• Пожаловаться

Stephen King: Tamsoje be žvaigždžių

Здесь есть возможность читать онлайн «Stephen King: Tamsoje be žvaigždžių» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. год выпуска: 2013, категория: Старинная литература / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Stephen King Tamsoje be žvaigždžių

Tamsoje be žvaigždžių: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Tamsoje be žvaigždžių»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas plačiai žinomas visame pasaulyje kaip siaubo ir fantastinių romanų rašytojas. Daugelis jo knygų pelnė premijas ir apdovanojimus, buvo ekranizuotos, o tokios kaip „Švytėjimas“, „Žalioji mylia“, „Kerė“ tapo siaubo filmų klasika. „Tamsoje be žvaigždžių“ – keturios kvapą gniaužiančios apysakos, kurių pagrindinė tema – atpildas. Išleista 2010 metais knyga supažindina skaitytojus su vienais įspūdingiausių ir šiurpiausių Stepheno Kingo kūrinių. Knyga pelnė Bramo Stokerio apdovanojimą ir pristatyta britų „Fantasy“ premijai.

Stephen King: другие книги автора


Кто написал Tamsoje be žvaigždžių? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Tamsoje be žvaigždžių — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Tamsoje be žvaigždžių», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

– Na, sakyk, – paraginau jį. – Tiesą visada galima išreikšti kokiu nors žodžiu, sūneli, kad ir negražiu.

– Tokia gyvatė!

– Diduma moterų tokios, – tariau. – Jų prigimties nepakeisi. Tik nežinia, ką mums reikėtų daryti.

Tačiau Piktadarys manyje jau prisiminė seną šulinį už karvidės, kur pildavome pamazgas, nes jis buvo nešvarus ir negilus – viso labo šešių metrų gylio ir ne ką platesnis už vandentakį. Tik kažin kaip reikėtų įteigti jam tą mintį. Bet, kaip matote, man pavyko: aš nužudžiau žmoną, bet turiu išsaugoti mylimą sūnų. Kuriam galui turėti šimtą aštuoniasdešimt – arba tūkstantį – akrų žemės, jei negali su niekuo jos pasidalyti nei palikti jos savo įpėdiniui?

Apsimečiau, kad svarstau beprotišką Arletės sumanymą gerą dirbamą žemę paversti kiaulių skerdykla. Paprašiau, kad duotų man laiko apsiprasti su šia mintimi. Ji sutiko. Ir du mėnesius ruošiau Henrį, pratindamas prie visiškai priešingos minties. Tai nebuvo sunku: jis buvo panašus į motiną (na, žinot, saldus moters veidelis, viliojantis vyrus į avilį, kur juos sugelia bitės), bet anaiptol ne siaubingu užsispyrimu. Užteko tik nupiešti, koks gyvenimas jo lauktų Omahoje arba Sent Luise. Pakišau mintį, kad netgi tie du knibždantys skruzdėlynai jos nepatenkintų; ko gero, ji sumanysianti, kad jai tinka tik Čikaga.

– Tuomet tau tektų lankyti mokyklą drauge su juodaodžiais, – pasakiau.

Jo jausmai motinai atvėso; po kelių bandymų – nemokšiškų ir nesėkmingų – susigrąžinti jo meilę ji irgi atšalo. Mane (ar veikiau Piktadarį) apėmė džiaugsmas. Birželio pradžioje pareiškiau jai, jog, viską pasvėręs, nutariau, kad geruoju niekada neleisiu jai parduoti tų šimto akrų, kad greičiau visą mūsų šeimą sumurdysiu į skurdą ir vargą, jeigu tektų dėl to bylinėtis.

Ji nėmaž nesusijaudino. Nutarė kreiptis į advokatą (advokatai, kaip žinome, padeda visiems, kas jiems moka). Tai buvau numatęs. Ir nusišypsojau. Nes ji negalėjo užsimokėti už tokią konsultaciją. Tuo metu aš laikiau savo kišenėje visus mūsų turimus grynuosius. Henris net savo taupyklę man atidavė, kai paprašiau, kad ji nesumanytų pavogti net iš to menko šaltinio. Žinoma, ji nuvažiavo į Faringtono bendrovę Delande, nė kiek neabejodama (kaip ir aš), kad ši gerai pasipelnys, apmokėjusi jai teismo išlaidas.

– Jie apmokės, ir ji laimės, – pasiguodžiau Henriui, kai mudu kaip paprastai daržinėje užlipome ant šieno, kur visada slapčia tardavomės. Nebuvau visiškai tuo tikras, bet jau buvau apsisprendęs, nors to sprendimo dar nebūčiau galėjęs pavadinti kėslu.

– Tėte, betgi tai nesąžininga! – sušuko jis. Sėdėdamas ant šieno, jis atrodė dar jaunesnis, veikiau dešimties nei keturiolikos.

– Nėr teisybės pasaulyje, – atsakiau. – Kartais nieko kita nebelieka, kaip pasiimti tai, kas tau priklauso. Jei netgi kam nors tektų nukentėti. – Aš nutilau, įdėmiai žiūrėdamas jam į akis. – Netgi numirti.

Jis išbalo.

– Tėte!

– Viskas būtų po senovei, jeigu ji dingtų, – tariau. – Liautųsi visi ginčai. Galėtume ramiai gyventi. Aš siūliau jai viską, kiek įmanydamas, kad tik atstotų, bet ji nesutiko. Liko dar vienas dalykas, kurį galėčiau padaryti. Kurį mudu galėtume padaryti.

– Bet aš ją myliu!

– Ir aš ją myliu, – atsakiau. Tai buvo tiesa, nors ir kaip sunku jums būtų tuo patikėti. Neapykanta, kurią jai pajutau tais 1922 metais, buvo stipresnė už bet kokį jausmą, kokį vyras jaučia moteriai, išskyrus meilę. Nors ir kaip apmaudu ir pikta tai pripažinti, Arletė buvo aistringa moteris. Mudviejų intymūs santykiai niekada nenutrūko, nors, įsiliepsnojus ginčams dėl tų šimto akrų, mūsų sueitis tamsoje vis labiau panėšėjo į gyvulių poravimąsi.

– Tai neturėtų būti skausminga, – pasakiau. – Ir kai viskas pasibaigs... na...

Nusivedžiau jį už karvidės ir parodžiau šulinį, ir jis apsipylė graudžiomis ašaromis.

– Ne, tėte. Tik ne taip. Kaip tu nori, tik ne taip.

Tačiau, kai tik ji grįžo iš Delando (Harlanas Koteris, mūsų artimiausias kaimynas, didžiąją kelio dalį vežė ją savo fordu, o likusias dvi mylias ji ėjo pėsčia) ir Henris paprašė ją: „Liaukis, ir mes vėl gyvensime kaip darni šeima“, ji įsiuto, skėlė jam antausį ir suriko, kad jis nustotų inzgęs kaip šuo.

– Tėvas užkrėtė tave savo baikštumu. Negana to, ir gobšumu!

Lyg pati būtų nesutepta šios nuodėmės!

– Advokatas man patvirtino, kad galiu daryti su savo žeme, ką tik noriu, ir aš ketinu ją parduoti. Na, o judu galėsite čia smirsti ir mėgautis čirškinama kiauliena, patys virtis valgyti ir klotis lovas. Tu, sūnau, galėsi kiaurą dieną arti, o naktimis be paliovos skaityti savo knygas. Jos ne kažin kiek jam padėjo, gal tau labiau pasiseks. Nežinia!

– Mama, tai nesąžininga!

Ji pažvelgė į sūnų, kaip moteris žiūri į nepažįstamą vyriškį, išdrįsusį paliesti jai ranką. Ir kaip pašoko iš džiaugsmo man širdis, kai pamačiau, kad jis atsakė jai tokiu pat šaltu žvilgsniu.

– Eik velniop, judu abu eikit velniop! Na, o aš važiuoju į Omahą ir atidarysiu drabužių parduotuvę. Taip liepia man sąžinė.

Mes kalbėjomės dulkėtame diendaržyje tarp trobos ir karvidės, ir žodžiai apie sąžinę buvo paskutiniai, kuriuos ji ištarė šiame pasaulyje. Ji nudrožė per kiemą, savo dailiais miestiškais bateliais keldama dulkes, įėjo į vidų ir užtrenkė duris. Henris atsigręžė į mane. Iš burnos kampučio sroveno kraujas, lūpos buvo patinusios. Akys degė pykčiu, tokiu šaltu ir aklu, koks apima tik paauglius. Toks pyktis nebepaiso ribų. Jis linktelėjo. Aš irgi linktelėjau tokiu pat rimtu veidu, tačiau Piktadarys mano širdyje vaipėsi išsišiepęs.

Skeldama antausį, ji paskelbė sau mirties nuosprendį.

Po dviejų dienų, kai Henris atėjo pas mane į kukurūzų lauką, pastebėjau, kad jis vėl neteko ryžto. Nėmaž nenusiminiau ir nenustebau: paauglystė – nerimo metas, bręsdami jaunuoliai blaškosi kaip vėjarodžiai, kuriuos kai kurie Vidurio Vakarų ūkininkai užkelia ant elevatoriaus stogo.

– Negalima, – tarė jis. – Tėte, ji nugrimzdusi į nuodėmės liūną. Pasak Šenonos, tie, kas miršta neapsivalę nuo nuodėmių, eina į pragarą.

Tegu ją skradžiai, tą Metodistų bažnyčią ir Metodistų jaunimo broliją, pagalvojau... tačiau Piktadarys vėl nusišypsojo. Kokias dešimt minučių vidury žaliuojančių kukurūzų lauko šnekėjomės apie teologiją, kol, vilkdami savo šešėlius, virš galvų mums užslinko ankstyvieji vasaros debesys – patys palankiausi debesys, plaukiantys dangumi nelyginant škunos. Paaiškinau jam, kad nusiųsime Arletę į dausas, užuot siuntę ją į pragarą.

– Smurtinės mirties atveju tiek vyrai, tiek moterys palieka šį pasaulį ne Dievo, bet žmogaus skirtą valandą. Jiems... arba joms... gyvybė nutrūksta anksčiau, nei jie... arba jos... spėja išpirkti nuodėmes, todėl visi prasižengimai turi būti atleisti. Turint tai galvoje, kiekvienas žmogžudys – tai Dangaus vartai.

– Na, o mudu, tėte? Ar mes eisime į pragarą?

Mostelėjau ranka į lauką, didžiuodamasis būsimu derliumi.

– Kaip gali taip šnekėti, kai aplink mus – rojus? Tačiau ji nori mus išvaryti iš čia, kaip angelas su liepsnojančiu kalaviju išvarė iš Rojaus Adomą ir Ievą.

Jis sužiuro į mane sutrikęs. Apsiniaukęs. Labai nenorėjau užkrauti tokios naštos sūnui, tačiau tuomet iš dalies buvau įsitikinęs, o ir dabar tebesu, kad dėl to reikia kaltinti ne mane, o ją.

Читать дальше

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Tamsoje be žvaigždžių»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Tamsoje be žvaigždžių» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Chuck Toro: Padermė
Padermė
Chuck Toro
Жюль Верн: Kelionė į žemės centrą
Kelionė į žemės centrą
Жюль Верн
Лев Толстой: Ana Karenina. I knyga
Ana Karenina. I knyga
Лев Толстой
Ирвин Шоу: Jaunieji liūtai
Jaunieji liūtai
Ирвин Шоу
Stephen King: Žalioji mylia
Žalioji mylia
Stephen King
Peter Stjernström: Geriausia knyga pasaulyje
Geriausia knyga pasaulyje
Peter Stjernström
Отзывы о книге «Tamsoje be žvaigždžių»

Обсуждение, отзывы о книге «Tamsoje be žvaigždžių» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.