Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Jo žodžiai buvo tarsi Juano žodžių aidas, bet Džinų žemės juk už tūkstančio mylių. Temudžino sutelktos gentys — tik saujelė prieš kariuomenes, kurias Juanas buvo matęs. Jam nėra ko bijoti išdidžių šio žmogaus siekių.

— Stovykla nubus mums išvykstant, — tarė Juanas.

Temudžinas pažvelgė į jį, tada, nepasivarginęs atsakyti, vėl įlipo į lovą. Pamatė iš baimės išsiplėtusias Bortės akis, ištiesė ranką nubraukti plaukų jai nuo veido. Ji neatšlijo, gal net nepajuto.

— Eik jau, Juanai, — švelniai tarė Temudžinas. Buvo vėl beužsiklojąs kailiais, bet luktelėjo ir pridūrė: — Ir dėkoju tau.

Juanas išsivedė sargybinius į vėsų nakties orą. Kai buvo kiek paėję, sustabdė juos ir tamsoje pajuto, kaip jie abejodami atsigręžia. Jie nematė, kaip jis išsitraukė iš diržo peilį, bet jei ir būtų matę, nebūtų prilygę žmogui, buvusiam geriausiu Kaifengo kovotoju. Po dviejų staigių dūrių jiems parklupus, Juanas palaukė, kol jie nuvirs ir sustings. Jis nepaklausė įsakymo, bet tai neslėgė širdies, be to, nebėra liudininkų, niekas nepasakys Ven Čao, kaip jis pasielgė. Stovykloje buvo tylu, viskas sustingę žvaigždžių šviesoje. Vienintelis garsas buvo jo žingsnių girgždėjimas grįžtant pas savo poną pasakyti, kad Temudžinas pernelyg gerai saugomas. Nueidamas Juanas tik kartą grįžtelėjo pasižiūrėti į chano gerą mėnesienoje, įsiminė tą vaizdą. Jis atidavė skolą.

Kai mėnulis jau slinko žemyn už kalnų, Temudžinas nubudo antrą kartą, į gerą įėjus Chazarui. Dar ne visai susivokęs čiupo tėvo kardą ir pašoko. Sujudėjo Borte, sudejavo per miegus, ir jis atsigręžė paglostyti jai skruosto.

— Viskas gerai, čia tik mano brolis, — sušnibždėjo jis.

Borte kažką sumurmėjo, bet šį kartą nenubudo. Temudžinas atsiduso žvelgdamas į ją.

— Matau, kad sapnavai dailias moteris, — sukikeno Chazaras. Temudžinas paraudo, užsitempė kailius iki juosmens ir atsisėdo lovoje.

— Kalbėk tyliau, kad nepažadintum jos, — sušnibždėjo jis. — Ko nori?

Pamatė įeinantį Kačiuną ir pagalvojo, ar dar turės tą naktį ramybės.

— Pamaniau, gal norėsi žinoti, kad lauke guli du lavonai. Temudžinas mieguistai linktelėjo. To jis ir tikėjosi. Chazaras susiraukė, kad Temudžinas taip šaltai sutiko žinią.

— Iš visko matyti, Togrulas ir Ven Čao ruošiasi į kelionę, — tarė Chazaras vis dar linksmas. — Jų sargybiniai atsirinko žirgus ir turi tą juokingą dėžę, kurioje neša Ven Čao. Ar nori, kad juos sulaikyčiau?

Temudžinas galvodamas pasidėjo tėvo kardą ant kailių.

— Kiek vyrų jie pasiima? — paklausė jis.

— Gal kokius tris tuzinus, — atsakė nuo tarpdurio Kačiunas, — kartu su Togrulo žmona ir dukterimis. Dar Juanas ir kinai sargybiniai, taigi nemažas būrys. Storulį Togrulą gabens vežimas. Ar tu žinai ką nors, ko mes nežinom?

— Togrulas buvo pasiuntęs manęs nužudyti, bet jis pasirinko tam darbui Juaną, — atsakė Temudžinas.

Chazaras pasipiktinęs sušnypštė:

— Galiu pasiųsti paskui jį vilkus, kai bus nenukeliavęs nė mylios. Jie mums artimiausi ir nėra priklausomi nuo Togrulo.

Jis nustebęs žiūrėjo, kaip Temudžinas purto galvą.

— Tegul sau nešdinasi. Mes turim kereitus. Šiaip ar taip, man būtų reikėję jį nužudyti.

Kačiunas sulaikęs kvapą tyliai švilptelėjo.

— Kiek dar jų prisijungsi, broli? Ne taip seniai buvai tik keleto plėšikautojų chanas šiaurėje.

Temudžinas ilgai neatsakė. Pagaliau pakėlė galvą ir prabilo nežiūrėdamas į brolius:

— Aš būsiu visų jų chanas. Mes esam viena tauta, ir vadovauti gali vienas žmogus. Kaip kitaip paimsime Džinų miestus?

Chazarui bežiūrint į brolį, veidą pamažu nutvieskė šypsena.

— Yra genčių, nedalyvavusių mūšyje su totoriais, — priminė jiems Kačiunas. — Naimanai, oiratai...

— Pavieniui jie prieš mus neatsilaikys, — tarė Temudžinas. — Paimsim juos vienus po kitų.

— Tai mes vėl būsim vilkai? — paklausė Chazaras nušvitusiomis akimis.

Temudžinas kiek pagalvojo.

— Mes esam sidabro žmonės, mongolai. Kai kas nors paklaus, sakykit, genčių nėra. Pasakykit, kad aš esu žaliuojančių platybių chanas, ir jie pažinos mane tuo vardu — Čingis. Taip, pasakykit jiems tai. Pasakykit, kad aš esu Čingis ir kad toli nujosiu.

EPILOGAS

Tvirtovė Džinų žemių pakraštyje buvo sunkus medžio ir akmens statinys. Keli kereitai, atvykę į tremtį su savo chanu, atrodė sunerimę, kai prie jos prisiartino. Nebuvo matę nieko panašaus į tą didžiulį pastatą su priestatais ir kiemais. Patekti ten buvo galima pro didelius medinius vartus, apkaltus geležimi, juose buvo įtaisytos ir mažesnės durys. Ten stovėjo du sargybiniai su labai panašiais į Ven Čao karių šarvais. Jie atrodė kaip nuostabios statulos, žvilgančios ryto saulėje.

Togrulas, žvilgtelėjęs į aukštas sienas, pamatė ir daugiau ginkluotų kareivių, stebinčių juos. Pačios žemių ribos buvo ne kas daugiau kaip paprastos vėžės. Jiems keliaujant Ven Čao gyrėsi didele tūkstančio mylių siena, bet ji buvo toli pietuose. Kai tik jie išvydo tvirtovę, Togrulas pasuko tiesiai į ją, žinodamas, kad kitaip pasielgęs gali prisišaukti greitą mirtį. Kinų valdovai nepageidauja tokių, kurie sėlina palei jų žemes. Togrulas širdies gilumoje jautė pagarbą ir baimę, žvelgdamas į aukščiausią pastatą, kokį buvo matęs. Kai Ven Čao neštuvai buvo padėti ant žemės ir pasiuntinys išlipo, Togrulas nepajėgė slėpti susijaudinimo.

— Palaukite čia. Aš turiu raštus, privalau juos parodyti, tik tada galėsime įeiti, — tarė Ven Čao.

Jis taip pat atrodė pagyvėjęs žvalgydamasis savo tėvynėje.

Neilgai trukus jis bus vėl Kaifengo šerdyje, ir mažasis Džangas galės sau griežti dantimis matydamas jo sėkmę.

Togrulas išsiropštė iš vežimo, atidžiai stebėdamas Ven Čao, prisiartinusį prie sargybinių ir su jais kalbantį. Šie nužvelgė būrelį mongolų, karių ir vergų, vienas linktelėjo ir atidaręs duris vartuose dingo už jų. Ven Čao laukdamas nerodė nekantrumo. Juk vis dėlto išgyveno ilgus metus toli nuo patogumų.

Juanas tylomis žiūrėjo, kaip išėjęs tvirtovės viršininkas skaito Ven Čao raštus. Jis negalėjo girdėti, kas ten buvo kalbama, ir nepaisė Togrulo į jį nukreiptų klausiamų žvilgsnių. Jis taip pat buvo pavargęs nuo mongolų gentainių, o išvydęs kinų žemes prisiminė šeimą ir draugus.

Pagaliau tvirtovės viršininkas atrodė patenkintas. Jis atidavė Venui raštus, ir šis ėmė kalbėtis su juo kaip su pavaldiniu. Vyriausiojo ministro įgaliojimai reikalavo bematant paklusti, ir sargybiniai stovėjo išsitempę kaip per patikrinimą. Juanas matė, kad durys vėl atsidaro ir tvirtovės viršininkas eina vidun, įsivesdamas ir savo kareivius. Venas iš karto nenusekė iš paskos, dar atsigręžė į stebinčiųjų būrelį. Susirado žvilgsniu Juaną ir pažiūrėjo į jį susirūpinęs. Prabilo Džinų rūmų tarme ir kalbėjo labai sausai.

— Šiems žmonėms nebus leista įeiti, Juanai. Ar palikti tave su jais?

Juano akys prisimerkė, ir Togrulas žengė į priekį.

— Ką jis sako? Kas čia vyksta?

Ven Čao žvilgsnis nepaleido Juano.

— Nuvylei mane, Juanai, kai tau nepavyko nužudyti chano jo palapinėje. Ar dabar kiek nors verta man tavo gyvybė?

Juanas stovėjo labai ramiai, nerodydamas nė trupučio baimės.

— Liepk man stovėti, ir aš stovėsiu. Liepk įeiti, ir įeisiu.

Ven Čao lėtai linktelėjo.

— Tada eikš pas mane ir gyvenk žinodamas, kad galėjau atimti tau gyvybę.

Juanas priėjo prie durų ir žengė vidun. Togrulas žiūrėjo vis labiau baimindamasis.