Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

Apsimečiau, kad svarstau beprotišką Arletės sumanymą gerą dirbamą žemę paversti kiaulių skerdykla. Paprašiau, kad duotų man laiko apsiprasti su šia mintimi. Ji sutiko. Ir du mėnesius ruošiau Henrį, pratindamas jį prie visiškai priešingos minties. Tai nebuvo sunku: jis buvo panašus į motiną (na, žinot, saldus moters veidelis, viliojantis vyrus į avilį, kur juos sugelia bitės), bet anaiptol ne siaubingu užsispyrimu. Užteko tik nupiešti, koks gyvenimas jo lauktų Omahoje arba Sent Luise. Pakišau mintį, kad netgi tie du knibždantys skruzdėlynai jos nepatenkintų; ko gero, ji sumanysianti, kad jai tinka tik Čikaga.

– Tuomet tau tektų lankyti mokyklą drauge su juodaodžiais, – pasakiau.

Jo jausmai motinai atvėso; po kelių bandymų – nemokšiškų ir nesėkmingų – susigrąžinti jo meilę ji irgi atšalo. Mane (ar veikiau Piktadarį) apėmė džiaugsmas. Birželio pradžioje pareiškiau jai, jog, viską pasvėręs, nutariau, kad geruoju niekada neleisiu jai parduoti tų šimto akrų, kad greičiau visą mūsų šeimą sumurdysiu į skurdą ir vargą, jeigu tektų dėl to bylinėtis.

Ji nėmaž nesusijaudino. Nutarė kreiptis į advokatą (advokatai, kaip žinome, padeda visiems, kas jiems moka). Tai buvau numatęs. Ir nusišypsojau. Nes ji negalėjo užsimokėti už tokią konsultaciją. Tuo metu aš laikiau savo kišenėje visus mūsų turimus grynuosius. Henris net savo taupyklę man atidavė, kai paprašiau, kad ji nesumanytų pavogti net iš to menko šaltinio. Žinoma, ji nuvažiavo į Faringtono bendrovę Delande, nė kiek neabejodama (kaip ir aš), kad ši gerai pasipelnys, apmokėjusi jai teismo išlaidas.

– Jie apmokės, ir ji laimės, – pasiguodžiau Henriui, kai mudu kaip paprastai daržinėje užlipome ant šieno, kur visada slapčia tardavomės. Nebuvau visiškai tuo tikras, bet jau buvau apsisprendęs, nors to sprendimo dar nebūčiau galėjęs pavadinti kėslu.

– Tėte, betgi tai nesąžininga! – sušuko jis. Sėdėdamas ant šieno, jis atrodė dar jaunesnis, veikiau dešimties nei keturiolikos.

– Nėr teisybės pasaulyje, – atsakiau. – Kartais nieko kita nebelieka, kaip pasiimti tai, kas tau priklauso. Jei netgi kam nors tektų nukentėti. – Aš nutilau, įdėmiai žiūrėdamas jam į akis. – Netgi numirti.

Jis išbalo.

– Tėte!

– Viskas būtų po senovei, jeigu ji dingtų, – tariau. – Liautųsi visi ginčai. Galėtume ramiai gyventi. Aš siūliau jai viską, kiek įmanydamas, kad tik atstotų, bet ji nesutiko. Liko dar vienas dalykas, kurį galėčiau padaryti. Kurį mudu galėtume padaryti.

– Bet aš ją myliu!

– Ir aš ją myliu, – atsakiau. Tai buvo tiesa, nors ir kaip sunku jums būtų tuo patikėti. Neapykanta, kurią jai pajutau tais 1922 metais, buvo stipresnė už bet kokį jausmą, kokį vyras jaučia moteriai, išskyrus meilę. Nors ir kaip apmaudu ir pikta tai pripažinti, Arletė buvo aistringa moteris. Mudviejų intymūs santykiai niekada nenutrūko, nors, įsiliepsnojus ginčams dėl tų šimto akrų, mūsų sueitis tamsoje vis labiau panėšėjo į gyvulių poravimąsi.

– Tai neturėtų būti skausminga, – pasakiau. – Ir kai viskas pasibaigs... na...

Nusivedžiau jį už karvidės ir parodžiau šulinį, ir jis apsipylė graudžiomis ašaromis.

– Ne, tėte. Tik ne taip. Kaip tu nori, tik ne taip.

Tačiau, kai tik ji grįžo iš Delando (Harlanas Koteris, mūsų artimiausias kaimynas, didžiąją kelio dalį vežė ją savo fordu, o likusias dvi mylias ji ėjo pėsčia) ir Henris paprašė ją: „Liaukis, ir mes vėl gyvensime kaip darni šeima“, ji įsiuto, skėlė jam antausį ir suriko, kad jis nustotų inzgęs kaip šuo.

– Tėvas užkrėtė tave savo baikštumu. Negana to, ir gobšumu!

Lyg pati būtų nesutepta šios nuodėmės !

– Advokatas man patvirtino, kad galiu daryti su savo žeme, ką tik noriu, ir aš ketinu ją parduoti. Na, o judu galėsite čia smirsti ir mėgautis čirškinama kiauliena, patys virtis valgyti ir klotis lovas. Tu, sūnau, galėsi kiaurą dieną arti, o naktimis be paliovos skaityti savo knygas. Jos ne kažin kiek jam padėjo, gal tau labiau pasiseks. Nežinia!

– Mama, tai nesąžininga!

Ji pažvelgė į sūnų, kaip moteris žiūri į nepažįstamą vyriškį, išdrįsusį paliesti jai ranką. Ir kaip pašoko iš džiaugsmo man širdis, kai pamačiau, kad jis atsakė jai tokiu pat šaltu žvilgsniu.

– Eik velniop, judu abu eikit velniop! Na, o aš važiuoju į Omahą ir atidarysiu drabužių parduotuvę. Taip liepia man sąžinė.

Mes kalbėjomės dulkėtame diendaržyje tarp trobos ir karvidės, ir žodžiai apie sąžinę buvo paskutiniai, kuriuos ji ištarė šiame pasaulyje. Ji nudrožė per kiemą, savo dailiais miestiškais bateliais keldama dulkes, įėjo į vidų ir užtrenkė duris. Henris atsigręžė į mane. Iš burnos kampučio sroveno kraujas, lūpos buvo patinusios. Akys degė pykčiu, tokiu šaltu ir aklu, koks apima tik paauglius. Toks pyktis nebepaiso ribų. Jis linktelėjo. Aš irgi linktelėjau tokiu pat rimtu veidu, tačiau Piktadarys mano širdyje vaipėsi išsišiepęs.

Skeldama antausį, ji paskelbė sau mirties nuosprendį.

Po dviejų dienų, kai Henris atėjo pas mane į kukurūzų lauką, pastebėjau, kad jis vėl neteko ryžto. Nėmaž nenusiminiau ir nenustebau: paauglystė – nerimo metas, bręsdami jaunuoliai blaškosi kaip vėjarodžiai, kuriuos kai kurie Vidurio Vakarų ūkininkai užkelia ant elevatoriaus stogo.

– Negalima, – tarė jis. – Tėte, ji nugrimzdusi į nuodėmės liūną. Pasak Šenonos, tie, kas miršta neapsivalę nuo nuodėmių, eina į pragarą.

Tegu ją skradžiai, tą Metodistų bažnyčią ir Metodistų jaunimo broliją , pagalvojau... tačiau Piktadarys vėl nusišypsojo. Kokias dešimt minučių vidury žaliuojančių kukurūzų lauko šnekėjomės apie teologiją, kol, vilkdami savo šešėlius, virš galvų mums užslinko ankstyvieji vasaros debesys – patys palankiausi debesys, plaukiantys dangumi nelyginant škunos. Paaiškinau jam, kad nusiųsime Arletę į dausas, užuot siuntę ją į pragarą.

– Smurtinės mirties atveju tiek vyrai, tiek moterys palieka šį pasaulį ne Dievo, bet žmogaus skirtą valandą. Jiems... arba joms... gyvybė nutrūksta anksčiau, nei jie... arba jos... spėja išpirkti nuodėmes, todėl visi prasižengimai turi būti atleisti. Turint tai galvoje, kiekvienas žmogžudys – tai Dangaus vartai.

– Na, o mudu, tėte? Ar mes eisime į pragarą?

Mostelėjau ranka į lauką, didžiuodamasis būsimu derliumi.

– Kaip gali taip šnekėti, kai aplink mus – rojus? Tačiau ji nori mus išvaryti iš čia, kaip angelas su liepsnojančiu kalaviju išvarė iš Rojaus Adomą ir Ievą.

Jis sužiuro į mane sutrikęs. Apsiniaukęs. Labai nenorėjau užkrauti tokios naštos sūnui, tačiau tuomet iš dalies buvau įsitikinęs, o ir dabar tebesu, kad dėl to reikia kaltinti ne mane, o ją.

– Pagalvok, – tariau. – Jeigu ji išvyks į Omahą, duobę išsikas pačiame pragaro dugne. Jeigu išsiveš tave, tu tapsi miesčioniuku...

– Niekada! – suriko jis taip garsiai, kad varnos pakilo nuo tvoros ir nelyginant apdegę popieriai ėmė suktis aukštai padangėje.

– Tu jaunas, tapsi miesčioniuku, – tariau. – Pamirši viską... prigusi prie miestiško gyvenimo... ir imsi sau duobę kasti.

Jeigu jis vėl būtų įšnekęs, kad žudikui nelemta sutikti savo aukų dausose, tikriausiai būčiau suglumęs. Tačiau, galimas daiktas, arba jo teologijos žinios buvo ne tokios jau plačios, arba jis nenorėjo gvildenti tų dalykų. O iš tikrųjų, ar yra pragaras, ar mes patys jį susikuriame žemėje? Kai gerai apmąstau savo pastarųjų aštuonerių metų gyvenimą, esu linkęs pripažinti antrąjį teiginį.