Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

— Yra kitas kelias? — paklausė Temudžinas.

Ralbėdamas jis apčiuopomis susirado lėkštą nuolydį, nuo kurio Raudonojo kalno viršūnės matėsi geriau. Kaip ir sakė Kačiunas, jų buvo dvi. Išvydo pietinės link kopiančius Bekterį ir Chazarą. Net iš toli jie atpažino galingą vyriausiojo brolio stotą, jis kopė lėtai, bet užtikrintai. Šiaurinė viršūnė, pakibusi virš Temudžino ir Kačiuno, buvo uolos smaigalys, bauginantis dar labiau negu siena, kuria jie ką tik kopė.

Temudžinas suspaudė kumščius ir pajuto, kad rankos ir blauzdos tarsi pripiltos švino.

— Pasirengęs? — paklausė Kačiunas, rodydamas galva į šiaurinę viršūnę.

Temudžinas ištiesė ranką ir vikriai čiupo už sprando rimtąjį jaunėlį. Pastebėjo, kad Račiunui nuplyšęs dešinės rankos piršto nagas. Per dilbį raumeningo peties link ėjo sukrešėjusio kraujo srovelės pėdsakas, tačiau berniukas niekaip nerodė, kad jam skauda.

— Pasirengęs, — atsakė Temudžinas. — Kodėl laukei manęs?

Kačiunas vėl įsikibo į uolą ir tylutėliai sumurmėjo:

— Jei tu nukristum, kada nors chanu taptų Bekteris.

— Jis būtų geras chanas, — nepatenkintas tarė Temudžinas.

Pats tuo netikėjo, tačiau prisiminė, kaip Bekteris kovėsi su tėvo kariais. Suaugusiųjų pasaulyje buvo dalykų, kurių Temudžinas dar nesuprato. O Bekteris bent jau elgiasi kaip karys.

Išgirdęs, ką pasakė Temudžinas, Kačiunas nusijuokė.

— Temudžinai, jis joja tarsi suakmenėjęs. Ras gali sekti paskui žmogų, nemokantį sėdėti balne?

Temudžinas nusišypsojo, ir abu ėmė kopti.

Kartu buvo truputėlį lengviau. Keletą kartų Temudžinas palaikė Kačiuno pėdą, o šis vikriai tarsi voras kabarojosi aukštyn. Jis gerai ne tik jodinėjo, bet ir laipiojo, tačiau ir jo jaunas kūnas rodė nuovargio ženklų. Užkopus dar kokį šimtą pėdų Temudžinas pamatė, kad brolio veidas vis labiau blykšta. Abu berniukai buvo uždusę, jiems atrodė, kad nebegali pajudinti apsunkusių rankų ir kojų.

Saulė persirito per aukščiausią tašką ir ėmė slinkti į vakarus. Temudžinas apsidairė, ar nematyti, kur bent kiek galėtų pailsėti. Jei ant uolos užkluptų tamsa, jie tikrai nukristų. Dar daugiau nerimo kėlė tolumoje pasirodęs debesies kraštas. Jei kiltų vasaros audra, nuo uolos jie būtų šluote nušluoti. Temudžinas bijojo dėl brolių. Staiga Kačiunas paslydo, ir juodu vos nenusirito žemyn.

— Laikau tave. Susirask, kur įsikibti, — pratarė Temudžinas, alsuodamas tarsi iš burnos veržtųsi liepsnos. Jis neprisiminė, kada buvo taip pavargęs. Atrodė, viršūnė nepasiekiamai aukštai. Račiunui pavyko svorį perkelti nuo Temudžino rankos, ir žvilgtelėjęs jis pamatė kruvinus nudrėskimus, kuriuos jo batai paliko ant Temudžino odos. Jis pažvelgė į tolumas, kur buvo nukreiptas brolio žvilgsnis, ir pamatęs debesis sustingo. Tarp uolų buvo sunku suprasti, iš kur pučia vėjas, tačiau berniukams atrodė, kad debesys artėja tiesiai į juos.

— Nagi, judinkis! Nežiopsok! Jei ims lyti, mums galas, — suriko Temudžinas broliui, stumdamas jį aukštyn.

Kačiunas užsimerkęs linktelėjo. Akimirksnį atrodė, kad jis apsvaigęs. Kartais visai pasimiršdavo, koks jis dar jaunas. Temudžinas didžiavosi savimi — jis gali padėti jaunesniajam broliui. Mintyse prisiekė brolio nepalikti.

Jie vėl ėmė kopti. Pietinė viršūnė dar buvo matyti, nors nei Bekterio, nei Chazaro ant jos šlaito nebebuvo. Temudžinas spėliojo — gal jie pasiekė viršūnę ir dabar leidžiasi žemyn, o po vieno iš jų marškiniais — erelio jauniklis. Jeigu Bekteris į tėvo namus parneštų didįjį paukštį, jo būdas taptų nebepakeliamas. Vien šios minties pakako, kad Temudžinui atsirastų dar truputėlis jėgų.

Nė vienas pradžioje nesuprato, ką reiškia netikėtai pasigirdę šaižūs garsai. Jie niekada nebuvo girdėję, kaip klykia erelių jaunikliai, be to, tarp uolų kaukė vėjas. Dangų uždengė debesys, ir Temudžinas susirūpino, kur rasti prieglobstį. Pagalvojus, kad žemyn leistis reikės slidžiomis aplytomis uolomis, ėmė neviltis. Jis puikiai žinojo — net Kačiunas nesugebėtų to padaryti. Kuris nors iš jų nukris.

Šliauždami prie šakų ir plunksnų prikimšto plyšio, berniukai galvojo ne tik apie pavojų, kurį kėlė tamsūs debesys. Nespėjęs užlipti tiek, kad akys būtų lizdo lygyje, Temudžinas užuodė pūvančios mėsos dvoką. Galų gale jis suprato, kad švilpiamus garsus skleidžia pora erelio jauniklių, stebinčių kopėjus laukiniu žvilgsniu.

Jų tėvai turėjo susiporuoti anksti — jaunikliai buvo jau sutvirtėję. Tiesa, abu dar buvo pūkuoti, tačiau buvo matyti ir auksuotų rudų plunksnų, kurios iškels juos, ir sklandydami virš kalnų jie galės ieškotis grobio. Sparnai buvo bjauriai gumbuoti, tačiau abiem berniukams rodėsi, kad niekada nematė nieko nuostabesnio. Erelių kojos atrodė per didelės paukščio jaunikliui. Didžiuliai geltoni jų pirštai baigėsi tamsesniais nagais — buvo panašu, kad paukščiai jau dabar galėtų draskyti mėsą.

Kačiunas sustingo iš nuostabos ir netekęs amo kabėjo į uolą įsikabinęs pirštais. Vienas iš jauniklių berniuko tylėjimą suprato kaip iššūkį ir sušnypštė. Rodydamas, koks drąsus, jis išskleidė sparnus. Regėdamas tai, Kačiunas nepajėgė tramdyti džiaugsmo.

— Jie — mažieji chanai, — pasakė spindinčiomis akimis.

Negalėdamas pratarti nė žodžio, Temudžinas linktelėjo. Jis jau svarstė, kaip artėjant audrai su abiem paukščiais saugiai nusileisti žemyn. Apžvelgė horizontą — jam staiga tapo neramu, kad jauniklių tėvai gali grįžti prieš atslenkant debesims. Jauniklius nešantys berniukai nepajėgtų apsiginti nuo tokioje nesaugioje vietoje ir tokiame aukštyje puolančių paukščių.

Temudžinas stebėjo, kaip Kačiunas pasislenka aukštyn ir prisiploja prie uolos briaunos greta lizdo. Atrodė, tarsi jis nesuvoktų, kokioje bjaurioje padėtyje yra. Kačiunas ištiesė ranką, bet Temudžinas perspėjamai šūktelėjo.

— Debesys per arti, dabar negalime lipti žemyn, — tarė jis. — Palikime juos lizde, galėsime pasiimti rytą.

Jam kalbant tyrais nusirito perkūnijos dundesys, ir berniukai pažvelgė ten, iš kur pasigirdo griaustinis. Saulė virš jų dar švietė, tačiau tolumoje buvo matyti tamsūs lietaus sūkuriai. Raudonojo kalno link lėkė debesų šešėlis. Žiūrint iš taip aukštai, vaizdas buvo įspūdingas, kėlė baimę.

Jų žvilgsniai susitiko, Kačiunas linktelėjo. Nuo briaunos, ant kurios buvo lizdas, jis ėmė leistis ant žemiau esančio kyšulio.

— Teks pabadauti, — tarė jis, kišdamas į burną skaudantį pirštą ir laižydamas sukrešėjusį kraują.

Temudžinas klusniai linktelėjo.

— Badauti geriau, negu nusiristi žemyn, — pasakė jis. — Lietus tuoj prasidės, todėl norėčiau susirasti vietą, kur nebijodamas nukristi galėčiau pamiegoti. Naktis bus sunki.

— Man ne, — tyliai pasakė Kačiunas. — Aš mačiau erelio akis.

Sujaudintas Temudžinas mažajam berniukui padėjo peršliaužti uolos briauną, iš čia buvo galima palypėti aukščiau. Juos traukė uolos plyšys. Galėtų kuo giliau ten įlįsti ir galų gale pailsėti.

— Bekteris įsius, — tarė Kačiunas patenkintas.

Temudžinas padėjo jam įlįsti į plyšį ir sprausdamasis giliau išbaidė porą driežiukų. Vienas išsigandęs nulėkė prie uolos briaunos ir šoko žemyn. Jis ilgai krito išskėtęs kojytes. Abiem berniukams plyšyje buvo per ankšta, tačiau galėjo bent pasislėpti nuo vėjo. Sutemus bus nepatogu ir baugu, ir Temudžinas žinojo, kad labai pasiseks, jeigu galės numigti.

— O Bekteris pasirinko lengvą kelią, — tarė jis, imdamas Kačiuną už rankos ir lįsdamas į plyšį.