Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Bekteris taip pat nulipo nuo žirgo. Pamatęs, kaip pasistiprino Temudžinas, vyresnysis brolis atsiklaupė ir, paspaudęs kumelės spenį, sau į burną nukreipė ploną šilto pieno srovelę. Gardžiuodamasis net čepsėjo. Temudžinas į jo vaidinimą nekreipė dėmesio, Chazaras ir Kačiunas žvelgė viltingai. Iš patirties jie žinojo, kad, paprašius duoti ir jiems, brolis atsisakytų, tačiau, jei nerodytų savo troškulio, galbūt Bekteris pasigailėjęs duotų ir jiems po gurkšnį šilto pieno.

— Gerk, Chazarai, — liepė Bekteris, staigiai pakeldamas galvą.

Chazaras nelaukė, kol jo paprašys dar sykį, ir tarsi kumeliukas prigludo ten, kur Bekteris laikė tamsų kumelės spenį su blizgančiais pieno lašais. Chazaras ėmė godžiai ryti srovelę, net apsitaškė pienu veidą ir rankas. Jis springdamas prunkštė — Bekteris net šyptelėjo, nuvarydamas jį šalin.

Kačiunas žiūrėjo į Temudžiną — šis buvo tarytum suakmenėjęs. Berniukas prisimerkė, papurtė galvą. Bekteris gūžtelėjo pečiais paleisdamas spenį ir taip pat žvilgtelėjo į Temudžiną, paskui atsitiesė ir ėmė stebėti jauniausiąjį, lipantį nuo žirgo.

Temugė nulipo kaip visada atsargiai. Šešių vasarų amžiaus berniukui iki žemės toli, nors kiti genties vaikai iš balnų iššokdavo mėgdžiodami vyresniuosius ir rodydami, kad nebijo. Temugei toks paprastas dalykas buvo neįveikiamas, todėl jo broliams buvo nesmagu matyti, kaip jis lipa nuo žirgo ir svirduliuodamas atsistoja. Bekteris pliaukštelėjo liežuviu, ir Temugės veidas, tiriamas visų žvilgsnių, patamsėjo.

— Šita vieta? — paklausė Temudžinas.

Temugė linktelėjo.

— Sklandantį erelį mačiau čia. Lizdas yra kažkur netoli viršūnės, — tarė jis, pakėlęs galvą aukštyn.

Bekteris išsiviepė.

— Tai galėjo būti vanagas, — sumurmėjo pasekęs Temugės žvilgsnį.

Temugės veidas dar patamsėjo iš nuoraudžio.

— Ten buvo erelis! Tamsiai rudas, didesnis už visus erelius pasaulyje!

Bekteris truktelėjo pečiais ir nutaikęs akimirką išspjovė gumulėlį pienuotų skreplių.

— Galbūt. Radęs lizdą sužinosiu.

Temudžinas galėjo priimti iššūkį, bet jų ginčas nusibodo Kačiunui, ir tas nuėjo šalin. Eidamas nusitraukė nuo liemens platų diržą, laikantį minkštą delą6. Kačiunas rankomis įsikibo į uolą, delas nukrito ir jis liko tik su berankoviais marškiniais bei drobinėmis blauzdinėmis. Minkšta jo batų oda buvo beveik tokia pat kibi kaip basos kojos. Kiti taip pat nusirengė, sunkų apdarą buvo išmintingiau palikti ant žemės.

Temudžinas paėjėjo dvidešimt žingsnių palei uolą, rado kitą akmens luitą, pasispjaudė delnus ir įsikabino į akmenį. Chazaras nusišypsojo ir išgąsdino Temugę, mesdamas jam savo pavadį. Ir Bekteris susirado vietą, stipriomis rankomis bei kojomis įkibo į plyšius ir niurnėdamas kilstelėjo aukštyn.

Po kelių akimirkų Temugė vėl liko vienas. Jis jautėsi bjauriai, nuo žiūrėjimo aukštyn į kopiančiuosius ėmė skaudėti sprandą. Kai jų pavidalai tapo skruzdėlių dydžio, apie save priminė pilvas. Paskutinį kartą žvilgtelėjęs į stipresnius brolius, jis prisėlino prie Bekterio kumelės atsigerti pieno. Kartais būti paskutiniam visai neblogai.

Pakilęs šimtą pėdų, Temudžinas suprato, kad nukritęs iš tokio aukščio užsimuštų. Gaudydamas kvapą pasiklausė, ar negirdėti brolių, tačiau niekur jų nebuvo nei girdėti, nei matyti. Įsikibęs į uolą pirštų galais ir batais, jis atsilošė pažiūrėti, kas laukia aukščiau. Atrodė, oras vėsta, dangus virš galvos buvo toks giedras, kad žiūrint į jį skaudėjo akis. Nebuvo nė menkiausio debesėlio, todėl atrodė, kad jis kopia į žydrą taurę. Driežiukai bėgiojo į šalis nuo jo ieškančių pirštų, o vienam vikruoliui pakliuvus po ranka ir ėmus spurdėti jis vos nepasileido. Kai širdis nustojo daužytis, jis nubraukė sutraiškytą driežiuką nuo uolos briaunos, kur šis lepinosi saulėje, ir žiūrėjo, kaip gyvis krenta vartydamasis vėjyje.

Jis matė žemai apačioje Temugę žindant Bekterio kumelės spenį ir vylėsi, kad broliui užteks nuovokos bent truputėlį pieno palikti. Pastebėjęs, kad pieno nebeliko, Bekteris sumaltų jį į miltus, ir mažasis goduolis būtų tai užsitarnavęs.

Saulė kaitino sprandą, ir Temudžinas pajuto, kaip prakaito srovelė sudrėkina blakstienas, graužiamos prakaito ima mirksėti akys. Jis papurtė galvą. Kojos ieškojo naujos vietos pailsėti, tad jis kabojo tik ant rankų. Temugė savo pasakomis apie erelius gali pražudyti kurį nors iš jų, tačiau dabar abejoti buvo per vėlu. Temudžinas dar nežinojo, kaip stačia siena nulips žemyn. Kad nenupultų, reikia susirasti vietą pailsėti.

Judant skrandyje gurguliavo kraujas, primindamas suteiktas jėgas. Jis atsirūgo karčiu kvapu. Iššiepęs dantis, Temudžinas kilo aukštyn. Skrandyje pajuto baimės šaltuką, ir tai jį įsiutino. Jis neturi bijoti. Jis — Jesugėjaus sūnus, vilkas. Vieną dieną jis taps chanu. „Aš nebijosiu, aš nenukrisiu“, — ėmė murmėti sau ir stiprėjant vėjui vėl kopė aukštyn. Laikėsi kuo arčiau uolos, bet vėjas jį stūmė žemyn. Atsilaikyti padėjo įsivaizduojamas Bekterio susierzinimas, jei Temudžinas viršūnę pasiektų pirmas.

Pūstelėjo vėjo gūsis, ir širdis nusirito į kulnus, jam pasirodė, kad vėjas atplėš jį nuo uolos ir svies žemyn, ištėkš šalia laukiančio Temugės. Juto, kaip kiekvieną kartą kimbant į uolą dreba pirštai, ir tai buvo pirmas nuovargio ženklas. Iš įniršio įgavęs jėgų jis judėjo toliau.

Buvo sunku suprasti, kiek jis užkopė, tačiau Temugė ir žirgai apačioje atrodė kaip skruzdėlės, o jo rankos ir kojos degte degė iš įtampos. Temudžinas pasiekė kyšulį, kur buvo užuovėja ir galėjo pailsėti. Jis užduso. Matė, kad aukštyn nebėra jokio kelio, ir pasilenkęs pažiūrėjo už kyšulio. Nejau bus čia įstrigęs, o kiti rado lengvesnius kelius aukštyn? Tik Kačiunas uolomis laipiodavo geriau, tačiau Temudžinas žinojo — ir jam reikia laiko pailsinti skaudančius raumenis. Jis giliai įkvėpė šilto oro, žavėdamasis tuo, ką mato aplinkui. Atrodė, tolumoje matyti jo genties gerai. Pagalvojo, ar Hiulana dar nepagimdė. Ko gero, nuo tada, kai jie atjojo prie Raudonojo kalno, praėjo daug laiko.

— Įstrigai? — pasigirdo iš viršaus.

Temudžinas garsiai nusikeikė — iš už kyšulio išlindo Kačiuno veidas. Jų akys susitiko, ir Temudžinas matė, kad akių krašteliais Kačiunas šypsosi. Temudžinas lėtai slinko kyšuliu, kol rado patogią vietą įsikibti. Vylėsi, jog ir aukščiau ras kitą tokią vietą. Kačiunas stebėjo jį, tad jis ėmė lygiai kvėpuoti ir nutaisė abejingą — tikro kario — veidą. Norint įsitverti aukščiau reikėjo pašokti — akimirksnį jį užvaldė siaubas. Padaryti tai ant žemės būtų vienas juokas — ten kristi visai žemai. Čia, kaukiant vėjui, Temudžinas nedrįso net pagalvoti apie prarają už nugaros.

Beveik nejausdamas rankų ir kojų iš paskutiniųjų jis pasikėlė aukštyn. Suvokė, kad yra tik du keliai — kopti arba kristi. Riaumodamas Temudžinas nusigavo iki klūpančio ir jo kopimą stebinčio Kačiuno.

— Cha, kalnų valdovo uolos nesustabdys, — pergalingai tarė Temudžinas Kačiunui.

Brolio žodžius šis išklausė tylėdamas.

— Uola turi dvi viršūnes, — pasakė jis. — Bekteris pasirinko pietinę.

Temudžinas stebėjosi brolio ramybe. Jis žiūrėjo, kaip Kačiunas nuslinko prie raudono akmens luito, kuris jam sukėlė tiek siaubo, pakraščio. Vėjas ėmė taršyti jo plaukus.

— Bekteris nežino, kur gyvena ereliai. Jeigu iš viso jie čia gyvena, — tarė Temudžinas.

— Jis pasirinko lengvesnį kelią. Bet nemanau, kad erelis lizdą suks ten, kur jį būtų galima nesunkiai pasiekti, — vėl gūžtelėjo pečiais Kačiunas.