Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Iš anglų kalbos vertė

Gendrutis Morkūnas ir Kristina Miliūnienė

Turinys

Prologas

Pirma dalis

I skyrius

II skyrius

III skyrius

IV skyrius

V skyrius

VI skyrius

VII skyrius

VIII skyrius

IX skyrius

X skyrius

XI skyrius

XII skyrius

XIII skyrius

XIV skyrius

XV skyrius

XVI skyrius

XVII skyrius

XVIII skyrius

XIX skyrius

Antra dalis

XX skyrius

XXI skyrius

XXII skyrius

XXIII skyrius

XXIV skyrius

XXV skyrius

XXVI skyrius

XXVII skyrius

XXVIII skyrius

XXIX skyrius

XXX skyrius

XXXI skyrius

XXXII skyrius

XXXIII skyrius

XXXIV skyrius

Epilogas

Baigiamasis žodis

Šios knygos nebūčiau galėjęs parašyti be Mongolijos žmonių, kurie leido man tarp jų pagyventi ir žiemai baigiantis pasakojo savo tautos istoriją, vaišindami sūdyta arbata ir degtine.

Ypač dėkoju Mary Clements už suteiktas specialias žinias apie žirgus ir Shelagh Broughton, kurios vertingi tyrinėjimai leido perteikti daugumą šios knygos faktų.

Mano broliams Johnui, Davidui ir Halui

Gero nebus, daugvaldystei įvykus.

Valdovas tik vienas,

Vienas karalius...

Homeras, „Iliada“1

PROLOGAS

Akinamo sniego tyruose mongolų lankininkai apsupo plėšikaujančių totorių raitelių būrį. Lankininkai, keliais valdydami savo žemaūgius mongoliškus žirgus, stovėdami balnakilpėse taikliai leido mirtiną strėlę po strėlės. Jie niūriai tylėjo, tebuvo girdėti šuoliuojančių žirgų kanopų dundėjimas, gožiantis sužeistųjų riksmus ir vėjo kaukimą. Totoriai neturėjo kur pasislėpti nuo atskriejančios mirties, ji užgriuvo iš mūšio lauke tirštėjančių sutemų. Žirgai žvengdami klupo, iš jų šnervių tiško ryškiai raudonas kraujas.

Nuo gelsvos uolos mūšį stebėjo kailiais apsitūlojęs Jesugėjus. Atrodė, kad tyruose ne vėjas kaukia, o draskosi piktosios dvasios. Vėjas deginte degino odą, kur nusitrynė lajaus sluoksnis, tačiau, regis, Jesugėjaus tai netrikdė. Prie tokio vėjo per daugelį metų buvo pripratęs, net nebesuvokdavo, ar jį jaučia. Vėjas buvo gyvenimo smulkmena — tokia pat, kaip vadovauti kariams ar žudyti priešus.

Totoriams netrūko narsos, tačiau Jesugėjus juos niekino. Jis matė, kaip jie buriasi aplink jauną karį, per vėją girdėjo tą karį kažką šaukiant. Jis vilkėjo grandelinį antkrūtinį — tokių šarvų Jesugėjus troško ir jam pavydėjo. Trumpais įsakymais totorius sustabdė karius, kad neišsibėgiotų, ir Jesugėjus suprato — atėjo laikas įsiterpti. Tai pajuto ir devyni jo arbano2 bendražygiai, geriausi genties kariai, kraujo broliai ir artimi giminaičiai. Jie vilkėjo užsitarnautus brangius šarvus iš virintos odos3 su šuoliuojančio jauno vilko atvaizdu.

— Ar pasirengę, mano broliai? — paklausė Jesugėjus, kai visi pasisuko į jį.

Sunerimusi prunkštelėjo viena kumelė, ir geriausias jo karys Elukas nusijuokė:

— Mes juos visus išžudysime. Tavo garbei, mažute, — pasakė jis, trindamas kumelei ausis.

Jesugėjus kulnais paragino žirgą ir lengva risčia pajudėjo ten, kur verdančio mūšio lauke buvo girdėti šauksmai. Iš viršaus kariai matė, kaip smarkiai siaučia vėjas. Jesugėjus, žvelgdamas, kaip prie nusilpusių karių artėja Dangiškojo tėvo rankos ir vis tvirčiau supa juos didelėmis baltomis šerkšno drobulėmis, pagarbios baimės apimtas kažką sušnibždėjo.

Jie ėmė šuoliuoti tvarkinga rikiuote be jokio įsakymo — kiekvienas vyras per dešimtmečius buvo įpratęs laikytis reikiamo atstumo ir žinojo savo vietą. Visi tegalvojo apie viena — iš balnų išversti priešus ir palikti jų kūnus šalti tyruose.

Jesugėjaus arbanas įsiveržė į pačią besikaunančiųjų tirštumą, reikėjo prasibrauti iki priešų vado, išnirusio prieš keletą akimirkų. Jeigu vadas liks gyvas, visa gentis seks paskui jį it šviesulį. Žirgui atsitrenkus į pirmąjį priešo karį, Jesugėjus nusišypsojo — nieku gyvu.

Totorių kariui net nespėjus pasigręžti į artėjantį pavojų, nuo smūgio lūžo stuburas. Viena ranka įsitvėręs žirgo karčių, Jesugėjus staigiais kardo kirčiais ėmė kapoti priešus, ir tie krito tarsi lapai. Bijodamas sugadinti tėvo kardo ašmenis, užuot kirtęs, porą priešų sutrypė žirgo kanopomis, o vieną užmušė sunkia kaip kūjis kardo rankena. Šitaip puldamas, jis įsiveržė į nuožmiai besiginančių totorių būrio vidurį. Devyni bendražygiai sekė paskui Jesugėjų — dar vaikystėje jie prisiekė saugoti savo chaną. Net nesidairydamas jis žinojo, kad visi dengia jį iš nugaros. Kad jie šalia, Jesugėjus suprato ir iš to, kaip bėgioja totorių vado akys. Plokščiuose išsišiepusiuose Jesugėjaus bendražygių veiduose totorius matė savo mirtį. Galbūt šį regėjimą patvirtino aplinkui gulintys stingstantys strėlių perverti lavonai. Totorių puolimas buvo atremtas.

Jesugėjui patiko, kad totorius atsistojo balnakilpėse ir atstatė į jį ilgą kruviną kardą. Šiojo akyse nebuvo baimės, tik pyktis ir neviltis — mūšis pralaimėtas. Tie, kurių šąlantys lavonai gulėjo aplinkui, pamoką gavo, ir Jesugėjus žinojo — ją pajus visos totorių gentys. Pavasarį jos ras pajuodusius kaulus ir supras, kad jo gyvulių kaimenių puldinėti nebegalima.

Totorių karys susiraukė, išgirdęs Jesugėjaus juoką. Jie žvelgė vienas kitam į akis. Ne, jie nepasimokys. Nuo lopšio totoriai mirtinai užsispyrę. Jie sugrįš, o jis vėl turės juos vyti, pralieti dar daugiau jų nedoro kraujo. Tokia ateitis jam patiko.

Iššūkį jam metęs totorius buvo jaunas. Jesugėjus prisiminė sūnų, gimstantį jam už kalvų rytuose, ir pagalvojo, ar tik ir jo sūnui neteks kada nors atsidurti per kardo atstumą prieš pražilusį karį.

— Kuo tu vardu? — paklausė Jesugėjus.

Aplinkui siautęs mūšis buvo pasibaigęs. Mongolai vaikščiojo tarp lavonų, rinkdami nuo jų visa, kas galėtų praversti. Vėjas vis dar kaukė, tačiau totorius išgirdo klausimą, ir Jesugėjus matė, kad jaunasis priešas susiraukė.

— O tu, jako pimpale?

Jesugėjus nusijuokė, bet ėmė peršėti nepridengtą odą. Be to, jis buvo pavargęs. Totorių būrį savo žemėse jie persekiojo dvi paras, be miego, kasdien suvalgydami tik po saują varškės. Jo kardas troško atimti dar vieną gyvybę, tad Jasugėjus jį pakėlė.

— Nesvarbu, berniuk. Prijok arčiau.

Totorių karys Jesugėjaus akyse kažką pamatė ir tas kažkas buvo iškalbingiau už strėlę. Susitaikęs su lemtimi jis linktelėjo.

— Esu Temudžinas Ugė, — pasakė. — Už mano mirtį bus atkeršyta. Aš — chano sūnus.

Jis spustelėjo kulnais, ir žirgas metėsi Jesugėjaus link. Chano kardas sušvilpė ore — kirtis buvo apskaičiuotas puikiai. Kūnas susmuko, o žirgas tarsi strėlė nuskriejo mūšio lauku.

— Iš tavęs, berniuk, teliko maita, — tarė Jesugėjus. — Kaip ir iš visų tų, kurie plėšikauja mano kaimenėse.

Jis apžvelgė susirinkusius karius. Pakviesti jo, keturiasdešimt septyni atjojo nuo savo gerų4. Per nuožmų totorių antpuolį žuvo keturi jų broliai, tačiau namo negrįš nė vienas iš dvidešimties totorių. Sumokėta daug, tačiau žiema privertė žmones daryti kas įmanoma.

— Nurenkite žuvusiuosius. Greičiau, — įsakė Jesugėjus. — Grįžti per vėlu. Nakvosime uolų užuovėjoje.

Brangūs metalo dirbiniai ir lankai buvo labai vertinami, nes tiko mainams, sulaužytiems ginklams pakeisti. Grobis teko menkas, tik šarvai, ir tai patvirtino Jesugėjaus mintį, kad juos puolė būrys jaunų karių, išjojusių tiesiog pasigrumti ir pasirodyti. Jie nesiruošė kautis iki mirties kietoje tarsi akmuo žemėje.