atsisėsi?

Jis vėl susimąstė, paskiau atsisėdo į vadinamąją Arletės supamąją kėdę. Žinojau, kad jis nenori sėstis – rūpesčių apniktam, įtūžusiam žmogui nesmagu sėdėti, – bet vis dėlto atsisėdo.

– Gal norėtum šaldytos arbatos? Limonado neturiu, Arletė mokėjo pagaminti gardų limonadą, bet...

Jis ramiai numojo putlia ranka. Putlia, bet kieta. Harlanas buvo vienas turtingiausių Hemingfordo apygardos ūkininkų, tačiau neturėjo ūkvedžio: atėjus šienapjūtei ar derliaus ėmimui, jis pats dirbdavo su samdytais darbininkais.

– Norėčiau grįžti namo dar saulei nenusileidus. Nė velnio nematau šviečiant automobilio žibintams. Mano mergaitės orkaitėje bandelė, ir, man rodos, tu žinai, kas ją pašovė.

– Ar būtų geriau, jei atsiprašyčiau?

– Ne. – Jis kietai sučiaupė lūpas, ir pastebėjau, kaip tvinksi jo kaklo venos. – Aš piktas kaip širšė, o dar pikčiau, kad neturiu ant ko išgiežti pykčio. Negaliu giežti pykčio ant vaikų, nes jie vaikai, nors, jeigu ji nebūtų vaikas, pasiguldyčiau Šenoną ant kelio ir įkrėsčiau už tai, kad nesusilaikė, nors galėjo atsispirti pagundai. Ji gerai išauklėta ir išmokyta laikytis Bažnyčios įsakymų.

Buvau beklausiąs, ar jis neturi omeny, kad Henris blogai išauklėtas. Tačiau prikandau liežuvį ir leidau jam išlieti viską, kas pritvinko širdyje bevažiuojant čionai. Jis sugalvojo ištisą prakalbą, ir, galimas daiktas, bus lengviau su juo susišnekėti, kai tik jis išsikalbės.

– Mielai apkaltinčiau Selę už tai, kad anksčiau nepastebėjo mergaitės būklės, bet pirmą nėštumą sunku įžiūrėti, visiems tai žinoma... ir, Dieve mano, tu juk žinai, kokias sukneles vilki Šenona. Ne šiuolaikines. Kai jai sukako dvylika, ji ėmė vilkėti senamadėmis močiučių suknelėmis ir vaikščioti į...

Jis atkišo į priekį putlias rankas. Aš linktelėjau.

– Mielai apkaltinčiau tave , nes tu, regis, nepasikalbėjai su sūnumi, kaip tėvui derėtų pasikalbėti. – Lyg tu ką nors išmanytum apie sūnaus auklėjimą, pagalvojau. – Neperspėjai, kad kelnėse jis nešiojasi pistoletą ir turi atsargiai su juo elgtis. – Rauda suveržė jam gerklę, jis užsikosėjo ir pravirko. – Mano... dukrelė... per jauna gimdyti!

Kas be ko, būta už ką mane kaltinti, bet Harlanas to nežinojo. Jei nebūčiau Henrio įstūmęs į tokią padėtį, kad jis beprotiškai trokštų moters meilės, gal Šenona nebūtų įkliuvusi į tokią bėdą. Aš irgi mielai paklausčiau Harlaną, ar jis nenorėtų prisiimti dalį kaltės, užuot stengęsis visą kaltę suversti kitiems ant galvos. Bet laikiausi ramiai. Ramybė niekada nebuvo būdinga mano prigimčiai, tačiau, gyvendamas su Arlete, daug ko išmokau.

– Tavęs irgi negalėčiau kaltinti, nes pavasarį pabėgo tavo žmona ir, savaime suprantama, tokiu metu negalėjai tam skirti deramo dėmesio. Taigi išlėkiau į kiemą ir, prieš važiuodamas čionai, priskaldžiau kone du kietmetrius malkų, stengdamasis šiek tiek apsiraminti, ir tai tikriausiai padėjo. Juk aš paspaudžiau tau ranką, ar ne?

Išgirdęs pasitenkinimą jo balse, vos sulaikiau liežuvį nepaklausęs: Jeigu tai nebuvo išžaginimas – vadinasi, abu vienodai kalti? Tačiau atsakiau tik tiek:

– Taip, paspaudei.

– Ką gi, prieiname prie klausimo, ką tu ketini daryti. Ką ketinat daryti, tu ir tas vaikinas, kuris sėdėjo prie mano stalo ir valgė mano žmonos jam pagamintą maistą.

Kažkoks nelabasis – būtybė, įeinanti į žmogų, man regis, tuomet, kai išeina Piktadarys, – paskatino mane pasakyti:

– Henris nori ją vesti, kad vaikas turėtų jo pavardę.

– Juokinga, velniai griebtų, nenoriu to nė girdėti. Nesakau, kad Henris plikas kaip tilvikas, žinau, kad tu teisingai elgiesi, Vilfi, ar stengiesi elgtis kuo teisingiau, bet tik tiek ir galiu pasakyti. Pastarieji metai buvo geri, ir tu dar sugebi atsiskaityti su banku. O ką darysi, kai pasitaikys blogi metai? Juk jų neišvengsi. Jei būtum pardavęs tą šimtą akrų ir turėtum šlamančiųjų, būtų visai kas kita – niekam ne paslaptis, kad sunkiais laikais grynieji pinigai gera paspirtis, – bet, Arletei pabėgus, tie akrai dabar kaip sena boba užkietėjusiais viduriais ant naktinio puodo.

Akimirką širdies gilumoje pabandžiau sumesti, kas būtų atsitikę, jei būčiau nusileidęs Arletei dėl tos sumautos žemės, kaip dažnai nusileisdavau dėl kitų dalykų. Gyvenčiau smarvėje, štai kas būtų atsitikę. Turėčiau užtvenkti senąjį griovį, iš kurio geria karvės, nes karvės negeria vandens, kuriame plūduriuoja kruvini kiaulių dūbliai.