Конн Иггульден: Tyru vilkas [калибрятина]

Atsilikęs nuo kitų mažiausias jauniausiasis brolis gailiai prašė nepalikti. Temugė per daug mėgo malonumus ir buvo tingus — tai buvo aišku ir iš to, kaip jis jojo. Temudžinas šyptelėjo matydamas, kaip apkūnus berniukas, norėdamas joti greičiau, mosuoja rankomis. Motina nenorėjo, kad jauniausiasis jotų su jais į žygius. Temugė buvo tiek paaugęs, kad nebereikėdavo rišti prie balno, bet atsilikęs nuo kitų jojikų bliaudavo. Bekteriui tekdavo jį švelniai padrąsinti.

Jų garsus šūkavimas šviežia žole apaugusiuose tyruose buvo girdėti toli. Jie šuoliavo lyguma ir ant žirgų atrodė tarsi paukščiukai. Didžiuodamasis tuo, ką jie moka, Jesugėjus kartą pavadino juos savo žvirbliais. Temudžinas pasakė Bekteriui, kad jis per storas būti žvirbliu, ir visą naktį turėjo slėptis nuo vyriausiojo brolio rūstybės.

Šiandien visi gentainiai buvo nusiteikę puikiai. Nulijo pavasario lietūs, upės prisipildė vandens, jos vingiavo lyguma, kuri dar prieš keletą dienų tebuvo išdžiūvęs molis. Kumelės ėmė duoti pieno, visi jį gėrė ir gamino sūrį bei šaltą jogurtą. Negyvuose kalvų šlaituose rodėsi žalumos lopinėliai. Visi laukė vasaros ir šiltų dienų. Metai turėjo būti derlingi, todėl iki žiemos gentys ruošėsi ne kariauti tarpusavyje, o lenktyniauti ir prekiauti. Jesugėjus nurodė: šiemet vilkų šeimos turi nukeliauti daugiau nei tūkstantį mylių ir papildyti savo kaimenes. Žinodami, kad kelionėje pamatys imtynininkų ir lankininkų, berniukai elgėsi kaip niekada gerai. O lenktynės žirgais kaitino jų aistrą ir žadino vaizduotę. Visi berniukai, išskyrus Bekterį, slapčia prašydavo Hiulanos užtarti prieš Jesugėjų. Visi norėjo palenktyniauti ilgą nuotolį arba trumpo greitojo jojimo varžybose, išsikovoti šlovę ir pagarbą.

Kiekvienas žinojo, kad berniukas, grįžęs namo su iškovotu „Šauniojo raitininko“ arba „Žirgo šeimininko“ vardu, vieną dieną užims tėvo, nebegalinčio prižiūrėti savo gyvulių kaimenių, vietą. Visi, išskyrus gal tik storąjį Temugę, svajojo apie tai. Temudžinas pyko, kad Bekteris manėsi tai būsiąs jis, tarsi metų ar dvejų skirtumas būtų ką nors reiškęs. Jųdviejų santykiai dar labiau įsitempė Bekteriui grįžus po sužadėtuvių, vienus metus praleidus kitoje gentyje. Vyresnysis brolis buvo kažkaip nenusakomai paaugęs, ir, nors Temudžinas buvo aukščiausias iš brolių, jis matė, kad Bekteris pasikeitęs ir nebemėgsta, kai su juo juokaujama.

Atrodė, kad iš tikrųjų pasikeitė Temudžinas, o Bekteris tik apsimeta esąs subrendęs. Mąslus berniukas kalbėdavo tik gerai apgalvojęs žodžius, tarsi mintyse pasverdamas kiekvieną sakinį. Temudžinas šaipėsi iš brolio rimtumo, tačiau žiemos mėnesiai slinko vienas po kito ir neatrodė, kad kas nors keistųsi. Kartais Temudžiną dar pralinksmindavo brolio pasipūtimas, tačiau su tuo taikstytis būtų galėjęs tik tada, jeigu jis nebūtų turėjęs teisės paveldėti tėvo palapinių ir kardo.

Temudžinas stebėjo jojantį Bekterį stengdamasis neatsilikti. Diena buvo per graži rūpintis tolima ateitimi, ir Temudžinas ėmė vaizduotis, kaip jie keturiese, o su Bekteriu net penkiese, per genčių suėjimą susišluoja visus apdovanojimus. Jesugėjus nežinotų, kur dėtis iš pasididžiavimo, o Hiulana visus po vieną apkabintų ir pavadintų savo mažaisiais kariais ir mažaisiais raiteliais. Net šešiametis Temugė galėtų dalyvauti varžybose, nors jam dar pavojinga — gali nukristi nuo žirgo. Temudžinas susiraukė, kai atsisukęs per petį Bekteris nužvelgė savo palydą. Kad ir kaip jie gudravo, atėjus pavasariui Jesugėjus dar neleido nė vienam iš jų dalyvauti varžybose.

Hiulana vėl buvo nėščia, jos nėštumas artėjo į pabaigą. Jis buvo sunkus, labai skyrėsi nuo ankstesnių. Dieną pradėdavo ir baigdavo žiaukčiodama virš kibiro, jos veidą išpildavo raudonos dėmelės. Laukdami, kol Jesugėjus liausis susirūpinęs žingsniuoti aplink gerus, sūnūs elgėsi pavyzdingai. Galų gale chanui įkyrėjo berniukų žvilgsniai ir baimingas tylėjimas, tad pasiuntė juos po žiemos prajodinėti žirgų. Temudžinas nesiliovė plepėjęs, Jesugėjus pakėlė jį ir viena ranka metė ant baltakojo eržilo. Temudžinas apsisuko ore ir nusileido tiesiai ant žirgo. Po akimirkos jis jau šuoliavo. Baltakojis buvo piktas ir greitas kaip žvėris, bet Jesugėjus žinojo, kad berniukas jį labiausiai mėgsta.

Jesugėjus stebėjo, kaip ant žirgų lipa kiti. Jo plačiame tamsiame veide nebuvo matyti pasitenkinimo. Kaip ir jo tėvas, jis niekada nerodydavo jausmų, ypač sūnums — tai galėjo juos sugadinti. Tėvas privalėjo daryti viską, kad jo bijotų, nors kartais jam skausmingai norėdavosi berniukus apkabinti, pamėtyti aukštyn. Tai, kad jis žinojo, kuriuos žirgus jie labiausiai mėgsta, rodė jo meilę. Apie jo jausmus jiems buvo leidžiama spręsti iš žvilgsnio ar blykstelėjimo akyse — visa tai buvo ne daugiau, negu kadaise leisdavo sau jo tėvas. Jesugėjus brangino šiuos prisiminimus ir dėl to, kad jų buvo tikrai nedaug. Jis dar prisiminė, kaip jo tėvas sumurmėjo pagirdamas, kai jis surišo sunkaus nešulio virves. Tai buvo nereikšmingas dalykas, bet Jesugėjus prisimindavo senąjį tėvą kaskart, kai įrėmęs kelį į nešulį kietai rišdavo virves.

Jesugėjus žvelgė į savo berniukus, jojančius ryškios saulės šviesos nutvieksta vietove. Iš ten jie nebegalėjo jo matyti, tad Jasugėjaus veidas pašviesėjo. Jo tėvas žinojo, kad kietoje žemėje reikia kietų vyrų. Jesugėjus suprato, kad, norėdami užaugti vyrais, jie turės išlikti gyvi mūšiuose, kankinami alkio ir troškulio. Tapti genties chanu galėjo tik vienas. Kitiems teks tarnauti arba pasielgus klajoklio ožkų ir avių kaimenę išjoti. Užsimąstęs Jesugėjus papurtė galvą. Jis žiūrėjo į sūnų žirgų paliktą dulkių debesį. Ateitis dunksojo virš jų, o kol kas jie regėjo tik pavasarį ir žalias kalvas.

Temudžinas šuoliavo, jo akis žilpino saulė. Po savimi jautė įsitempusį žirgą, veidą glostė vėjas — tai kėlė jo dvasią. Jis matė, kaip priekyje ką tik ant akmens suklupusi Bekterio kumelė vėl ima šuoliuoti. Brolis staiga pliaukštelėjo kumelei per snukį, tačiau atstumas tarp jų buvo sumažėjęs ir Temudžinas šūktelėjo, lyg būtų jį beaplenkiąs. Temudžinas mėgo pirmauti, bet jam patikdavo ir spustelėti Bekterį — vien tam, kad suerzintų.

Bekteris buvo beveik suaugęs, plačių, raumeningų pečių ir be galo ištvermingas. Po sužadėtuvių metų, praleistų olchunų gentyje, jis grįžo visažinis ir mokėjo tuo naudotis. Temudžinui tai buvo tarsi rakštis, ypač tada, kai broliai apstodavo Bekterį ir imdavo klausinėti apie motinos gentainius ir jų papročius. Temudžinui taip pat buvo smalsu, bet tvirtai nusprendė viską sužinoti pats, kai Jesugėjus išsiųs tenai jį.

Į jauną karį, grįžusį iš būsimosios žmonos genties, imdavo žiūrėti kaip į vyrą. Sužadėtinė subrendusi atkeliaus pas jį lydima palydos, kad parodytų, ko ji verta. Čia jos lauks paruoštas geras, o prie jo stovės jaunasis vyras ir įsives ją vidun.

Vilkai turėjo paprotį: prieš tapdamas kariu, jaunuolis kviesdavo į dvikovą chano sargybinius. Bekteris to labai troško, ir Temudžinas prisiminė, kaip kartą su siaubu stebėjo prie karių laužo šalia Jesugėjaus gero einantį brolį. Bekteris linktelėjo kariams, ir vienas po kito trys vyrai atsistojo pažiūrėti, ar būdamas olchunų gentyje jis netapo silpnesnis. Temudžinas visa tai stebėjo stovėdamas šešėlyje, šalia tylūs stypsojo Chazaras ir Kačiunas. Bekteris susiėmė su visais trimis iš eilės, be menkiausio aiktelėjimo iškentė išbandymą. Ilgų rankų, į žemaūgį žirgą panašus Elukas, it raumenų siena, buvo paskutinis. Jis bloškė Bekterį taip smarkiai, kad šiam iš ausies pasipylė kraujas. Savo nuostabai, Temudžinas pamatė, kaip Elukas padėjo Bekteriui atsistoti ir padavė puoduką karšto juodojo airago5 atsigerti. Bekteris vos neužspringo karčiu skysčiu, sumišusiu su jo krauju, tačiau kariai į tai nekreipė dėmesio.