Stephen King - Tamsoje be žvaigždžių

– Kaip? – paklausė jis. – Kada?

Aš jam pasakiau.

– O paskiau gyvensim čia, kaip gyvenę?

Aš patvirtinau.

– O jai neskaudės?

– Ne, – atsakiau. – Viskas įvyks labai greitai.

Jis atrodė patenkintas. Ir vis dėlto to nebūtų atsitikę, jeigu pati Arletė nebūtų prisidėjusi.

Numatėme šeštadienio naktį apie birželio vidurį, o birželis, kiek prisimenu, buvo toks pat gražus kaip ir kiekvienais metais. Vasaros vakarais Arletė kartais išgerdavo taurę vyno, nors labai retai. Tam ji turėjo rimtą pagrindą. Buvo iš tų žmonių, kurie niekada negali išgerti dviejų taurių, neišgerdami keturių, paskiau šešių, o paskui ir viso butelio. Ir dar vieno butelio, jeigu tik esama. „Aš turiu labai saugotis, Vilfi. Man per daug tai patinka. Laimė, kad esu stiprios valios.“

Tą vakarą mes sėdėjome verandoje, žiūrėdami, kaip virš laukų gęsta paskutiniai šviesos spinduliai, klausydamiesi mieguisto svirplių cirpimo. Henris buvo savo kambaryje. Per vakarienę jis suvalgė vos kelis kąsnius, ir, kai mudu su Arlete sėdėjome verandoje, įsitaisę savo supamosiose kėdėse su atitinkamomis priegalvėlėmis TĖTĖ ir MAMA, man pasigirdo, lyg kažkas būtų vėmęs. Menu, man dingtelėjo mintis, kad, atėjus metui, jis nesugebės nieko padaryti. Kitą rytą jo motina atsibus pagiriota ir pikta, nė nesuvokdama, kaip arti buvo priėjusi prie tos ribos, kurią peržengusi niekada nebūtų išvydusi, kaip Nebraskoje aušta diena. Be to, buvau paankstinęs mūsų planą. Gal todėl, kad buvau panašus į rusišką matriošką ? Galbūt. Galbūt visi vyrai tokie. Manyje gyveno Piktadarys, tačiau Piktadario širdyje gyveno Viltingasis Žmogus. Jis mirė kažkada tarp 1922 ir 1930 metų. Piktadarys, atlikęs savo piktą darbą, dingo. Jei nebūtų buvę jo kėslų ir siekių, gyvenimas būtų buvęs pilkas ir tuščias.

Atnešiau į verandą butelį vyno, bet kai pabandžiau pripildyti jos tuščią taurę, ji pridengė ją ranka.

– Nesistenk manęs nugirdyti, užsimanęs paragauti to, ko geidi. Aš irgi to noriu. Man niežti.

Ji prasižergė ir padėjo ranką sau ant gaktos, rodydama, kur jai niežti. Joje glūdėjo Vulgari Moteris – gal netgi Prostitutė, – ir vynas visada išleisdavo ją į laisvę.

– Šiaip ar taip, išgeriam dar po vieną, – tariau. – Turime kai ką atšvęsti.

Ji budriai pažvelgė į mane. Net nuo vienintelės taurės vyno jai padrėko akys (lyg jos širdis verkė vyno, troško jo, bet gerti negalėjo), ir, vakaro žaros nutviekstos, jos atrodė oranžinės, nelyginant moliūginio žibinto su žvake viduje.

– Nebus nei teismo, nei skyrybų, – tariau. – Jeigu Faringtono bendrovė įstengia sumokėti mums už mano aštuoniasdešimt akrų ir tavo tėvo šimtą, mums nėra ko pyktis.

Pirmą ir vienintelį kartą per mūsų audringą vedybinį gyvenimą ji išties išsižiojo .

– Ką tu sakai? Ar aš gerai išgirdau? Nejuokauk su manim, Vilfi!

– Aš ir nejuokauju, – atsakė Piktadarys. Jis kalbėjo nuoširdžiai. – Mudu su Henriu jau ne kartą tai aptarėme...

– Kas be ko, toks tokį pažino, – tarė ji. Nukėlė ranką nuo taurės, ir aš, naudodamasis proga, ją pripildžiau. – Amžinai daržinėje ant šieno arba ant malkų, arba sukišę galvas kukurūzų lauke. Aš maniau, kad šnekatės apie Šenoną Koteri.

Prunkštelėjimas ir krestelėjimas galva. Tačiau man pasirodė, kad ji apsiniaukė ir susimąstė. Ji pakėlė vyno taurę. Po dviejų gurkšnių galėjo kuo gražiausiai eiti gulti. Po keturių galėsiu sugirdyti jai visą butelį. O kur dar du buteliai, kuriuos laikiau atsargai.

– Ne, – tariau. – Mudu kalbėjomės ne apie Šenoną. – Nors kartą mačiau , kaip, jiems beeinant dvi mylias iki Hemingford Homo mokyklos, Henris laikė ją už rankos. – Mes kalbėjomės apie Omahą. Man regis, jis norėtų ten nuvažiuoti.

Išgėrus vieną taurę ir du gurkšnius antros, mano žodžiai nuskambėjo nelabai įtikinamai. Mano Arletė iš prigimties buvo įtari, visada stengdavosi įžiūrėti kokį nors kėslą. Ir aš, savaime suprantama, tam buvau pasiruošęs.

– Jis norėtų bent jau apsižiūrėti. Omaha juk ne per toliausia nuo Hemingfordo...

– Žinoma. Ne per toliausia. Tūkstantį kartų jums sakiau.

Ji gurkšnojo vyną, bet dabar laikė taurę rankoje, užuot pastačiusi ją ant stalo kaip anksčiau. Oranžinė žara vakaruose mainėsi, virsdama pamėkliška violetine su žaliu atspalviu, it gaisro pašvaistė tvyksčiodama jos taurėje.

– Jeigu reikėtų keltis į Sent Luisą, tai būtų visai kas kita.

– Aš atsisakiau šios minties, – tarė ji. Vadinasi, spėjo ištirti tokią galimybę ir pamatė, kad turės daugiau vargo. Slapčia nuo manęs, savaime suprantama. Viską darė slapčia nuo manęs, tik pasigyrė kalbėjusi su bendrovės advokatu. Būtų nuslėpusi ir tai, jei nebūtų sumaniusi smogti man ta žinia lyg vėzdu.

– Ar jie ketina nusipirkti visą sklypą? Kaip tu manai? – paklausiau. – Visus šimtą aštuoniasdešimt akrų?

– Iš kur aš žinau?

Gurkštelėjimas. Antra taurė jau pusiau išgerta. Jei dabar pasakyčiau, kad gana, ir bandyčiau atimti vyną, ji nieku gyvu neatiduotų.

– Žinai, nėmaž neabejoju, – tariau. – Tie šimtas aštuoniasdešimt akrų – tai kaip visas Sent Luisas. Tu viską iššniukštinėjai .

Ji skersomis pažiūrėjo į mane įdėmiu žvilgsniu... paskiau šaižiai nusikvatojo.

– Gal ir žinau.

– Man regis, būtų geriausia paieškoti namo miestelio pakrašty, – tariau. – Kad būtų bent kur akis paganyti.

– Kad tu galėtum auginti užpakalį, kiaurą dieną drybsodamas supamojoje kėdėje verandoje, o žmonai leistum pramogos dėlei dirbti iš peties? Na, įpilk dar! Jei švenčiame, tai švenčiame!

Aš pripyliau abi taures. Sau vos kliustelėjau, nes buvau tik gurkšnelį nugėręs.

– Manding, galėčiau pasiieškoti mechaniko vietos. Taisyčiau automobilius ir sunkvežimius, bet daugiausia žemės ūkio techniką. Jeigu sugebu pataisyti tą klerkalą „Farmolą“, – mostelėjau ranka su taure daržinės link, kur prietemoje dunksojo traktorius, – man regis, sugebėsiu kuo gražiausiai pataisyti bet ką.

– Vadinasi, Henris tave įkalbėjo.

– Jis mane įtikino, kad geriau išbandyti laimę mieste, užuot gyvenus čia vienatvėje, kur, išskyrus vargą, nėra ko tikėtis.

– Vaikas pasirodė besąs blaivaus proto, ir suaugęs vyras paklausė! Pagaliau! Aleliuja! – Ji ištuštino taurę ir atkišo, kad įpilčiau dar. Paskiau, griebusi man už rankos, prisikišo taip arti, kad pajutau jai iš burnos tvoskiant rūgštų vynuogių tvaiką. – Šiąnakt gausi tai, ko nori, Vilfi. – Violetinėmis dėmėmis išmarginto liežuvio galiuku ji lyžtelėjo viršutinę lūpą. – Tą kiaulystę !

– Nekantriai lauksiu, – atsiliepiau. Jeigu man pasiseks, nakčia lovoje, kurioje drauge miegame penkiolika metų, atsitiks dar didesnė kiaulystė.

– Pašaukime Henrį, – pasiūlė ji, jau sunkiai beapversdama liežuvį. – Aš noriu jį pasveikinti sėkmingų derybų proga. – (Regis, jau esu minėjęs, kad žmonos žodyne nėra veiksmažodžio dėkingumui išreikšti, ar ne? O gal ir ne. Gal dabar to ir neverta minėti.) Jai sužibo akys, dingtelėjus į galvą minčiai: – Įpilkime jam taurę vyno! Juk jis jau beveik suaugęs! – Ji kumštelėjo man alkūne kaip vienas tų senukų, kurie, prie teismo rūmų susėdę ant suoliukų, pasakoja nešvankius anekdotus. – Jeigu jam atsipalaiduos liežuvis, gal sužinosime, ar jis jau pažaidė su savo Šenona Koteri... Ji tikra kekšė, bet plaukai, garbės žodis, gražūs.

– Iš pradžių išgerk dar vieną taurę, – pasiūlė Piktadarys.