Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Puoselėjau tik vieną viltį, kad, pakliuvęs pareigūnams į rankas, Henris laikys liežuvį už dantų, kol susivoks, jog pateko į spąstus ne mano įskųstas, o savo kvailų romantiškų svajonių suviliotas. Tikėtis, kad paauglys ateis į protą, – tai lyg rizikingai lošti žirgų lenktynėse, bet ką gi daugiau man liko daryti?

Įvažiavus į kiemą, man dingtelėjo beprotiška mintis: negesink variklio, susikrauk daiktus ir mauk į Koloradą. Ta mintis tvėrė ne ilgiau kaip dvi sekundes. Kas be ko, pinigų turėjau – dvidešimt penkis dolerius, tačiau variklis užges dar nespėjus Džulsberge kirsti valstijos sienos. Ir ne tai svarbiausia: jeigu taip ir atsitiktų, galėčiau tiesiog nuvažiuoti į Linkolną ir, pridėjęs šešiasdešimt dolerių, savo „T modelio“ fordą išmainyti į gerą automobilį. Ne, mano vieta čia. Čia mano namai. Mano namai. Aš nužudžiau žmoną, kad galėčiau juos išsaugoti, ir neketinu jų palikti tik todėl, jog mano kuoktelėjusiam nesubrendusiam bendrininkui dingtelėjo mintis leistis į romantiškas paieškas. Ūkį paliksiu tik prireikus keliauti ne į Koloradą, o į valstijos kalėjimą. Ir sukaustytas pančiais.

Tai atsitiko pirmadienį. Jokios žinios nei antradienį, nei trečiadienį. Nei šerifas Džonsas neatvyko man pranešti, kad Henris įkliuvo Omahos–Linkolno greitkelyje važiuodamas pakeleivingais automobiliais, nei Harlanas Koteris neatskubėjo pranešti (be jokios abejonės, su puritonišku pasitenkinimu), kad sesers Kamilos prašymu Omahos policija suėmė Henrį ir šiuo metu jis tupi belangėje, sekdamas negirdėtas pasakas apie peilius, šulinius ir maišus. Ūkyje buvo ramu. Dirbau darže, kasiau daržoves, taisiau tvorą, melžiau karves, lesinau vištas – ir viską dariau lyg apdujęs. Širdies gilumoje puoselėjau viltį, netgi tvirtą viltį, kad visa tai ilgas, siaubingai painus sapnas ir kad pabudęs išgirsiu, kaip šalia knarkia Arletė, o kieme Henris kapoja malkas pusryčiams gaminti.

Vėliau, ketvirtadienį, ponia Makredi – maloni, apkūni našlė, Hemingfordo mokykloje dėstanti kai kuriuos dalykus, – atvažiavo savo „T modelio“ fordu paklausti, ar Henris sveikas.

– Dabar visur siaučia... vidurių liga , – tarė ji. – Pagalvojau, kad jis susirgo. Taip netikėtai išvažiavo iš mokyklos.

– Kas be ko, serga, – atsakiau, – tik serga ne viduriais, o meilės liga. Jis pabėgo, ponia Makredi. – Staiga iš akių man trykštelėjo karštos, deginančios ašaros. Iš priekinės kombinezono kišenės išsitraukiau nosinę, bet ašaros nuriedėjo skruostais, man nespėjus jų nušluostyti.

Kai akys pašviesėjo, pamačiau, kad ponia Makredi, linkinti gero visiems vaikams, net didžiausiems neklaužadoms, pati vos tramdo ašaras. Tikriausiai ji seniai žinojo, kokia liga serga Henris.

– Jis sugrįš, pone Džeimsai. Nesibaiminkite. Tokių dalykų esu mačiusi anksčiau ir tikiuosi pamatyti dar ne vieną kartą, prieš išeidama į pensiją, nors nebeilgai liko laukti. – Lyg bijodama, kad gali nusiklausyti gaidys Džordžas arba kuri nors jo plunksnuotojo haremo dama, ji pridūrė tylesniu balsu: – Labiausiai jums reikėtų saugotis jos tėvo. Jis griežtas ir nepalenkiamas žmogus. Neblogas, bet kietas.

– Suprantu, – atsakiau. – Tikiuosi, kad jūs žinote, kur dabar yra jo duktė.

Ji nuleido akis. Aš viską suvokiau be žodžių.

– Ačiū, kad atvažiavote, ponia Makredi. Ar galėčiau paprašyti, kad laikytumėte tai paslaptyje?

– Žinoma... bet vaikai jau kuždasi.

Taip. Kitaip ir būti negalėtų.

– Ar turite telefono ryšį, pone Džeimsai? – Ji pasižvalgė telefono laidų. – Matau, kad neturite. Nieko baisaus. Jei ką nors išgirsiu, atvažiuosiu ir jums pasakysiu.

– Turite omeny, jei išgirsite anksčiau už Harlaną Koterį ar šerifą Džonsą?

– Dievas saugos jūsų sūnų. Ir Šenoną. Žinote, jie tikrai buvo graži pora; visi taip sakė. Kartais vaisiai subręsta anksčiau ir žūva, užėjus šalnoms. Gaila. Kaip gaila, kaip graudu!

Ji paspaudė man ranką – tvirtai ir vyriškai – ir išvažiavo savo kledaru. Nemanau, kad ji suprato apie Šenoną ir mano sūnų galiausiai kalbėjusi būtuoju laiku.

Penktadienį savo automobiliu su auksine žvaigžde ant durelių atrūko šerifas Džonsas. Jis buvo ne vienas. Iš paskos sekė mano sunkvežimis. Man širdis nusmuko jį išvydus, o paskui apmirė, kai pamačiau, kas sėdi prie vairo: Larsas Olsenas.

Pasistengiau kuo ramiau laukti, kol Džonsas atliks visas atvykimo apeigas: susiverš diržą, nusišluostys kaktą (nors diena buvo apsiniaukusi ir vėsi), susibrauks plaukus. Vis dėlto neištvėriau.

– Ar jis gyvas ir sveikas? Ar suradot jį?

– Ne, ne, nepasakyčiau. – Jis užlipo verandos laiptais. – Į rytus nuo Laim Biskos apeivis rado sunkvežimį, bet vaikinuko – nė ženklo. Būtų lengviau atsakyti, ar jis gyvas ir sveikas, jeigu būtum mums pranešęs iš karto, kai tai atsitiko. Ar ne?

– Aš tikėjausi, kad jis sugrįš, – naiviai atsakiau. – Jis važiavo į Omahą. Nežinia, kiek kartų turiu sakyti, šerife...

Larsas Olsenas slampinėjo ne per toliausia, išpūtęs ausis.

– Eik prie automobilio, Olsenai, – tarė Džonsas. – Tai privatus pokalbis.

Larsas, sukalbamas vyras, nesispirdamas paskubomis nuėjo šalin. Džonsas atsigręžė į mane. Jis buvo nebe taip smagiai nusiteikęs kaip praeitą kartą ir nesileido į tuščias šnekas.

– Man jau užtektinai žinoma, ar ne? Kad tavo sūnelis užtaisė vaiką Harlano Koterio dukteriai ir tikriausiai nukūrė į Omahą. Supratęs, kad benzino bakas tuščias, nuvarė sunkvežimį nuo kelio ir paslėpė aukštoje žolėje. Protingas vaikinas. Iš tavęs paveldėjo tą buklumą? Ar iš Arletės?

Neatsiliepiau nė vienu žodžiu, bet jis man pakišo mintį. Menkutę mintį, bet ji galėjo praversti.

– Pasakysiu, ką jis dar padarė, ir už tai turėtume jam padėkoti, – tarė Džonsas. – Gal tai išgelbės jį nuo kalėjimo. Jis išrovė žolę po sunkvežimiu, prieš leisdamasis toliau į savo smagią kelionę. Kad neužsidegtų nuo išmetamųjų dujų, supranti? Jeigu prerijose kiltų gaisras, išdegtų keli tūkstančiai akrų, ir prisiekusiųjų teismas, ko gero, truputį susinervintų. Kaip tu manai? Jei net nusikaltėliui tik penkiolika ar panašiai?

– Na, nieko neatsitiko, šerife, – jis gerai padarė – tad ko šnekate be reikalo?

Kas be ko, žinojau, ką jis atsakys. Šerifui Džonsui nusispjaut į tokius kaip advokatas Endrius Lesteris, bet jis buvo geras Harlano draugas. Jie abu buvo neseniai įsteigtos draugijos nariai, o mano sūnus Harlanui iškrėtė šunybę.

– Nerviniesi, ar ne? – Jis vėl nusišluostė kaktą, pasitaisė kaubojišką skrybėlę. – Ką gi, ir aš, ko gero, nervinčiausi, jei tai būtų mano sūnus. Žinai ką? Jeigu tai būtų mano sūnus, o Harlanas Koteris – mano kaimynas, geras kaimynas, tiesiog nulėkčiau pas jį ir pasakyčiau: „Harlanai! Žinai ką? Man regis, mano sūnus panūdo pasimatyti su tavo dukterimi. Ar nenorėtum ką nors paprašyti jį pasekti?“ Bet tu ir to nepadarei, ar ne?

Mintis, kurią jis man pakišo, atrodė vis patrauklesnė ir beveik visiškai subrendo.

– Jis dar nepasirodė pas ją, ar ne?

– Kol kas ne, tikriausiai tebeeina.

– Nemanau, kad jis pabėgo norėdamas susitikti su Šenona, – tariau.

– Tai ko gi būtų bėgęs? Gal ten, Omahoje, ledai gardesni? O jis ten ir traukia, galvą dedu.

– Man rodos, jis pabėgo ieškoti motinos. Manding, ji sugebėjo su juo susisiekti.

Sulig tais žodžiais jis bent dešimtį sekundžių liovėsi šluostęsis kaktą ir braukęs plaukus.

– O kaip ji būtų sugebėjusi? – pagaliau paklausė jis.

– Įtariu, jog laišku. – Hemingfordo bakalėjos parduotuvėje buvo pašto skyrius, kur ateidavo laiškai iki pareikalavimo. – Galėjo gauti jį, užsukęs nusipirkti saldainių ar pakelio žemės riešutų, kaip paprastai grįždamas iš mokyklos. Galvos neguldau, šerife, juo labiau nesuvokiu, ko čia atvažiavai su tokia mina, lyg būčiau padaręs kokį nusikaltimą. Ne aš ją tratinau.