Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

XXXIIISKYRIUS

Nors jie iš anksto žinojo, kokį sutiks priešą, vis dėlto buvo priblokšti, kai pamatė plačiai nusidriekusias totorių pajėgas. Daugybė raitelių, vežimų ir gerų lėtai judėjo per tyrus tartum tamsi dėmė. Temudžinas su broliais buvo susekę juos, kai dar buvo už penkių šimtų mylių šiauriau, ir vis tiek buvo neramu. Tačiau jie nedvejojo. Vyrai, jojantys su Jesugėjaus sūnumis, buvo pasiryžę kautis. Jei ir buvo baimės jų gretose, jos nebuvo matyti, kariai išlaikė abejingus veidus. Tik tada, kai toliuose išgirdo totorių ragų garsus, išsidavė esą įsitempę, nes nuolatos tikrinosi strėles.

Temudžinas jojo per žalią slėnį, jo kumelė buvo sutvirtėjusi, pasiganiusi geroje pavasarinėje žolėje. Jis nuolatos šūkavo stabdydamas karštakošius vadus. Elukas buvo iš jų neklusniausias, vis išlįsdavo į priekį kairysis sparnas, reikėdavo jį pristabdyti. Temudžinas jau beveik įsitikino, kad jo įsakymų tyčia neklausoma. Priekyje jis matė apie gerus šmirinėjančius totorius, ploni jų balsai nyko tolyje. Saulė buvo skaisti, Temudžinas nugara jautė palaimingą jos šilumą. Jis vėl pasitikrino strėles, jos tebebuvo strėlinėje. Totorius jis norėjo pulti šuoliuodamas ir žinojo, kad greitį turi padidinti išlaukęs iki paskutinės akimirkos. Totoriai keliavo į pietus jau bent tris mėnulius, jojo kiekvieną dieną. Jis tikėjosi, kad jie nebus tokie pailsėję kaip jo kariai nei taip ištroškę žudyti.

Kai liko mylia, Temudžinas kiek atsitiesė balne, kad kanopos imtų minti ristele. Kariai tuoj pat juo pasekė, nors Elukas vėl pirmas veržėsi į žudynes. Temudžinas papūtė ragą ir visiems sulėtinus greitį, kol rikiavosi į vieną gretą, sugavo piktą Eluko žvilgsnį. Visus garsus buvo užgožęs kanopų dundesys, aplinkui šūkavo susijaudinę kariai, įtempę akis, nes labai sustiprėjo vėjas. Temudžinas įsidėjo į lanką pirmąją strėlę — žinojo, kad tuoj pat jų bus pilna ore. Gali būti, viena susiras jo gerklę ir nuvers mirštantį ant žemės, kad paskutinį kartą ją apkabintų. Širdis ėmė stipriai plakti, ir susikaupęs jis nuvijo baimę. Sušvilpė pirmosios strėlės iš totorių pusės, bet jis dar nedavė ženklo šuoliuoti. Viskas turėjo būti daroma tiksliai. Kai kariuomenės suartėjo, jis pasirinko tą lemtingą akimirką.

Temudžinas spustelėjo kumelę kulnais, suragino ir šūksniu. Kumelė atsakė mesdamasi į priekį šuoliais. Galbūt ir ji jaudinosi kaip visi. Karių greta susilygino su Temudžinu, jis iš visų jėgų įtempė lanko templę. Keletą akimirkų atrodė, kad tik dviem pirštais laiko suaugusio vyro svorį, bet templės neatleido. Visu kūnu jautė tolygų kanopų dunksėjimą, ir stojo visiškos tylos akimirka, kai kumelė skriejo neliesdama kanopomis žemės.

Totoriai jau lėkė šuoliais. Temudžinas, nors buvo pavojinga, žvilgtelėjo į savo karius. Per lygumą dundėjo dvi gretos, visi septyni šimtai jo vyrų buvo pasirengę šauti iš lankų. Iššiepęs dantis nuo įtampos pečiuose jis paleido pirmąją strėlę.

Pasigirdęs garsas buvo trakštelėjimas, atsimušęs aidu nuo juos supančių kalnų. Strėlės nuskriejo į žydrą dangų, ir atrodė, kad akimirką, prieš nerdamos į totorių gretas, jos kybo ore. Daugelis jų nuėjo niekais, susmigo į žemę iki pat plunksnų. Dar daugiau perskrodė kūnus ir vienu kirčiu išplėšė raitelius iš šio pasaulio.

Temudžinas nespėjo apsižiūrėti, kas darosi, o jau atėjo atsakas — strėlės lėkė virš galvos. Niekada nebuvo matęs jų tiek daug ir pajuto, kaip tarp tolimos saulės ir jo karių gretos slenka šešėlis. Strėlės lėkė lėtai, ir jų laukdamas jis stengėsi nesusigūžti. Tada pasirodė, kad jos lekia greičiau, jau galėjo girdėti, kaip artėja dūgzdamos tartum vabzdžiai. Jo pirštai panaršė ieškodami antros strėlės, ir jo vyrai vėl iššovė, kol totorių strėlės dar nesuardė jų gretos tartum kūjo smūgis.

Šuoliuojantys visu greičiu vyrai krito iš balnų, jų šauksmai bemat dingo toli už nugarų. Temudžinas pajuto, kaip kažkas trinkteli į šlaunį ir petį, kaip atšoka. Strėlės nepramušė šarvų, ir jis džiugiai sušuko, paskui kone stovėdamas balnakilpėse ėmė siųsti į savo priešus strėlę po strėlės. Akys nuo vėjo apsimiglojo, todėl smulkmenų nebematė, bet savo vyrus skyrė nuo priešų, o šiuos žudė iš peties kaip pašėlęs.

Turbūt praėjo vos kelios akimirkos, kai jie pasitiko pirmuosius totorių raitelius, o atrodė, kad jos tęsiasi be galo. Kai atėjo laikas, Temudžinas užmetė lanką ant kablio prie balno — kad neprarastų. Taip buvo sumanęs su savo vadais. Tada trūktelėjo Arslano jam nukaltą kardą, išgirdo, kaip ašmenys brūkšteli per makštį. Kiekvienas širdies tvinksnis truko amžinybę, taigi jis turėjo laiko. Čiupo ragą, kabantį ant kaklo, pakėlė prie lūpų ir papūtė tris kartus. Šnairomis matė, kaip sparnai pajudėjo į priekį, abiem rankom sugniaužė kardo rankeną ir nušuoliavo susitvardęs ir pasirengęs.

Jie pliekė totorius, kad net dundėjo. Žirgai lėkė kiek įkabina, nė vienas raitelis nesitraukė sutiktajam iš kelio, tad su trenksmu buvo išmetami iš balno. Kariuomenės įsiterpė viena į kitą, strėlės iš visai arti lėkė į veidus ir kaklus. Mirtis ištikdavo greitai, ir abi kariuomenės akimirksniu neteko dešimčių vyrų. Temudžinas matė, kaip saugo šarvai, ir vėl suriko mesdamas priešui iššūkį, kviesdamas prie savęs. Vienas totorių karys šmėstelėjo pro šalį kaip neaiški dėmė, bet Temudžinas nukirto jį, nespėjusį prasilenkti. Kitas iššovė strėlę iš taip arti, kad ji pramušė šarvus, smaigalys įdūrė į krūtinę ir Temudžinas riktelėjo. Jautė, kaip su kiekvienu judesiu strėlės antgalis braižo odą. Puslankiu mostelėjęs kardu, nunešė šauliui galvą.

Per šarvus sunkėsi kraujas, varvėjo tarp geležinių plokštelių. Antpuolis nušlavė pirmąją totorių gretą, bet jų buvo tiek daug, kad dar anaiptol nebuvo sumušti. Kovotojų gretos ėmė sklaidytis į mažesnius būrelius pašėlusiai besikaunančių vyrų, sugrubusiais pirštais laidančių strėles, kol joms išsibaigus iš lankų nebebūdavo naudos ir jie griebdavosi kardų. Temudžinas pasidairė brolių, bet jie buvo kažkur pradingę žmonių grūstyje. Jis žudė ir žudė, o kumelė mesdavosi į priekį, vos jis paliesdavo kulnais. Į jį rėkdamas lėkė totorius, jo pražiota burna buvo pilna kraujo. Temudžinas suvarė kardą jam į krūtinę, tada stipriai trūktelėjo. Kitas totorius puolė jį iš šono kirviu, kirto per šarvus. Jų neprakirto, bet nuo smūgio jėgos Temudžinas vos nenuslydo nuo balno. Jis jautė, kaip kone plyšta šlaunų raumenys jam stengiantis išsilaikyti balne, o totorius jau buvo prajojęs pro šalį.

Eluko vilkai skynėsi kelią kairėje. Kai kurie buvo nulipę nuo žirgų ir kartu žengė į totorių tirštynę šaudami strėlę po strėlės. Jų odiniai šarvai buvo po delais, ir daugeliui buvo prikibusios lūžusios strėlės. Kai kuriems apie lūpas buvo matyti kraujo lašelių, bet jie nesiliovė kovoję, vis giliau ir giliau sprausdamiesi tarp totorių. Temudžinas matė jojantį tarp jų Eluką krauju aptaškytu veidu — jis kapojo priešus kardu, kadaise priklausiusiu Jesugėjui.

Gaišdami gulėjo ir smarkiai spardėsi žirgai, pavojingi bet kuriam prisiartinusiam. Temudžinas apsuko apie vieną iš jų ir pamatė, kad po žirgu prispaustas olchunų karys. Sutikęs vyro žvilgsnį, jis nusikeikė ir šoko iš balno jo ištraukti. Kai jau stovėjo ant žemės, į krūtinę atsitrenkė strėlė — geležis ją sulaikė. Temudžinas nuo smūgio griuvo aukštielninkas, bet tuoj pat pakilo ir ėmė tempti tą vyrą, kol šis atsistojo ant kojų. Netoliese ant žemės gulėjo strėlinė, pilna strėlių, ir Temudžinas prieš sėsdamas į balną pasičiupo ją, siektelėjo savo lanko. Įsispyręs kulnais, visą jėgą sutelkė įtempti lankui. Totoriai, regis, ir nematė, kiek yra netekę, nenorėjo pasiduoti. Temudžinas šaukė jiems, kad stotų prieš jį, ir jo kariai matė, kaip jis įšoko į balną. Vėl užplūdus jėgoms jie drąsiai kapojo ir žudė. Temudžinas suprato — ilgai jie taip netvers. Matė, kaip dešinėje olchunai spaudžia priešus, bet jų buvo per mažai, kad galėtų apsupti. Išbaigę visas strėles, įsukę mėtė kirvius į glaudžiai susispietusius priešus ir daugelį nužudė dar neišsitraukę kardų.