Конн Иггульден: Tyru vilkas [калибрятина]

— Taip anksti matei erelį? Tikrai matei?

Temudžinas norėjo įsitikinti, kad tai nėra eilinis kvailas Temugės pramanas. Visi dar prisiminė, kaip vieną vakarą jis parėjo į gerą ir ėmė įtikinėti, kad jį gaudė švilpikai, esą, jie stovėjo ant užpakalinių kojų ir kalbėjosi su juo.

Iš Bekterio veido buvo matyti, kad ir jis tai prisiminė.

— Jis dar apsvaigęs.

Temudžinas pastebėjo, kad Bekteris tvirčiau suspaudė pavadį. Lėtai, tarsi sėlindamas prie elnio, Temudžinas atsistojo, nepastebimai žvilgtelėjo ten, kur viską pamiršęs jo žirgas rupšnojo žolę. Pastipo jų tėvo sakalas, ir tėvas vis dar gedėjo kilniojo paukščio. Temudžinas žinojo, kad tėvas svajoja pamedžioti su ereliu, tačiau erelių jie matydavo retai, o jų lizdai uolų viršūnėse, ten net drąsiausiam kopikui per statu ir per aukštai.

Temudžinas žiūrėjo, kaip Kačiunas eina prie savo žirgo ir ruošiasi joti. Lizde gali būti erelio jauniklis, jį būtų galima parnešti tėvui. Galbūt Bekteris norėtų erelį turėti sau, tačiau visi žinojo, kad Jesugėjus būtų labai dėkingas tam sūnui, kuris atneštų paukščių chaną. Ereliai — oro valdovai, kaip gentys — žemės, o gyvena jie beveik tiek pat, kiek žmogus. Gavęs tokią dovaną, Jesugėjus jiems tikrai leistų šiais metais dalyvauti lenktynėse. Gauti erelį jų tėvui būtų geras ženklas. Jo padėtis tarp šeimų sustiprėtų.

Čiupinėdamasis galvą, suvirpėjęs, kai pamatė ant savo pirštų kraujo, Temugė šiaip taip atsistojo. Jis tikrai buvo apsnūdęs, bet broliai tikėjo tuo, ką jis pasakė. Šios lenktynės tebuvo nerūpestingas pasijodinėjimas. Dabar bus tikros.

Pirmas staigiai, tarsi puolantis šuo, pajudėjo Temudžinas. Jis užšoko ant Baltakojo, šūktelėjo: „Na!“, ir išsigandęs nirtus žirgas prunkšdamas ėmė šuoliuoti. Kačiunas ant žirgo užšoko vikriai ir lengvai, tokie buvo visi jo judesiai. Po akimirksnio balne sėdėjo ir Chazaras, jis susijaudinęs garsiai juokėsi.

Bekteriui šokant į balną nuo svorio kumelės užpakalis krestelėjo, ir ji, paraginta kulnais, šoko pirmyn. Po kelių akimirkų tyruose liko vienas Temugė. Suglumęs jis žiūrėjo į brolių paliktą dulkių debesį. Kad geriau matytų, papurtė galvą ir ant žolės išvėmė pusryčių pieną. Tada pasijuto gerėliau, įsiropštė į balną. Truktelėjo pavadį, kad žirgas nustotų ėsti. Išpešęs paskutinį žolės kuokštą, žirgas prunkštelėjo ir pajudėjo į priekį. Kratydamasis ir šokinėdamas balne, Temugė nujojo paskui brolius.

IISKYRIUS

Saulė buvo aukštai danguje dar neprijojus Raudonojo kalno. Pradžioje jie kaip patrakę šuoliavo, paskui ėmė joti risčia. Tokiu greičiu mažaūgiai arkliukai galėjo bėgti toli ir ilgai. Bekteris ir Temudžinas jojo visų priekyje, dabar jie buvo sudarę paliaubas. Vos atsilikę, iš paskos sekė Chazaras ir Kačiunas. Kai išvydo aukštą uolą — neaprėpiamo dydžio akmens luitą, kurią gentys vadino Raudonuoju kalnu, visi jau buvo nuvargę. Didžiąją uolą supo gausybė kitų, mažesnių, aptūpusių ją tarsi vilkę jaunikliai. Praėjusią vasarą berniukai čia daug laipiojo, tad vietą pažinojo puikiai.

Bekteris ir Temudžinas be perstojo dairėsi į tolumas, ar nepamatys kitų raitelių. Vilkų gentis šiose žemėse neturėjo teisės medžioti, jos buvo per toli nuo jų gerų. Kaip ir daugelis dalykų tyruose, šaltinių vanduo, pienas, kailiai ir mėsa priklausė tiems, kurie turėjo užtektinai galios visa tai paimti, tiksliau, išlaikyti. Chazaras ir Kačiunas jaudindamiesi galvojo tik apie tai, kaip ras erelio jauniklį, tačiau vyresnieji buvo pasirengę prireikus ir gintis ar bėgti. Abu turėjo peilius, o Bekteris buvo ginkluotas strėlėmis ir nedideliu lanku ant nugaros, kad jį būtų galima kuo greičiau panaudoti. Temudžinas pagalvojo, kad sutikę kitos genties vaikus jie elgsis taikiai, bet jei pultų suaugę kariai, visi turėtų daug bėdos, nepadėtų nė jų tėvo vardas.

Temugė tolumoje vėl atrodė kaip dėmelė. Jis jojo, nors sruvo prakaitas ir kandžiojo zyziančios musės — joms, matyt, jis buvo skanus. Brolius jis vos įžiūrėjo, atrodė, tos tvarkingai judančios poros — iš kito pasaulio, gal kaip vanagai jo vieversiui ar vilkai jo šuniui. Jis norėjo patikti broliams, tačiau broliai buvo ne tokie kaip jis — aukšti, pasitikintys savimi. Jų draugijoje jis tapdavo nerangesnis nei būdamas vienas, nemokėjo kalbėti taip, kad jiems įtiktų, išskyrus tuos retus akimirksnius, kai ramiais vakarais kalbėdavosi su Kačiunu.

Temugė stipriai įrėmė kulnus žirgui į šonus, tačiau šis jautė, kad raiteliui trūksta patirties, todėl risčia leisdavosi retai. Kačiunas sakydavo, kad jo per minkšta širdis. Broliams nematant, Temugė negailestingai mušdavo žirgus, tačiau tingiems gyvuliams buvo nė motais.

Jeigu jis nebūtų žinojęs, kur joja broliai, būtų paklydęs, nes atsiliko jau pirmąją valandą. Motina liepdavo broliams niekada jo nepalikti, bet jie to nepaisė. Temugė žinojo, kad pasiskundus broliai gerokai apskaldytų ausis. Kai pasirodė Raudonasis kalnas, Temugė jautėsi baisiai nelaimingas. Net iš toli jis išgirdo, kaip ginčijasi Bekteris su Temudžinu. Temugė atsiduso, pajudino nutirpusį užpakalį. Kišenėse paieškojo varškės, bet rado tik sudžiūvusio sūrio gabaliuką. Kol nespėjo pamatyti kiti, užsikišo mažytę baltą lazdelę už žando. Apėmė palaima, bet jis pasistengė nuslėpti ją nuo skvarbių brolių akių.

Keturi broliai stovėjo nulipę nuo žirgų ir žiūrėjo, kaip jis lėtai artėja.

— Būtų buvę greičiau, jei būčiau jį pasiėmęs ant savo žirgo, — pasakė Temudžinas.

Likusią atkarpą iki Raudonojo kalno jie vėl lenktyniavo. Atlėkė šuoliais, keldami dulkių kamuolius. Tik tada prisiminė, kad kas nors turėtų likti saugoti žirgų. Juos galima palikti supančiotus, tačiau iki stovyklos toli, ir kas gali žinoti, kokie vagys atjos ir nusives juos. Bekteris uolos papėdėje liepė likti Kačiunui, tačiau jis — geriausias kopikas, taigi atsisakė. Jie kurį laiką ginčijosi, skirdami vienas kitą sargauti. Chazaras ir Kačiunas susimušė. Chazaras atsidūrė pargriautam broliui ant galvos, o šis kaip pašėlęs bandė išsivaduoti. Kačiuno veidas tapo tamsiai purpurinis, tada Bekteris keikdamasis kumščiais juos išskyrė. Vienintelė išeitis buvo sulaukti Temugės. Tiesą sakant, nė vienas iš jų, gerai apžiūrėjęs Raudonąjį kalną iš arčiau, jau nebenorėjo lenktyniauti kopdamas aukštyn. Ko gero, už nuogą uolą labiau jaudino nežinia, ar ten yra erelio lizdas. Niekas ir nesitikėjo rasti erelio išmatų ar pamatyti ore ratus sukantį, lizdą saugantį ar medžiojantį erelį. Taigi, kai nėra jokių erelio buvimo ženklų, jie vėl suabejojo, ar Temugė nemelavo. O gal jis sukūrė pasaką, kad padarytų jiems įspūdį?

Temudžinui ėmė mausti skrandį. Rytą jis nepusryčiavo ir nenorėjo sunkiai kopdamas visai nusilpti. Kol kiti žvelgė į besiartinantį Temugę, Temudžinas pasėmė saują rusvų dulkių ir, sumaišęs jas su vandeniu iš prie balno kabančios gertuvės, padarė košę. Baltakojis iššiepė dantis ir tyliai sužvengė, bet nesipriešino, kai Temudžinas rišo jį prie krūmokšnio. Tada Temudžinas išsitraukė peilį.

Įpjauti veną ant žirgo peties ir prie jos prispausti lūpas tereikėjo akimirksnio. Kraujas buvo karštas ir skystas, Temudžinas jautė, kaip grįžta jėgos ir tarsi nuo geriausio juodojo airago šyla skrandis. Jis suskaičiavo šešis gurkšnius, tada nuo žaizdos atitraukė lūpas ir užspaudė ją kruvinu pirštu. Nuo dulkių košės kraujas geriau kreša, ir Temudžinas žinojo, kad grįžus namo tebus likęs mažas šašelis. Jis išsišiepė, rodydamas broliams kruvinus dantis ir atgalia ranka valydamasis veidą. Dabar, kai skrandis buvo pilnas, jis jautė vėl užplūstant jėgas. Pažiūrėjo, ar kraujas ant Baltakojo peties gerai kreša — kraujas lėtai varvėjo per žirgo koją. Žemaūgis žirgas nieko nė nepajuto, vėl ėmė rupšnoti pavasario žolę. Temudžinas nuo kraujo pėdsako nubraukė musę ir paplekšnojo gyvuliui sprandą.