Stephen King: Tamsoje be žvaigždžių

Ji išgėrė dar dvi taures, ir butelis ištuštėjo. (Pirmas.) Dabar jau dainavo „Avaloną“ savo žaviu menestrelio balsu, lyg menestrelis vartydama akis. Šiurpu buvo žiūrėti, o dar šiurpiau klausytis.

Nuėjau į virtuvę kito butelio vyno ir tariau sau, kad metas pašaukti Henrį. Nors, kaip sakiau, didelių vilčių į jį nedėjau. Aš galėčiau tai padaryti tik tuo atveju, jeigu jis sutiktų tapti mano bendrininku, ir širdies gilumoje neabejojau, kad jam pritrūks drąsos, kai baigsis kalbos ir ateis metas veikti. Tuomet paprasčiausiai nunešime ją į lovą. Rytą pasakysiu jai, kad apsigalvojau ir neketinu parduoti tėvo žemės.

Atėjo Henris, ir iš liūdno, perbalusio veido supratau, kad sėkmės nėra ko tikėtis.

– Tėte, nežinau, ar aš sugebėsiu, – atsiduso jis. – Juk tai mama .

– Nieko baisaus, jei nesugebėsi, – atsakiau, nesitardamas su Piktadariu. Susitaikiau su likimu: kas bus, tas. – Šiaip ar taip, per pastaruosius kelis mėnesius pagaliau ji jaučiasi laiminga. Girta, bet laiminga.

– Ne apsvaigusi? Girta?

– Nėra ko stebėtis. Ji laiminga tik tada, kai paima viršų. Kas be ko, keturiolika bendro gyvenimo metų – ganėtinai ilgas laiko tarpas, kad pats tai suprastum.

Susiraukęs jis klausėsi, kaip jo gimdytoja verandoje, nepataikydama į natą, bet aiškiai tardama kiekvieną žodį, traukia nešvankią dainelę. Henris raukėsi, klausydamasis tos smuklės baladės, galbūt dėl priedainio („Sutriui Makgiui vėl stovėjo, / ji įkišti jam padėjo“), bet tikriausiai jam nepatiko, kad ji sniaukroja. Prieš metus, Darbo šventės savaitgalį būdamas Metodistų jaunimo brolijos stovykloje, Henris davė įžadą negerti. Aš mėgavausi jo pasipiktinimu. Paaugliai būna griežti kaip puritonai, kai nesiblaško it vėjarodžiai, pučiant verpetuojančiam vėjui.

– Ji nori, kad ateitum pas mus ir išgertum taurę vyno.

– Tėte, aš prisiekiau Dievui niekada negerti.

– Tu turi su ja išgerti. Ji nori atšvęsti mūsų sutartį. Mes viską parduodam ir kraustomės į Omahą.

– Ne!

– Na... pažiūrėsim. Turi savo galvą ant pečių, sūneli. Eik į verandą.

Pamačiusi Henrį, motina svirduliuodama atsistojo, abiem rankomis apkabino per liemenį, pernelyg stipriai prisiglaudė ir apibėrė neįprastais bučiniais. Nemaloniai atsiduodančiais, sprendžiant iš jo minos. Tuo tarpu Piktadarys pripildė vėl ištuštintą taurę.

– Pagaliau mes visi drauge! Mano vyrai atėjo į protą! – Ji pakėlė taurę, ketindama siūlyti tostą, ir netyčia kliustelėjo sau ant krūtinės. Pamerkė man kvatodama. – Jei būsi geras, Vilfi, vėliau leisiu tau iščiulpti vyną iš suknelės.

Sutrikęs, šlykštėdamasis Henris pažvelgė į ją, kai ji drėbėsi atgal į supamąją kėdę, užvertė pridurkus ir susikišo juos tarp kojų. Ji pastebėjo jo žvilgsnį ir nusikvatojo.

– Neapsimesk tokiu drovuoliu. Mačiau tave su Šenona Koteri. Tikra kekšė, bet plaukai gražūs ir veidelis gyva pagunda. – Ji išgėrė visą vyną ir atsiraugėjo. – Jeigu jos dar neišbandei, esi kvailas per visą pilvą. Tik būk atsargus. Keturiolikos metų jau ne per anksti vesti. Kai tarpukojy keturiolika, jau ne per anksti vesti savo bendramintę .

Ji nusikvatojo ir atkišo taurę. Įpyliau iš antro butelio.

– Tėte, jai jau gana, – tarė Henris, rūsčiai kaip pastorius. Virš galvų mums mirkčiojo žvaigždės visoje neapžvelgiamoje tuštumos platybėje, kurią taip mėgau visą gyvenimą.

– Na, nežinau, – atsakiau. – In vino veritas , sako Plinijus Vyresnysis... vienoje tų knygų, iš kurių tavo motina amžinai tyčiojasi.

– Dienų dienas aria, naktų naktis skaito, įgulęs į knygas, kai neguli ant manęs , – tarė Arletė.

– Mama!

– Mama! – pamėgdžiojo ji ir, pakėlusi taurę, mostelėjo Harlano Koterio ūkio pusėn, nors šis taip toli, kad nė žiburių nebuvo matyti. Vargu ar dabar, kai užaugo kukurūzai, būtume galėję jį pamatyti, jeigu net jis būtų buvęs visa mylia arčiau. Kai į Nebraską ateina vasara, visos trobos atrodo nelyginant laivai, plaukiantys per neaprėpiamą žalią vandenyną. – Štai ten Šenona Koteri su savo prasikalusiais papukais, ir mano sūnus – pats tikriausias apkiautėlis, jeigu dar nespėjo patikrinti, kokios spalvos jos speniukai.

Mano sūnus nieko į tai neatsakė, bet Piktadarys apsidžiaugė, kai aš pamačiau jo apsiniaukusį veidą.

Ji atsigręžė į Henrį, griebė jam už rankos ir kliūstelėjo vyną ant riešo. Nekreipdama dėmesio į pasibjaurėjimo grimasos iškreiptą jo veidą, ūmai įtūžusi tarė:

– Tik žiūrėk, nepersmeik jos, kai sugulsite kukurūzuose ar už daržinės. – Sugniaužusi kumštį, atkišo didįjį pirštą ir ėmė sukti jį sau aplink gaktą: kairė šlaunis, dešinė šlaunis, dešinė pilvo pusė, bamba, kairė pilvo pusė, vėl kairė šlaunis. – Viską išnaršyk, kiek tinkamas, trinkis ir trinkis su savo pimpaliuku, kol jis apsidžiaugęs apsivems, bet nieku gyvu neik į trobą, kad nepasijustum įkalintas tarp keturių sienų kaip mama su tėčiu.

Jis atsistojo ir nuėjo, netardamas nė žodžio, ir aš jo nesmerkiu. Toks elgesys net Arletei buvo pernelyg nepadorus. Tikriausiai jis pamatė, kaip motina, atgrasi, nors kartais švelni, keičiasi jo akyse, tampa prasmirdusia viešnamio madame , mokančia geltonsnapį klientą. Negražu, juo labiau kad jis buvo įsimylėjęs Koterių mergaitę. Tokio amžiaus jaunuoliai užkelia savo pirmąją meilę ant pjedestalo, ir jeigu kas nors atėjęs apspjaudo jų idealą... jei netgi tai būtų motina...

– Tu įžeidei jį, – tariau.

Ji išsakė savo nuomonę, kad jausmai kaip ir sąžinė – vienintelis silpnavalių išganymas. Paskiau atkišo taurę. Aš įpyliau, neabejodamas, jog rytoj ji neprisimintų nieko, ką sakė (aišku, jeigu sulauktų ryto), ir išsigintų – įnirtingai, – jeigu jai papasakočiau. Kažkada anksčiau buvau ją matęs tokią girtą, tik gana seniai.

Išgėrėme antrą butelį ( ji išgėrė), o kai įpusėjome trečią, jos smakras įsibedė į vynu sulaistytą krūtinę, ir ji užknarkė. Verždamasis pro užspaustą gerklę, knarkimas panėšėjo į pikto šuns urzgimą.

Aš apkabinau ją per pečius, paėmiau už pažasties ir pastačiau ant kojų. Ji priešindamasi kažką niurzgė ir bandė mane vangiai mušti dvokiančia ranka.

– Pali mane rajibėj... Noriu mieo...

– Paliksim, – atsakiau. – Tik ne čia, verandoje, nuvesim į lovą.

Nuvedžiau ją – klupinėjančią, knarkiančią, viena užmerkta akimi, kita pravira – per svetainę. Atsidarė Henrio kambario durys. Jis stovėjo prie slenksčio bejausmiu, tarytum staiga pasenusiu veidu. Linktelėjo man. Tik vieną kartą, bet tas linktelėjimas man pasakė viską, kas reikia.

Paguldžiau ją ant lovos, nuaviau batelius ir palikau beknarkiančią, prasižergusią, su nukarusia ranka. Grįžau į svetainę ir pamačiau, kad Henris stovi prie radijo imtuvo, kurį pernai prispyrė nupirkti Arletė.

– Ji neturi teisės taip kalbėti apie Šenoną, – sukuždėjo jis.

– Kalbėjo ir kalbės, – tariau aš. – Tokią Dievas paleido ją į šį pasaulį.

– Ji neatskirs manęs nuo Šenonos.

– Atskirs, – tariau. – Jeigu mes leisime.

– Nejaugi tu, tėte, negali... negali pasisamdyti advokato?

– Kaip tu manai, ar koks nors advokatas, kurio paslaugų galiu tikėtis už savo menkus pinigėlius, laikomus banke, įstengtų atsispirti Faringtono advokatams, kuriuos bendrovės savininkai ant mūsų užsiundytų? Jie tvarkosi kaip tinkami visoje Hemingfordo apygardoje, o aš tvarkausi tik čia, savo menkame sklypelyje. Jie nori šimto akrų, o ji ketina juos parduoti. Tai vienintelė išeitis, bet tu turi man padėti. Ar padėsi?