Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Pakėliau šautuvą, paskiau nuleidau. Kaip galėčiau šauti, kai žiurkė supasi nelyginant gyvas svoris švytuoklės gale?

Išbėgusi iš gardo, Acheloja baubė, kratydama galvą į šalis, lyg tai galėtų pagelbėti. Kai tik ji atsistojo visomis keturiomis kojomis ant žemės, žiurkė atsidūrė ant šienu apkreikto grįsto, panaši į keistą, išsigimusį šuniuką su kruvino pieno lašais ant ūsų. Apsižvalgiau norėdamas ką nors pagriebti ir ją nutrenkti, bet, man nespėjus čiupti šluotos, Henrio atremtos į Femonojos gardą, Acheloja vėl atsistojo piestu, ir žiurkė šleptelėjo ant aslos. Iš pradžių dingtelėjo mintis, kad ji tiesiog nusprūdo, bet tada išvydau iš žiurkės snukučio kyšant rausvą susiraukšlėjusį spenio galiuką, tarytum mėsinio cigaro nuorūką. Prakeiktoji vargšei Achelojai nutraukė vieną spenį. Karvė atrėmė galvą į karvidės siją ir pratisai sumykė man, lyg sakydama: Šitiek metų daviau tau pieno, ir tu neturėjai jokių bėdų, nors aš galėčiau paminėti ne vieną, kurių išvengei man padedant, tad kodėl dabar nepadėjai man? Iš tešmens jai sruvo kraujas. Net įsiūčio ir pasibjaurėjimo apimtas, negalvojau, kad ji galėtų nustipti nuo tos žaizdos, tačiau, žiūrėdamas į ją – ir į žiurkę su nepriekaištingu speniu dantyse, – vos tvardžiausi iš pykčio.

Vis dar nedrįsau šauti – iš dalies todėl, kad bijojau sukelti gaisrą, bet, svarbiausia, būgštavau, jog nepataikysiu, viena ranka laikydamas anglies lanko lempą. Užuot šovęs, nuleidau buožę žemyn, vildamasis nudėti neprašytą viešnią, kaip Henris kastuvu sukapojo šuliny gyvą išlikusiąją. Tačiau Henris buvo greitų refleksų vaikinukas, o aš – vidutinio amžiaus vyriškis, ką tik pakirdęs iš kieto miego. Žiurkė lengvai išsisuko mano smūgio ir nukurnėjo viduriniu taku. Nutrauktas spenys maskatavo jos dantyse, ir aš supratau, kad žiurkė net bėgdama jį žiautaroja – šiltą ir, be abejo, dar pritvinkusį pieno. Aš puoliau vytis, dusyk smogiau ir abu sykius nepataikiau. Tuomet susivokiau, kur ji bėga: prie vamzdžio į užverstą šulinį. Žinoma! Į Žiurkių bulvarą! Tik pro jį buvo įmanoma išsigelbėti iš šulinio. Jeigu jo nebūtų, jos būtų gyvos palaidotos. Palaidotos drauge su ja .

Bet negalimas daiktas, pagalvojau, ši žiurkė neįtilptų į vamzdį. Tikriausiai ji įsmuko iš lauko – ko gero, iš mėšlo krūvos.

Ji puolė prie angos, neįtikėtinai ištįsdama. Užsimojęs šautuvo buože smogiau paskutinį sykį ir suskaldžiau ją į šipulius, pataikęs į vamzdžio kraštą. Žiurkės visiškai nekliudžiau. Su anglies lanko lempa pašvietęs į vamzdžio angą, pamačiau tamsoje šmėkštelint jos pliką uodegą ir išgirdau jos nagiukus bruožiant cinkuotą metalą. Paskiau ji dingo. Man taip stipriai plakė širdis, jog akyse žaibavo. Giliai atsikvėpiau, bet pajutau tokią tvaikią puvėsių ir trūnijimo smarvę, kad atšokau, užspaudęs nosį. Būčiau suklykęs, jeigu nebūčiau ėmęs žiaukčioti. Smarvės užkimšta nosimi, beveik įsivaizdavau Arletę kitame vamzdžio gale, jos kūną, tyžtantį, knibždėte knibždantį vabalų ir lervų, jos veidą, pamažu yrantį ir smunkantį nuo kaulų, pro iššieptas lūpas prasiviepiantį kaukolės šypsnį.

Keturpėsčias nuropojau šalin nuo kraupaus vamzdžio, vemdamas į kairę, paskiau į dešinę, o kai išvėmiau visą vakarienę, pratrūkau raugėti tulžimi. Pro ašaras pamačiau, kaip Acheloja grįžta į gardą. Puiku. Bent jau nereikės jos vytis per kukurūzų lauką ir vestis atgal, užmovus apynasrį.

Iš pradžių ketinau pirmiausia užkimšti vamzdį, tačiau, nustojus traukti skrandį, vėl grįžo blaivas protas. Visų pirma reikėjo pasirūpinti Acheloja. Tai buvo pieninga karvė. Maža to, ja rūpintis buvo mano pareiga. Mažytėje raštinėje, kur tvarkydavau sąskaitas, turėjau vaistinėlę. Joje radau dėžutę su antiseptiniu tepalu. Kampe gulėjo krūvelė švarių skudurų. Paėmęs pusę jų, grįžau į Achelojos gardą. Uždariau gardo vartus, kad būtų mažiausiai pavojaus gauti spyrį, ir atsisėdau ant melžimo suolelio. Man regis, širdies gilumoje jaučiausi vertas gero spyrio. Tačiau geroji sena Acheloja nusiramino, kai paglosčiau jai šoną kuždėdamas: „Būk gerutė, karvyte, būk gerutė“, ir ramiai stovėjo, nors ir drebėdama, kai tepalu tepiau jai sužeistą spenį.

Padaręs viską, kas įmanoma, kad nekiltų kraujo užkrėtimo, skudurais nušluosčiau savo vėmalus. Reikėjo kruopščiai viską išvalyti, nes kiekvienas ūkininkas jums pasakytų, jog žmogaus vėmalai masina grobuonis ne ką mažiau nei negrabiai uždengta atmatų duobė. Daugiausia meškėnus ir švilpikus, o ypač žiurkes. Žiurkėms patinka žmonių atmatos.

Man dar liko keli skudurai, tačiau tai buvo Arletės virtuvinės nuodėvos, pernelyg išdilusios numatytam darbui. Nusikabinęs pjautuvą, nuėjau prie malkų rietuvės, pasišviesdamas lempa, ir nurėžiau ketvirtainę skiautę sunkaus brezento, kuriuo ji buvo uždengta. Grįžęs į karvidę, pasilenkiau ir prikišau lempą prie vamzdžio galo, norėdamas įsitikinti, kad žiurkė (ar žiurkės: kur būta vienos, be abejo, esama ir daugiau) netyko pasislėpusi, pasiruošusi ginti savo teritoriją, tačiau nieko nepastebėjau – vamzdyje per metrą ar panašiai nieko nebuvo. Nebuvo nė išmatų, bet tai manęs nė kiek nenustebino. Takas buvo patogus, šiuo metu vienintelis , ir žiurkės nė neketino jo teršti, kol visus reikalus galėjo atlikti lauke.

Sukišau brezentą į vamzdį. Jis buvo storas ir standus, ir galų gale man teko griebtis šluotos ir grūsti kotu, bet vis dėlto aklinai užkimšau angą. „Taigi, pažiūrėsim, kaip jums tai patiks, – tariau. – Paspringsit.“

Grįžęs prie gardo, apžiūrėjau Acheloją. Ji stovėjo rami ir, kai paglosčiau, meiliai dirstelėjo į mane per petį. Žinojau tada ir žinau dabar, jog tai karvė, ir tiek, – ūkininkai nežiūri į pasaulį taip romantiškai kaip jūs, – bet vis dėlto, išvydęs jos akis, nejučia apsiašarojau ir vos susivaldžiau nepravirkęs. Aš žinau, tu stengeisi iš paskutiniųjų , tarytum bylojo jos. Žinau, jog tu nekaltas.

Bet aš buvau kaltas.

Maniau, kad ilgai gulėsiu atviromis akimis, o užmigęs sapnuosiu žiurkę, su speniu dantyse kuriančią šienu nukreiktais grįstais prie vamzdžio, bet užmigau išsyk ir miegojau saldžiu miegu, nieko nesapnuodamas. Atsibudau nuo miegamąjį užtvinusios ryto šviesos ir velionės žmonos yrančio kūno smarvės, įsigėrusios į rankas, paklodę, priegalvio užvalkalą. Atsisėdau lovoje dusdamas, bet jau būdamas tikras, jog smarvė man pasivaideno. Smarvė buvo košmaras. Jis nekamuodavo manęs naktį, bet apnikdavo sulig pirmaisiais saulės spinduliais, kai gulėdavau atviromis akimis.

Tikėjausi, kad karvei užsipiktins žaizda, bet nieko neatsitiko. Acheloja pastipo tais pačiais metais, tik gerokai vėliau. Vis dėlto ji nebedavė pieno, nė lašo. Reikėjo ją papjauti, bet man pritrūko drąsos. Ji per daug kentėjo dėl mano kaltės.

Rytojaus dieną daviau Henriui maisto produktų sąrašą ir paprašiau sunkvežimiu nuvažiuoti į Homą jų atvežti. Jam nušvito veidas.

– Sunkvežimiu? Aš? Vienas?

– Ar dar tebemoki įjungti priekinę pavarą? Ir tebesugebi važiuoti atbuline eiga?

– Po šimts, žinoma!

– Vadinasi, mano galva, moki vairuoti. Gal iki Omahos – ar netgi Linkolno – dar būtų per toli, bet, jei nelėksi akis išdegęs, puikiausiai nuvažiuosi iki Hemingford Homo.

– Ačiū!

Jis apkabino mane ir pabučiavo į skruostą. Akimirką pasirodė, kad mudu vėl draugai. Netgi nedraudžiau sau truputį tuo patikėti, nors širdies gilumoje man buvo viskas aišku. Įkalčiai gal ir palaidoti, bet tiesa tebėra su mumis ir, ko gero, niekada nepradings.