Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

IIISKYRIUS

Audra Raudonąjį kalną plakė visą naktį ir baigėsi tik prašvitus. Giedrame danguje vėl pasirodė skaisti saulė. Jesugėjaus sūnūs išlindo iš savo plyšių ir priedangų į kaitrą išdžiūti. Visus keturis audra užklupo tada, kai leistis žemyn buvo per vėlu. Visą naktį jie snūduriavo drebėdami nuo drėgmės, o susapnavę, kad krenta žemyn, krūptelėdavo. Kai saulės šviesa užliejo dvišakę Raudonojo kalno viršūnę, jie žiovavo, kūnai buvo sustingę, paakiai pajuodę.

Temudžinas ir Kačiunas kamavosi mažiau — padėjo tai, kad jie rado erelius. Kai šviesos užteko matyti aplinkui, Temudžinas ėmė rabždintis iš plyšio — jis norėjo paimti vieną ereliuką. Berniukas vos nenulėkė žemyn, kai virš jo iš vakarų pusės prasklendė tamsus šešėlis. Erelis buvo milžiniškas.

Pamatęs įsibrovėlius prie jauniklių, paukštis neapsidžiaugė. Temudžinas žinojo, kad patelės stambesnės už patinus, ir nusprendė, kad virš jo piktai rėkdama skraido jauniklių motina. Jaunikliai buvo nemaitinti, tad paukštis suko ir suko ratus apie juos, vis pažvelgdamas į uolos plyšį, kur naktį slėpėsi berniukai. Būti taip aukštai ir žiūrėti į tamsias akis paukščio, kurį ore laiko tik išskleisti sparnai, buvo baugu ir neįprasta. Paukščio nagai mėšlungiškai susigniauždavo ir atsileisdavo, atrodė, paukštis įsivaizduoja draskąs jų mėsą. Kačiunas sudrebėjo iš siaubo pagalvojęs, kad erelis bet kurį akimirksnį gali kaip strėlė pulti juos ir iškrapštyti kaip švilpikus iš urvelių. Jie teturėjo menką Temudžino peiliuką apsiginti nuo medžioklio, galinčio vienu smūgiu sulaužyti šuns nugarkaulį.

Temudžinas matė, kaip neramiai erelis dairosi, sukiodamas rudą auksuotą galvą. Paukštis galėjo likti čia visą dieną, o kam nors būti šalia lizdo puikiai matomam iš viršaus — menkas džiaugsmas. Vienas brūkštelėjimas nagais, ir jis nulėktų žemyn. Berniukas stengėsi prisiminti, ką buvo tekę girdėti apie erelius. Ar galima šūktelėti, kad jauniklių motina išsigąstų? Pasvarstęs jis nusprendė tylėti — kol paukščių jaunikliai nėra saugiai paslėpti prie krūtinės po marškiniais, nesinori, kad į šią nuošalią viršūnę atkaktų ir Bekteris su Chazaru.

Kačiunas įsirėmė į plyšio sieną. Temudžinas pamatė, kad jis iš uolos išsikrapštė akmenį ir varto jį rankoje.

— Pataikysi? — paklausė Temudžinas.

Kačiunas tik gūžtelėjo pečiais.

— Galbūt. Jeigu pasiseks, numušiu jį. Daugiau nieko negaliu sugalvoti.

Temudžinas tyliai nusikeikė. Erelis kažkur dingo, bet Temudžinas žinojo, kad šie paukščiai puikūs medžiotojai, todėl nepanoro lįsti iš saugios slėptuvės. Nusivylęs garsiai atsiduso. Kankino alkis, laukė sunkus leidimasis žemyn. Juodu su Kačiunu nusipelnė daugiau, negu grįžti tuščiomis.

Temudžinas prisiminė Bekterio lanką, likusį žemai apačioje su Temuge ir žirgais, ir nusikeikė, kad nesumojo jo pasiimti. Žinoma, ginklo Bekteris nebūtų leidęs nė paliesti. Vyresnysis brolis puikavosi visais ištaigingais kario daiktais, kuriuos turėjo.

— Akmenį paimk tu, — tarė Kačiunas. — Aš lipsiu prie lizdo, ir jeigu paukštis grįš, galėsi jį numušti.

Temudžinas susiraukė. Sumanyta protingai. Jis gerai svaido akmenis, o Kačiunas puikiai laipioja uolomis. Bėda ta, kad ne jis, o Kačiunas paimtų jauniklius. Tai tebuvo smulkmena, tačiau jis nenorėjo, kad paskui kas kitas juos savintųsi.

— Tu sviesk akmenį. Paukščius paimsiu aš, — atsakė jis.

Kačiunas tamsiomis akimis pažiūrėjo į brolį, tarsi perskaitė jo mintis. Berniukas gūžtelėjo pečiais:

— Gerai. Ar turi į ką susukti jauniklius?

Temudžinas nuo marškinių apačios atpjovė ilgas atraižas paukščiams surišti. Nors drabužis sugadintas, paukščiai — kur kas svarbiau, drabužio dėl jų negaila. Jis pasiruošė — apvyniojo raiščius ant delnų, tada išlindo iš plyšio, akimis ieškodamas skrendančio šešėlio arba aukštai danguje sklandančio taškelio. Temudžinas žinojo — paukštis jau pažiūrėjo jam į akis ir supranta, ką jis ketina daryti. Ereliai protingi kaip šunys ir sakalai, gal net protingesni.

Jautė, kaip kopiant į ten tvinkčioja sustingę raumenys. Iš lizdo vėl pasigirdo plonas cypimas, jaunikliai, išbuvę visą naktį vieni, prašė maisto. Ko gero, ir jiems nebuvo saldu be šilto motinos kūno, kuris būtų saugojęs nuo audros. Temudžinas susirūpino, kad tesigirdi vienas jauniklis — kitas galėjo žūti. Apsidairė, ar kur nematyti sklendžiančio paukščio, kuris galėtų jį plote priploti prie uolos. Nieko nebuvo matyti, tad jis užkopė ant aukščiau esančio kyšulio ir prisiglaudė prie akmeninės sienos, kaip vakar Kačiunas.

Lizdas buvo gilioje įduboje aštriais kraštais — kad nepajėgtų išlipti ir nenukristų nemokantys skraidyti jaunikliai. Išvydę Temudžino veidą, liesučiai ereliukai spruko tolyn prie lizdo krašto, apimti baimės, jie plakė beplunksniais sparnais ir cypsėdami šaukėsi pagalbos. Temudžinas dar sykį nužvelgė dangų ir sukalbėjo trumpą maldelę Dangiškajam tėvui, kad apsaugotų jį. Pasilenkė, dešinį kelį įrėmė į drėgnus šiaudus ir senas plunksnas. Nuo jo svorio sutraškėjo smulkučiai kauleliai, ir jis pajuto, kaip nuo plėšrūno grobio atliekų plūsteli šleikštulį keliantis dvokas.

Vienas jauniklis susigūžė atsitraukęs nuo ištiestos rankos, o kitas bandė snapu kirsti Temudžinui į ranką, paskui drėskė nagais. Plonyčiai kaip adata nagai buvo silpni, tad rankoje teliko mažytės įbrėžos. Temudžinas į jas nekreipė dėmesio, pakėlęs jauniklį žiūrėjo, kaip paukštelis draskosi.

— Tėvas su tavimi galės medžioti dvidešimt metų, — sumurmėjo jis, nusivyniodamas nuo rankos atraižą ir rišdamas paukščio sparnus ir kojas. Kitas jauniklis išsigandęs vos neiššoko iš lizdo, tačiau Temudžinas, pačiupęs jį už geltonos kojos, įtraukė atgal. Paukštis ėmė dejuoti ir draskytis. Temudžinas apžiūrėjo ką tik išdygusias plunksnas, auksines su raudonu atspalviu.

— Jei būtum mano, pavadinčiau tave Raudonuoju paukščiu, — pasakė jis ir įsikišo abu jauniklius po marškiniais. Paukščiai, pajutę žmogaus odos šilumą, šiek tiek nurimo, nors Temudžinas jautė, kaip jų nagai krebždena kūną. Pagalvojo, kad nusileidus jo krūtinė atrodys taip, tarsi būtų įkritęs į dygliuotą krūmą.

Virš jo sumirgėjo tamsus erelio šešėlis. Erelis skrido kur kas greičiau, negu buvo galima tikėtis, ir prieš išgirsdamas Kačiuno šūksnį Temudžinas tespėjo pakelti ranką. Vienintelis jų akmuo nulėkė paukščio link ir, pataikęs jam į šoną, atmušė puolimą. Erelis niršiai sukliko — taip rėkia tik žvėris. Tai priminė Temudžinui, kad erelis yra medžiotojas ir elgiasi kaip medžiotojas iš prigimties. Matė, kad erelis nusileido ant kyšulio ir dabar skėsčioja didžiuliais sparnais, norėdamas išlaikyti pusiausvyrą. Temudžinui ant lopinėlio kyšulio teliko susigūžti į kamuoliuką ir saugoti veidą bei kaklą nuo erelio nagų. Ausis kurtino spiegsmas, berniuko kūną plakė sparnai. O tada paukštis ėmė kristi žemyn, klykdamas iš įniršio. Berniukai žiūrėjo, kaip erelis įvijai krenta ir nebegali sustoti. Vienas jo sparnas buvo sustingęs, kitas kraipėsi ir plazdėjo kylančio oro srautuose. Temudžino kvėpavimas sulėtėjo, jis jautė, kaip rimsta širdis. Jau turėjo paukštį tėvui; galbūt antrąjį ereliuką bus leista mokyti medžioti jam.

Kol Temudžinas pamažu leidosi žemyn, Bekteris su Chazaru priėjo prie Temugės ir žirgų. Kačiunas leidosi kartu, padėdamas broliui, kur galėjo, taigi Temudžinui nereikėjo ieškoti, į ką įsikibti, ar bijoti dėl neįkainojamo nešulio. Nusileidus ant žemės ir žiūrint į viršų atrodė, kad viršūnės nepasiekiamai aukštai, negalėjo patikėti, kad buvo įkopę į jas.