Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

O ką daryti? Jis žinojo Jesugėjaus požiūrį į neklusnius sūnus. Jeigu atsisakytų keliauti, jį sumuštų, o jei užsispyrėlis laikytųsi savo, jį galėjo išvaryti iš genties. Jesugėjus tuo dažnai grasindavo — pakakdavo berniukams sukelti per daug triukšmo arba per žiauriai susimušti tarpusavyje. Tada jis nesišypsodavo, todėl niekam nekildavo minties, kad jis tik gąsdina. Taip pagalvojęs, Temudžinas net sudrebėjo. Būti bevardžiu klajokliu sunki dalia. Tau miegant niekas neprižiūrės tavo kaimenių, niekas nepadės įkopti į statų kalną. Būnant vienam tektų badauti arba (tuo Temudžinas buvo beveik įsitikinęs) nužudytų kokia nors plėšikaujanti gentis.

Anksčiausi jo prisiminimai apie tai, kaip gere išdykaudamas stumdosi ir barasi su broliais. Joks šeimos narys niekad nelikdavo vienas, todėl įsivaizduoti save vienišą buvo neįmanoma. Žiūrėdamas į nešulius kraunantį tėvą, Temudžinas vos vos papurtė galvą. Nesugalvojo nieko geriau, kaip nutaisyti akmeninį veidą. Pasiklausė, kaip Jesugėjus su Eluku verždami virves sutartinai šūkčioja. Virvės turėjo būti įtemptos kiek įmanoma. Dviem vyrams tai padaryti nebuvo labai sunku.

Temudžinas matė, kad vyrai baigė darbą. Jis aplenkė ratu Eluką ir paskutinį kartą patikrino kiekvieną jo surištą mazgą. Atrodė, tėvo karys įsitempė, tačiau Temudžinui jo įžeisti jausmai visai nerūpėjo. Jesugėjus dažnai sakydavo, kad negalima priklausyti nuo kitų, tačiau net dabar mazgų, kuriuos sumezgė Jesugėjus, Temudžinas nedrįso tikrinti. Tėvo nusiteikimas jam buvo neaiškus. Tai galėtų jį pradžiuginti, lygiai taip pat jis galėjo vienu smūgiu patiesti sūnų ant žemės už įžūlumą.

Temudžinas susiraukė pagalvojęs apie laukiančią kelionę: kartu jos tik tėvas, nebus nė vieno brolio, kuris trikdytų tylą. Jis nežymiai gūžtelėjo pats sau. Teks iškęsti — juk jam teko kęsti ne vieną nepatogumą. Ar gali būti dar blogiau? Jis ištvėrė audrų — tiek iš Jesugėjaus, tiek siųstų Dangiškojo tėvo. Jam teko kęsti troškulį ir badą — net įsikąsti ir paragauti savo kraujo. Išgyveno žiemas, kai mirtinai sušaldavo ištisos kaimenės, ir vieną vasarą, kai saulė taip nudegino odą, kad ant jos atsirado geltonų pūslių. Tėvas visa tai iškęsdavo be mažiausio skundo ar silpnumo ženklo, rodė neįtikėtiną ištvermę. Tai padėdavo ir kitiems. Pasirodžius Jesugėjui, net Eluko veidas pašviesėdavo.

Temudžinas stovėjo sustingęs ir išbalęs tarsi jaunutis beržas svyruoklis, kai Hiulana šmurkštelėjo po jo žirgo kaklu ir apkabino sūnų. Jis pajuto mažutį kūdikį prie jos krūtinės ir užuodė lajaus bei šilto pieno kvapą. Hiulanai sūnų paleidus, mergytė ėmė klykti, jos veidukas paraudo — jai sutrukdė žįsti. Temudžinas žiūrėjo, kaip motina į pieno reikalaujančią burnytę skubiai įdeda savo plokščią krūtį. Jis negalėjo pažvelgti motinai į akis. Hiulana metė žvilgsnį į šalia stovintį Jesugėjų, išdidų, tylomis žiūrintį į tolį. Hiulana atsiduso:

— Baik, Jesugėjau, — pasakė garsiai.

Jos vyras krūptelėjo, pasuko galvą, jo skruostai patamsėjo.

— Ko tau?.. — pradėjo jis.

Jį nutraukė jį:

— Tu gerai žinai, ką turiu galvoje. Berniukui nepasakei nė vieno švelnaus žodžio ir dabar nori tris dienas joti tylėdamas?

Jesugėjus susiraukė, tačiau Hiulana kalbėjo toliau:

— Atėmei iš vaiko paukštį ir atidavei tam bjaurybei. Ir nori, kad dabar jis džiaugtųsi ir dėkotų?

Išblukusios Jesugėjaus akys blykstelėjo, rodydamos, ką jam šie žodžiai reiškia.

— Sūnus dar per jaunas, — sumurmėjo.

Hiulana sušnypštė tarsi verdantis puodas.

— Netrukus jis turės sužadėtinę. Jis jaunas ir, kaip jo užsispyrėlis tėvas, per daug išdidus. Jis toks panašus į tave, kad negali į jį net pažiūrėti.

Jesugėjus nutylėjo. Motina pažvelgė į Temudžiną, tačiau šis nežinojo, ką sakyti.

— Jis girdi, nors apsimeta, kad ne, Temudžinai, — sumurmėjo ji. — Tuo judu panašūs.

Ji pakėlė ranką ir stipriais pirštais suėmė jo smakrą.

— Nebijok mano giminės. Jie geraširdžiai, tik turi nepaleisti iš akių jaunųjų. Jie stengsis tave išbandyti, bet tu nesibaimink.

Geltonos Temudžino akys blykstelėjo.

— Aš nebijau, — tarė jis. Ji laukė. Atžarus sūnaus veidas nežymiai pasikeitė. — Gerai, klausau tavęs, — pasakė jis.

Motina linktelėjo ir išsitraukusi maišelį su šviežio pieno varškės gabalėliais įspraudė jį sūnui į ranką.

— Balno krepšyje yra gertuvė šalto juodojo airago. Kad nesušaltum kelionėje. Sustiprėk ir švelniai elkis su mergina, kad ir kokią tau išrinktų.

— Švelniai? — paklausė Temudžinas.

Pirmą kartą nuo tada, kai tėvas pasakė, kad jis turės iškeliauti, skrandyje pajuto virpuliuką. Kažkur gyvena visiškai nepažįstama mergina, kuri taps jo žmona ir gimdys jam vaikus. Jis ne tik negalėjo įsivaizduoti, kaip ji atrodo, net nežinojo, kokia ji turėtų būti.

— Norėčiau, kad ji būtų kaip tu, — pasakė susimąstęs.

Hiulana nušvito ir akimirką vėl apglėbė jį, o jo sesutė dar kartą piktai suklykė.

— Tu — geras berniukas, Temudžinai. Savo žmonai būsi nuostabus vyras, — pasakė ji.

Nustebęs Temudžinas pamatė jos akyse sužibusias ašaras. Motina nubraukė jas, o sūnus pajuto kylančią širdgėlą. Jo gynyba ėmė byrėti, o ji suprato, kad sūnus bijo būti pažemintas matant Jesugėjui ir Elukui. Sužadėtuvėms besirengiantys vyrai neturi žliumbti su savo motinomis.

Hiulana vėl trumpam apkabino sūnaus kaklą, paskui nusisuko ir paskutinį kartą tylutėliai šnektelėjo su vyru. Vilkų chanas garsiai atsiduso, linktelėjo ir užsėdo ant žirgo. Temudžinas mikliai šoko į balną.

— Temudžinai, — išgirdo jis.

Lengvu pavadžio truktelėjimu sukdamas savo baltakojį žirgą jis šypsojosi. Jo miegaliai broliai galų gale atsikėlė ir priėjo atsisveikinti. Temugė ir Chazaras pagarbiais veidais sukiojosi prie jo balnakilpių, šviesoje markstydamasis Kačiunas apžiūrinėjo nusitrynusią priekinę žirgo kanopą. Visi buvo linksmi, triukšmavo, ir Temudžinas pajuto, kad sunkumas krūtinėje atlėgsta.

Iš gero išėjo Bekteris, jo lygus veidas buvo abejingas. Temudžinas žvilgtelėjo į brolį ir tuščiame jo žvilgsnyje pamatė kibirkštėlę džiugesio — Bekteris galvojo, kaip palengvės jo gyvenimas išvykus Temudžinui. Buvo sunku, kad negalės rūpintis jaunesniaisiais, tačiau Temudžinas nusprendė neprisidaryti gėdos kalbėdamas apie tai, kas kelia jam nerimą. Kauliukai mesti, ir kiekvieno ateitis aiški. Stiprus žmogus gali pakeisti likimą, bet Temudžinas žinojo, kad tik savo likimą. Riti turi suktis patys.

Atsisveikindamas su motina, jis paskutinį kartą kilstelėjo ranką ir paragino Baltakojį. Šis prunkšdamas risčia pasileido šalia Jesugėjaus žirgo. Temudžinas pajuto, kad neištvertų, jeigu pažiūrėtų atgal, tad nė neatsisuko. Bundančios genties garsai ir tylus žirgų žvengimas slopo, greitai tebuvo girdėti kanopų dundėjimas ir pakinktų žvangčiojimas. Stovykla liko už nugaros.

Jesugėjus jojo tylėdamas kylančios saulės link. Šiemet Hiulanos gentis buvo arčiausiai per trejus metus, todėl kelionė užtruks tik keletą dienų. Baigiantis kelionei, jis suvoks, ar sūnus gali vadovauti genčiai. Jodamas su Bekteriu sužinojo tai jau po pirmos dienos. Vyriausiasis sūnus tikrai ne koks užsidegęs smarkuolis, bet genčiai reikia tvirtos rankos, o Bekteris darėsi puikus vyras.

Jesugėjaus antakiai buvo kiek suraukti. Dalį dėmesio buvo sukaupęs į lygumas aplinkui, akimis ieškojo priešo ar kokio nors žvėries. Jis niekada nepasiklys, puikiausiai prisimena kiekvieną kalvą, o kiekviena nupjauta ožkos ausis tarsi ant žemės ištiestas marginys jam rodė, kur yra kitos gentys.