Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Bet jis tik suniurzgė, išklausęs naujienas, tad aš nutariau dar labiau jį pakurstyti.

– Mudu pasidalysime skolą, – tariau. – Jeigu sumokėsime paskolą iki Kalėdų, viso labo bus ne daugiau kaip trisdešimt aštuoni doleriai. Vadinasi, po devyniolika dolerių. Tavo dalį atskaičiuosiu iš kišenpinigių.

Žinoma, tikėjausi, kad jis pratrūks pykčiu... bet jis vėl suniurzgė, ir tiek. Net nesispyrė, kai pasiūliau į mokyklą važiuoti „T modeliu“, nors, pasak jo, vaikai juokėsi iš jo, automobilį vadindami Henko subinkračiu.

– Sūnau?

– Ko?

– Ar viskas gerai?

Jis atsigręžęs nusišypsojo – bent jau lūpos virptelėjo.

– Viskas gerai. Sėkmės rytoj banke, tėte. Einu gulti.

Kai jis atsistojo, tariau:

– Gal pabučiuosi mane?

Jis pabučiavo man į skruostą. Paskutinį kartą.

Jis išvažiavo į mokyklą „T modeliu“, o aš sunkvežimiu nubildėjau į Hemingford Homą, kur teko palaukti vos penkias minutes – ponas Stopenhauzeris beveik iškart pakvietė mane į savo kabinetą. Paaiškinau, ko atvykęs, bet nesileidau į kalbas, tik pasakiau, kad man reikia pinigų asmeniniams reikalams. Pagalvojau, kad dėl tokios menkos sumos nebūtina dėstyti savo reikmių, ir neklydau. Tačiau, kai baigiau, jis susinėrė rankas ant registracijos knygos ir griežtai, beveik kaip tėvas, pažvelgė į mane. Kampe tyliai skaičiavo minutes laikrodis su švytuokle. Gatvėje – kur kas garsiau – urzgė variklis. Jis užgeso, stojo tyla, paskiau suburzgė kitas variklis. Gal mano sūnus atvažiavo „T modelio“ fordu ir pavogė mano sunkvežimį? Nežinia, bet, man regis, taip ir atsitiko.

– Vilfi, – prabilo ponas Stopenhauzeris, – praėjo nedaug laiko, kai pabėgo tavo žmona, ir tu dar nespėjai atsigauti – atleisk, kad užsiminiau apie tokią skaudžią temą, bet, man regis, laiku, ir, be to, bankininko kabinetas šiek tiek primena klausyklą, – todėl norėčiau pasikalbėti su tavimi tiesiai šviesiai, kaip tai daro olandai. Ir nieko nuostabaus, nes mano tėvai iš ten kilę.

Jau buvau tai girdėjęs anksčiau – manding, kaip ir diduma apsilankiusiųjų šiame kabinete – ir nuolankiai nusišypsojau, laukdamas tolesnių jo žodžių.

– Ar kredito bankas tau duos trisdešimt penkių dolerių paskolą? Neabejok. Mielai sutvarkyčiau šį reikalą su tavimi vyriškai ir pakločiau tuos pinigus iš savo piniginės, bet, deja, niekada nesinešioju daugiau, nei reikia sumokėti už pietus „Gardžiuose patiekaluose“ ir batų valymą kirpykloje. Dideli pinigai – tai amžina pagunda netgi tokiam senam sukčiui kaip aš ir, be to, viską lemia praktiškas protas. Tačiau! – Jis pakėlė pirštą. – Tau nereikia trisdešimt penkių dolerių.

– Deja, reikia. – Pagalvojau, ar jis žino kodėl. Galėjo žinoti: iš tiesų buvo senas sukčius. Bet toks pat sukčius buvo ir Harlanas Koteris, o senas sukčius ir Harlaną sugėdino praeitą rudenį.

– Ne, nereikia. Tau reikia septynių šimtų penkiasdešimties, štai kiek tau reikia, ir tu gali juos gauti šiandien. Arba banko sąskaitoje, arba grynaisiais kišenėje, man vis viena. Prieš trejus metus tu išmokėjai būsto paskolą. Esi švarus ir grynas. Taigi nėra jokio pagrindo išsisukinėti ir neimti kitos paskolos. Taip visada daro net patys turtingiausi žmonės, vaikeli. Patys turtingiausi žmonės. Garbės žodis.

– Labai ačiū, pone Stopenhauzeri, bet aš taip nemanau. Paskola lyg juodas debesis kabojo virš galvos visą tą laiką ir...

– Vilfi, pataikei kaip pirštu į akį ! – Pirštas vėl pakilo į viršų. Šįkart jis siūbavo į šalis kaip sieninio laikrodžio švytuoklė. – Taip mano besmegeniai išverstagerkliai kaubojai! Tie šaunuoliai ima paskolą ir jaučiasi kaip karaliai, bet viskas baigiasi tuo, kad jie nesugeba jos grąžinti ir praranda savo neįkainojamą valdą! Tokie vaikinai kaip tu nešioja tuos pinigus kaip akmenį po kaklu ir visada atsiteisia laiku! Ir tu nori man pasakyti, kad nieko negali pagerinti savo ūkyje? Pataisyti stogo? Nusipirkti daugiau galvijų? – Jis gudriai ir suktai žvilgtelėjo į mane. – Gal net įsirengtum vandentiekį kaip artimiausias kaimynas? Tokie dalykai apsimoka, pats žinai. Galėtum turėti tiek naudos, kad paskola, palyginti su tuo, atrodytų menkniekis. Reikia žiūrėti naudos, Vilfi! Naudos!

Apgalvojęs visa tai, pagaliau atsakiau:

– Viliojantis pasiūlymas, kalbos nėra...

– Ir nėra ko kalbėti. Bankininko kabinetas – tai lyg bažnyčios klausykla, beveik nėra jokio skirtumo. Turtingiausi apygardos vyrai sėdėjo šioje kėdėje, Vilfi. Patys turtingiausi.

– Bet aš atėjau tik trumpalaikės paskolos, ir jūs maloningai ją man davėte, o šitą naują pasiūlymą derėtų gerai apgalvoti. – Man dingtelėjo dar viena mintis, nuostabiai maloni ir džiuginanti. – Ir, be to, man reikia pasitarti su sūnumi, Henriu, Henku, kaip jis nori, kad vadinčiau. Jis dabar tokio amžiaus, kai pridera su juo tartis, nes visa tai, kas priklauso man, kada nors bus jo nuosavybė.

– Aišku, visiškai aišku. Bet tai labai geras dalykas, patikėk. – Jis atsistojo ir atkišo man ranką. Aš pasekiau jo pavyzdžiu ir paspaudžiau jam dešinę. – Tu atėjai pirkti žuvies, Vilfi. O aš tau pasiūliau įsigyti tvenkinį. Tai kur kas geresnis pirkinys.

– Ačiū. – Ir, eidamas iš banko, pagalvojau: Aptarsiu visa tai su sūnumi . Mintis buvo gera. Ji sušildė man jau keli mėnesiai apledėjusią širdį.

Protas – keistas daiktas, ar ne? Įsigalvojęs apie netikėtą pono Stopenhauzerio pasiūlymą, nesusivokiau, kad vietoj sunkvežimio stovi automobilis, kuriuo Henris išvažiavo į mokyklą. Nežinia, ar būčiau iškart tai pastebėjęs, jeigu galvoje būtų knibždėjusios šiek tiek linksmesnės mintys. Šiaip ar taip, abu automobiliai man buvo vienodi: jie buvo mano. Tik tada susivokiau, kai pasilenkiau paleidimo rankenos paimti ir pamačiau sulankstytą popieriaus lakštelį, ant vairuotojo sėdynės prislėgtą akmeniu.

Akimirką stovėjau pusiau automobilyje, pusiau lauke, viena ranka įsirėmęs į kabiną, kitą pakišęs po sėdyne, kur paprastai laikydavome rankeną. Ko gero, dar prieš imdamas laiškelį iš po akmens ir jį išlankstydamas, suvokiau, kodėl Henris pabėgo iš pamokų ir pakeitė automobilį. Sunkvežimis patikimesnis ilgai kelionei. Pavyzdžiui, kelionei į Omahą.

Tėte,

aš paėmiau sunkvežimį. Tikiuosi, tu numanai, kur važiuoju. Duok man ramybę. Žinau, tu gali paprašyti šerifą Džonsą, kad sugrąžintų mane namo, bet jeigu tu taip padarysi, aš viską papasakosiu. Nemanyk, kad apsigalvosiu, nes aš „vaikas, ir tiek“. AŠ NEAPSIGALVOSIU. Be Šenonos aš negyvensiu. Aš tave myliu, tėte, net pats nesuprantu kodėl, nes tai, ką mes padarėme, aptemdė mano gyvenimą.

Tave mylintis sūnus

Henris „Henkas“ Džeimsas

Kaip apdujęs grįžau namo. Regis, man mojo žmonės. Regis, net Selė Koteri, stovėdama prie pakelės daržovių prekystalio, man pamojo, ir tikriausiai aš irgi jai pamojau, bet gerai neprisimenu. Pirmą kartą po šerifo Džonso apsilankymo, po to, kai jis mandagiai klausinėjo nesitikėdamas atsakymo ir tiriamai žvalgėsi šaltomis akimis, elektros kėdė man pasirodė pati tikriausia tikimybė, tokia tikra, kad beveik jaučiau, kaip prie kūno glaudžiasi sagtys ir odiniai diržai veržia rankas per riešus ir aukščiau alkūnių.

Policija jį suims, nesvarbu, ar jis laikys liežuvį už dantų, ar ne. Tai man atrodė neišvengiama. Jis neturėjo pinigų, nė šešių centų, kad galėtų nusipirkti benzino, tad jam teks eiti pėsčiomis, dar likus geram kelio galui iki Elkhorno. Jeigu jam pavyktų pavogti benzino, jį sučiuptų netoli tos vietos, kur dabar ji gyveno (Henris laikė ją kaline: į jo buką galvą niekada negalėtų ateiti mintis, kad ji ten gyvena geidžiamos viešnios teisėmis). Harlanas, be abejo, bus nupasakojęs Henrio išvaizdą mokyklos vadovei seseriai Kamilai. Jis gal net ir nepasmerktų apgauto dūsautojo, jeigu šis pasirodytų savo mylimosios įkalinimo vietoje, tačiau sesuo Kamila to nepakęstų. Praeityje tikriausiai jai ne kartą teko susidurti su apviltais dūsautojais.