Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Temugė gūžtelėjo pečiais.

— Ne man ta strėlė buvo įsmigusi. Jeigu taip man, būčiau bliovęs kaip vaikas.

— Ne, nebūtum, — atsakė Temudžinas.

Prieš nusigręždamas ištiesė ranką ir spustelėjo broliui sprandą. Jo išraiška nei iš šio, nei iš to taip staiga pasikeitė, kad Temugė grįžtelėjo pasižiūrėti, ką mato brolis.

Ant totorių vežimo stovėjo Elukas, vienoje rankoje laikydamas odmaišį su airagu, kitoje — kruviną kardą. Net iš tolo jis atrodė kupinas jėgų ir grėsmingas. Jį pamatęs, atgijo ir Temudžinas, iš rankų ir kojų dingo nuovargis. Temugė žiūrėjo, kaip Elukas kažką šaukia savo vilkams.

— Aš jo neprisimenu, — sumurmėjo Temugė jiems žvelgiant per kruvinos žolės plotą. — Stengiuosi, bet tai buvo taip seniai.

— O man neatrodo seniai, — piktai tarė Temudžinas. — Sapnuoju jo veidą kas naktį.

Jis lėtai išsitraukė kardą, ir Temugė pasisuko išsigandęs to, ką išvydo brolio veide. Jie girdėjo, kaip juokiasi apstoję vežimą vyrai, kai kurie sveikino Eluką, o jis šūkavo jiems iš viršaus.

— Turėtum palaukti, kol būsi pailsėjęs, — tarė Temugė. — Žaizda negili, bet vis tiek esi nusilpęs.

— Ne. Jau kaip tik metas, — atsakė Temudžinas, žengdamas į priekį.

Temugė buvo beeinąs kartu, bet pamatė, kaip susižvalgę paskui brolį žengė Kačiunas su Chazaru. Temugė nebenorėjo matyti dar vienos mirties. Jam buvo nepakeliama galvoti, kad Temudžinas bus nužudytas, baimė suko vidurius, svaigo galva. Jeigu Elukas kausis ir laimės, viskas, ką jie yra pasiekę, bus prarasta. Temugė žiūrėjo, kaip ramiai, tvirtu žingsniu tolsta nuo jo Temudžinas, ir staiga suprato, kad ir jis turi būti ten. Jie yra Jesugėjaus sūnūs, ir jau atėjo laikas. Padvejojęs jis žingtelėjo ir netrukus jau skubėjo paskui brolį.

Elukas garsiai kvatojo dėl kažko jam pasakyta. Pergalė prieš įsibrovėlius totorius buvo šlovinga. Jis kovėsi narsiai, kariai ėjo ten, kur jis vedė, tiesiai į mūšio šerdį. Mielai klausydamas jų sveikinimų, jis nelaikė savęs geresniu negu iš tiesų buvo. Jis atliko savo darbą ir dar daugiau, taigi dabar laukia totorių turtai, o jais reikia džiaugtis. Moterys po vežimais — taip pat švenčiamos pergalės dalis, jis pasiims daug naujų mergaičių pas vilkus, kad gimdytų sūnus jo gentainiams. Gentis padidės, ir pasklis žinia, kad vilkai prisidėjo prie pergalės. Ten stovėdamas ir jausdamas, kaip vėjas džiovina prakaitą, Elukas svaigte svaigo džiaugdamasis gyvenimu. Su dviem vilkų kariais galynėjosi Tolujus, juokdamasis iš pastangų jį pargriauti. Visi trys suvirto į krūvą, Elukas kikeno jausdamas, kaip tempiasi oda skilinėjant ant jos sukepusiam kraujui. Jis padėjo kardą ir abiem sunkiomis rankomis ėmė trintis veidą, grandydamasis mūšio bjaurastį. Pakėlęs akis, pamatė jo ateinančius Temudžiną su broliais.

Elukas susiraukė, susilenkęs pasiėmė kardą. Vežimas buvo aukštas, bet jis verčiau nušoko, kad nereikėtų ropštis žemyn atsukus jiems nugarą. Nušoko sėkmingai ir stojo prieš Jesugėjaus sūnus šypsnio tampoma burna. Juodu su Temudžinu vieninteliai čia chanai, matę pergalę. Nors ir kereitai kovėsi gerai, riebus jų vadas saugus savo stovykloje už penkių mylių į pietus. Elukas giliai įkvėpė ir dairydamasis atsistojo tvirčiau. Jo vilkai matė, kaip jis nušoko, ir traukė artyn prie savo chano. Olchunai metė grobio dalybas su kereitais ir po du, po tris ėjo arčiau pasižiūrėti, kas vyks. Jau buvo pasklidusi žinia apie vadų nesantaiką, ir jie nenorėjo praleisti kautynių. Moterys po vežimais aimanavo, o kariai nuėjo per žolę ten, kur tylėdami stovėjo Elukas ir Temudžinas.

— Tai buvo didi pergalė, — tarė Elukas, žvelgdamas į besirenkančius žmones.

Šimtas jo vilkų liko gyvi po mūšio, bet jie nebesišypsojo, išvydę grėsmę. Kitų genčių karių buvo gerokai daugiau negu jų, ir Elukas žinojo, kad viskas gali būti nuspręsta tik dviejų vyrų, sušaukusių juos į tą vietą.

— Čia sena skola! — sušuko jiems Elukas. — Nesikiškit. — Blaiviomis akimis jis žiūrėjo į stovintį priešais Temudžiną. — Aš nesiprašiau, kad tarp mūsų būtų pralietas kraujas, bet esu vilkų chanas ir to nevengsiu.

— Aš reikalauju savo tėvo žmonių, — tarė Temudžinas, žvilgsniu permesdamas karius ir asmens sargybinius. — Nematau jokio chano ten, kur tu stovi.

Elukas sukikeno keldamas kardą.

— Tai aš priversiu tave pamatyti, — tarė jis.

Pastebėjęs, kad Temudžinas nusiėmęs dalį šarvų, Elukas atstatė delną. Temudžinas stovėjo pasirengęs, bet nejudėjo, kol Elukas atsirišo virintos odos skydus, mūšyje jam išsaugojusius gyvybę. Temudžinas iškėlė rankas, broliai atrišo jo apsaugą, taigi abu vyrai stovėjo vienmarškiniai, su antblauzdžiais ir batais, vėjelis džiovino tamsius prakaito ruožus ant drabužių. Abu slėpė nuovargį ir nerimavo, kad kitas atrodo žvalesnis.

Temudžinas pakėlė kardą, žiūrėdamas į Eluko kardą, laikomą taip, tarsi jis būtų besvoris. Buvo matęs Eluko veidą daugybėje mokomųjų susirėmimų su Arslanu ir Juanu. Tikras susirėmimas visai kas kita, ir jis nepajėgė įgauti žūtbūtinai reikalingos ramybės. Elukas atrodė net ūgtelėjęs. Žmogus, palikęs Jesugėjaus šeimą mirti, buvo nepaprastai stiprus, ir be šarvų jo kūnas kėlė baimę. Temudžinas papurtė galvą, tartum norėdamas tą baimę iš jos iškratyti.

— Eik šen, dvėsena, — sumurmėjo jis, ir Elukas prisimerkė.

Abu vyrai, ką tik stovėję visiškai ramiai, staiga greitais žingsniais metėsi į priekį. Temudžinas atrėmė pirmąjį smūgį į galvą, pajuto, kaip atsitrenkus ginklui dreba rankos. Skaudėjo krūtinę, kur raumenis išdraskė strėlė, bet jis stengėsi suvaldyti įniršį, nes nevaldomas jį pražudytų. Elukas smarkiai jį spaudė, mosuodamas kardu it mėsos kapone su tokia didžiule jėga, kad Temudžinui tekdavo atšokti į šoną arba patirti sukrečiantį smūgį. Su kiekvienu pasitiktu ir atremtu smūgiu jo dešinė ranka vis labiau stingo. Trijų genčių vyrai padarė jiems vietos, sustoję plačiu ratu, bet jie nei šaukė, nei katrą jų drąsino. Temudžinas matė susiliejusius jų veidus, sukdamas aplink priešą, apgaulingais judesiais versdamas pulti, ir Elukas kapojo tik orą.

— Tu lėtesnis negu būdavai, — pasakė jam Temudžinas.

Elukas neatsakė, jo veidas kaito. Jis dūrė, padaręs įtūpstą, bet Temudžinas atmušė kardo ašmenis ir smogė alkūne Elukui į veidą. Elukas bematant smogė atgal, kumščiu stipriai sudavė į neapsaugotą Temudžino krūtinę.

Perliejo skausmas, ir Temudžinas pamatė, kad Elukas buvo nusitaikęs į kruviną dėmę ant marškinių. Smogdamas atgal Temudžinas garsiai suurzgė — kančia kėlė jam įniršį. Elukas pasitiko jo smarkų mostą ir, kai vėl kirto į kruvinus raumenis, per senesnius kraujo ruožus ant marškinių nutekėjo plona raudona srovelė. Temudžinas riktelėjo ir žengė atgal, bet kai Elukas paėjo nuo jo neatsilikdamas, atšoko, kad mostas tėvo kardu jo nepasiektų, ir iš visų jėgų kirto Elukui į ranką žemiau alkūnės. Jei žmogus būtų buvęs silpnesnis, ranką būtų visai nukirtęs, bet Eluko dilbiai buvo labai raumeningi. Tačiau žaizda buvo baisi, iš jos tryško kraujas. Elukas nežiūrėjo į savo nebenaudingą ranką, nors kraujas varvėjo per krumplius ir krito žemėn tirštais lašais.

Temudžinas jam linktelėjo iššiepęs dantis. Jo priešas nusilps, bet jis nenorėjo, kad tai būtų greitai.

Elukas puolė, jo švytruojantis kardas virto pasklida dėme. Temudžino kūnas virpėjo nuo geležų žvangėjimo kaskart susidaužus kardams, bet jis ėmė džiūgauti pajutęs, kad Eluko jėgos silpsta. Kai juodu vėl susirėmė, Temudžinas gavo gilią žaizdą išilgai šlaunies, jo dešinė koja nusilpo, tad jis liko vietoje, o Elukas suko aplink ratu. Abu vyrai jau sunkiai alsavo, praradę paskutines gyvybingumo atsargas, įgautas po mūšio. Nuovargis juos gniuždyte gniuždė, jie liko kautis vienas su kitu akinami tik valios jėgos ir neapykantos.