Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

– Kaip tau ne gėda taip bjauriai šnekėti apie padorią merginą?

– Gėda ar ne gėda, bet tai man buvo tokia pat staigmena kaip ir Koteriams, o dabar dar dingo mano sūnus. Jie bent jau žino, kur jų duktė.

Jis vėl sutriko. Paskiau iš užpakalinės kišenės išsitraukė knygutę ir kažką užsirašė. Tada, vėl įsikišęs ją kišenėn, paklausė:

– Ar tikrai žinai, kad tavo žmona susisiekė su sūnumi, ar tik šiaip sau man sakai? Ar tik spėji, kad tai galėjo atsitikti?

– Žinau, kad jis be paliovos kalbėjo apie motiną, kai ji pabėgo iš namų, o paskiau liovėsi. Ir žinau, kad jis nepasirodė tuose namuose, kur Harlanas su žmona įkišo Šenoną. – Ir sulig šiais žodžiais nustebau ne ką mažiau nei šerifas Džonsas... ir pašėlusiai jam dėkingas. – Susiek šiuos du dalykus ir ką gausi?

– Nežinau, – tarė Džonsas, suraukdamas antakius. – Tikrai nežinau. Maniau, kad viskas aišku, bet apsirikau, ar ne? Taigi, ir vėliau galiu apsirikti. „Visi mes nuodėmingi“, – pasakyta Biblijoje. Bet, Dieve mano, nuo vaikų man gyvenimas apkarto. Jei gausi žinią iš sūnaus, Vilfredai, liepk jam, kad neštų namo savo liesą pasturgalį ir laikytųsi atokiau nuo Šenonos Koteri, jeigu žino, kur ji yra. Ji nenorės jo matyti, duodu tau žodį. Laimė, kad nekilo gaisras prerijose, o už tėvo sunkvežimio vagystę mes negalime jo suimti.

– Ne, – tariau paniuręs, – tu niekada manęs nepriversi pareikšti tokio kaltinimo.

– Bet . – Jis iškėlė pirštą, primindamas man poną Stopenhauzerį banke. – Prieš tris dienas Laim Biskoje – ne per toliausia nuo tos vietos, kur apeivis rado sunkvežimį, – miesto pakrašty kažkas apiplėšė bakalėjos parduotuvę ir degalinę. Tą pačią, kur ant stogo stovi Mergaitė su lubinu 4 . Pagrobė dvidešimt tris dolerius. Aš gavau protokolą. Ten aprašytas jaunuolis su padėvėtais kaubojaus drabužiais, skarele uždengta apatine veido dalimi ir plačiakrašte skrybėle, užsmaukta ant akių. Parduotuvėje tuo metu buvo savininko motina, vaikinas grasino jai kažkokiu įrankiu. Jos manymu, tai buvęs laužtuvas arba dalba, nežinia. Jai netrukus sueis aštuoniasdešimt, ir ji beveik akla.

Dabar man derėjo patylėti. Aš buvau pritrenktas. Pagaliau prabilau:

– Henris išvažiavo iš mokyklos, šerife, ir, kiek aš pamenu, tą dieną vilkėjo flaneliniais marškiniais ir velvetinėmis kelnėmis. Jis nepasiėmė jokių kitų drabužių, šiaip ar taip, kaubojiškų, jeigu jūs turite galvoje batus ir visa kita. Be to, jis neturi plačiakraštės skrybėlės.

– Gal ir tuos drabužius pavogė?

– Jeigu nieko daugiau nežinai, išskyrus tai, ką pasakei, verčiau liaukis. Žinau, judu su Harlanu – geri draugai...

– Dabar tai neturi jokios reikšmės.

Tai turėjo reikšmę, mudu abu tai žinojome, tačiau nebuvo prasmės toliau plėtoti šią temą. Gal mano aštuoniasdešimt akrų – menkniekis, palyginti su Harlano Koterio keturiais šimtais, bet aš vis dar ūkininkas ir mokesčių mokėtojas ir nepakęsiu bauginimų. Aš nutaisiau tokią pozą, ir šerifas Džonsas viską suprato.

– Mano sūnus ne plėšikas ir moterų neužpuola. Jis taip nesielgia, ne taip buvo auklėtas.

Bent jau iki pastarųjų dienų , pakuždėjo vidinis balsas.

– Galbūt užpuolė koks valkata, vaikydamasis lengvo uždarbio, – tarė Džonsas. – Bet man knietėjo apie tai užsiminti, ir aš taip ir pasielgiau. Nežinia, ką šneka žmonės, ar ne? Sklinda gandai. Visi laido liežuvius, ar ne? Nesupaisysi, kas ką šneka. Man tai kuo mažiausiai rūpi: tegu Laimo apygardos šerifas rūpinasi tuo, kas vyksta Laim Biskoje, toks mano žodis, bet įsidėk į galvą, kad Omahos policija nenuleidžia akies nuo tos vietos, kur šiuo metu gyvena Šenona Koteri. Tam atvejui, jeigu tavo sūnus bandys su ja susisiekti, aišku?

Jis vėl susibraukė aukštyn plaukus, paskiau paskutinįsyk užsivožė skrybėlę.

– Gal jis pats sugrįš, nieko bloga neiškrėtęs, ir galėsime viską nurašyti, na, kaip beviltišką skolą.

– Gerai. Tik nevadink jo sūnum palaidūnu, jeigu nesi linkęs Šenonos Koteri pavadinti dukra palaidūne.

Sprendžiant iš to, kaip išsipūtė jo šnervės, buvo aišku, kad tai jam labai nepatiko, bet jis nepasakė nė žodžio. Tik pridūrė:

– Jeigu jis sugrįš ir pasakys, kad buvo susitikęs su motina, duok man žinią, gerai? Pas mus ji įrašyta kaip dingusi be žinios. Kvaila, kas be ko, bet reikia laikytis įstatymų.

– Žinoma, duosiu.

Linktelėjęs jis nuėjo prie automobilio. Larsas sėdėjo prie vairo. Džonsas jį nuvijo – šerifas buvo iš tų, kurie vairuoja patys. Aš mąsčiau apie jaunuolį, apiplėšusį parduotuvę, stengdamasis save įtikinti, jog Henris nebūtų galėjęs to padaryti ir, net būdamas priverstas to griebtis, nebūtų buvęs toks gudrus, kad persirengtų kieno nors daržinėje ar darbininkų barake pavogtais drabužiais. Tačiau dabar Henris buvo kitoks, o žmogžudžiai mokosi gudrumo, ar ne? Savisaugos menas. Man dingtelėjo, kad galbūt...

Betgi ne. Taip nedera pasakoti. Pernelyg neįtikima. Juk čia mano išpažintis, paskutinis žodis, ir jeigu nepasakysiu teisybės, visos teisybės, nieko daugiau, išskyrus teisybę, tai kam to reikia? Kas iš to?

Tai buvo jis. Henris. Iš šerifo Džonso akių supratau, kad jis papasakojo apie tą pakelės plėšiką tik todėl, jog nepuoliau jam meilikauti, kaip jis tikėjosi, bet aš tuo patikėjau. Nes žinojau daugiau nei šerifas Džonsas. Padėjus tėvui nužudyti motiną, argi sunku pavogti kokias nors drapanas ir pamojuoti dalba senutei panosėje? Vieni niekai. Pabandęs vieną kartą, bandys ir kitą, kai tik išsibaigs tie dvidešimt trys doleriai. Ko gero, Omahoje. Ten ir įklius. Ir tuomet viskas gali išeiti į paviršių. Tikriausiai išeis.

Užlipau laipteliais į verandą, atsisėdau ir rankomis susiėmiau veidą.

Bėgo dienos. Neatmenu, kiek jų prabėgo, tik prisimenu, kad jos buvo lietingos. Kai prasideda rudenio lietūs, darbai laukuose turi palaukti, o aš neturėjau tiek gyvulių ar ūkinių pastatų, kad nepristigčiau ūkio darbų sodyboje. Bandžiau skaityti, bet žodžiai nesisiejo, nors retkarčiais vienas kitas tarsi iššokdavo iš puslapio klykdamas. Žmogžudystė. Kaltė. Išdavystė. Štai tokie žodžiai.

Dieną sėdėdavau verandoje su knyga ant kelių, nuo drėgmės ir šalčio įsisiautęs į avikailių kailinius, spoksodamas, kaip nuo stogo žliaugia lietaus vanduo. Naktimis iki pat paryčių gulėdavau atviromis akimis, klausydamasis, kaip lietus barbena į stogą. Atrodydavo, lyg kažkas barbentų į duris. Pernelyg ilgai mąsčiau apie šulinyje palaidotas Arletę ir Elpisę. Man ėmė vaidentis, kad ji... ne, ne gyva (buvau sukrėstas, bet dar blaivaus proto), o savotiškai žino , kas vyksta. Stebi viską iš savo laikinojo kapo ir džiaugiasi.

Ar tau smagu, Vilfi, kad viskas taip susiklostė? – paklaustų ji, jei galėtų (o mano vaizduotėje klausinėjo). Ar verta buvo to imtis? Kaip tu manai?

Vieną naktį, maždaug savaitei praslinkus po šerifo Džonso apsilankymo, kai sėdėjau svetainėje bandydamas skaityti „Namą su septynšlaičiu stogu“ 5 , Arletė pritykino iš užpakalio, kyštelėjo ranką virš peties ir šaltu, drėgnu pirštu palietė man tarpuakį.

Knyga man iškrito iš rankų ant demblio, suklykęs pašokau ant kojų. Tuomet šaltas pirštas nuslydo prie lūpų kampučio. Paskiau vėl palietė mane, šįkart viršugalvį, ten, kur išretėję plaukai. Aš nusijuokiau – neryžtingai, piktai – ir pasilenkiau pakelti knygos. Man pasilenkus, pirštas trečiąsyk palietė mane, šįkart sprandą, lyg velionė žmona sakytų: Vis dėlto atkreipiau tavo dėmesį, Vilfi, ar ne? Pasitraukiau, kad ketvirtąsyk nebakstelėtų man į akį, ir pažvelgiau aukštyn. Lubos buvo nusišėrusios, varvėjo. Tinkas dar nebuvo išsipūtęs, bet, jeigu lietūs nesiliaus, taip ir atsitiks. Sudrėks ir nubyrės gabalais. Varvėjo kaip tik virš tos vietos, kur paprastai skaitydavau. Žinoma, ten. Kitur lubos atrodė visiškai geros, bent šiuo metu.