Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Jo pusbrolis Kokė nušoko nuo žirgo ir įdavė pavadį smulkutei moteriai raukšlėtu tarsi sudžiūvęs medžio lapas veidu. Temudžinas ir Jesugėjus nuo žirgų nulipo vienu metu, jų žirgus nuvedė pagirdyti ir pašerti. Kiti raiteliai pasklido po stovyklą, grįžo į savo gerus arba būriavosi pašnekėti. Svetimų žmonių stovykloje pasitaikydavo nedažnai, todėl Kokei per žmonių tirštumą vedant abu vilkus Temudžinas jautė šimtus jį tiriančių žvilgsnių.

Jesugėjus nepatenkintas sukrenkštė — jis gavo sekti jaunuoliui iš paskos. Chanas stengėsi eiti kuo lėčiau, net sustojo apžiūrėti pintų vienos iš mažesniųjų šeimų gero puošmenų. Kokė raukėsi — jis buvo priverstas palaukti savo svečių arba eiti vienas. Temudžinas džiūgavo matydamas, kaip gudriai tėvas nedidelį žaidimą dėl jų padėties pakreipė savo naudai. Užuot skubėję paskui jaunesnį vyrą, jie stabteldavo apžiūrėti olchunų gerų. Jesugėjus net spėjo pasikalbėti su vienu ar dviem žmonėmis, tačiau neuždavė klausimų, į kuriuos jie nebūtų sugebėję atsakyti, tik žarstė pagyras ar sakė kokius nors paprastus žodžius. Olchunų žmonės smalsiai spoksojo į abu vilkus, ir Temudžinas jautė: tėvas įtampą mėgsta ne mažiau nei mūšį.

Kol priėjo gerą ryškiai mėlynomis durimis, Kokė spėjo pajusti, kaip jį erzina svečiai, nors gerai ir nesuprato, kodėl.

— Kaip tavo tėvas? — paklausė Jesugėjus.

Jaunasis karys, jau spėjęs įnerti pro duris, turėjo stabtelėti.

— Jis stiprus kaip visada, — atsakė.

Jesugėjus linktelėjo.

— Pasakyk, kad aš atvykau, — tarė jis, maloniai žiūrėdamas į sūnėną.

Prieš panirdamas į gero prietemą, Kokė paraudo. Nors lauke į juos žiūrėjo daugybė akių ir klausėsi daugybė ausų, Temudžinas ir Jesugėjus liko vieni.

— Įėjęs būk mandagus, — sumurmėjo Jesugėjus. — Jie kitokie negu mes. Pastebi mažiausią klaidelę, paskui iš tavęs šaiposi.

— Suprantu, — atsakė Temudžinas beveik nejudindamas lūpų. — Kiek metų mano pusbroliui Kokei?

— Trylika ar keturiolika, — atsakė Jesugėjus.

Temudžino akyse sužibo susidomėjimas.

— Vadinasi, jis gyvena tik todėl, kad tada jo tėvui pataikei į klubą, o ne į širdį?

Jesugėjus truktelėjo pečiais.

— Aš nesitaikiau į klubą. Norėjau jį nužudyti, tačiau tam teturėjau akimirksnį, nes kitas tavo motinos brolis į mane sviedė kirvį.

— Jis irgi čia? — paklausė Temudžinas dairydamasis.

Jesugėjus krenkštelėjo.

— Ne. Nebent būtų sugebėjęs vėl prisitaisyti galvą.

Temudžinas nutilo ir susimąstė. Olchunų gentis neturėjo už ką mylėti jo tėvo. Daugelis turėjo jo neapkęsti, tačiau jis vis tiek jiems siuntė savo sūnus išsirinkti žmonų. Temudžinas pasijuto sutrikęs ir išsigandęs — to, prie ko jis buvo įpratęs tarp savo gentainių, čia nebuvo. Paskutinėmis pastangomis Temudžinas sukaupė ryžtą, ir jo veidas vėl tapo ledinis. Galų gale Bekteris savo metus iškentė. Temudžinas beveik patikėjo — niekas čia jo nežudys, o visa kita galima ištverti.

— Kodėl jis nesirodo? — tyliai paklausė tėvo.

Jesugėjus suniurnėjo, atitraukdamas žvilgsnį nuo jaunos moters, melžiančios ožką.

— Jis verčia mus laukti, manydamas, kad įsižeisime. Laukiau ir prieš dvejus metus, kai atvedžiau Bekterį. Neabejoju, atjojus su Chazaru bus tas pat. Tavo dėdė kvailys, bet juk visi šunys loja ant vilko.

— Tai kodėl tu joji pas jį? — paklausė Temudžinas dar tyliau.

— Dėl mūsų giminystės čia man niekas negresia. Juos tai erzina, tačiau priimdami mane jie daro didelę garbę tavo motinai. Aš vaidinu savo vaidmenį, o mano sūnūs gauna žmonas.

— Ar tu susitiksi su jų chanu? — paklausė Temudžinas.

Jesugėjus papurtė galvą.

— Jei Sansaras mane pamatytų, turėtų duoti man palapinių ir moterų, kol čia būsiu. Jis išjojo medžioti. Jeigu jis atvyktų pas vilkus, daryčiau tą patį.

— Tau jis patinka, — atidžiai žiūrėdamas tėvui į veidą pasakė Temudžinas.

— Jam užtenka padorumo neapsimetinėti mano draugu, todėl jį gerbiu. Jei nuspręsčiau jo kaimenes pasiimti sau, jam leisčiau pasilikti keletą avių ir moterį ar dvi, ir gal net lanką bei gerą apsiaustą nuo šalčio.

Nuo šios minties Jesugėjus nusišypsojo. Jis pažvelgė į merginas, užsiėmusias savo bliaunančia banda. Temudžinas svarstė, ar jos žino, kad tarp jų atsirado vilkas.

Gere buvo tiršta prietema ir tvyrojo avienos bei prakaito kvapas. Temudžinas, susilenkęs lįsdamas po durų stakta, pirmąkart suvokė, koks pažeidžiamas žmogus tuo metu, kai įeina į svetimus namus. Ko gero, žemos durys ne tik dėl šaltų žiemų.

Patalpos šonuose stovėjo drožinėtos lovos ir kėdės, viduryje — maža krosnelė. Temudžiną nuvylė būsto vidaus paprastumas, nors savo aštria akimi ant tolimosios sienos jis pastebėjo nuostabų lanką, sutvirtintą ragu ir sausgyslėmis. Kažin, ar leis jam pasimokyti šaudyti? Jeigu visiems metams iš jo atimtų ginklus, jis prarastų įgūdžius, kurių įgyti taip stengėsi.

Kokė stovėjo pagarbiai nulenkęs galvą. Šalia pakilo žmogus, visa galva žemesnis už vilkų chaną, ir Jesugėjus priėjo su juo pasisveikinti.

— Enkai, atvedžiau tau dar vieną sūnų, — šaltai tarė Jesugėjus. — Olchunų žmonės yra vilkų draugai ir daro jiems daug garbės, dovanodami stiprias žmonas.

Į dėdę Temudžinas žiūrėjo susižavėjęs. Juk jis — jo motinos brolis. Buvo keista pagalvojus, kad ji augo šiame gere, galbūt, kaip ir kiti kūdikiai, jodinėjo ant ėriuko.

Enkas buvo plonutėlis tarsi strėlė. Ant jo kaulų beveik nebuvo mėsos, todėl galėjai matyti kiekvieną skustos galvos kaukolės įdubą. Net tamsiame gere žvilgėjo riebaluota jo oda, o tarpuakyje kabojo vienintelė žilų plaukų sruoga. Į Temudžiną jis pažvelgė ne itin palankiai, nors sveikindamasis Jesugėjui paspaudė ranką, o jo žmona atnešė gaivinančios pasūdytos arbatos.

— Kaip gyvena mano sesuo? — tylai tapus nebepakeliamai paklausė Enkas.

— Ji man pagimdė dukrą, — atsakė Jesugėjus. — Gal kada nors tu atsiųsi pas mane olchunų sūnų.

Enkas linktelėjo, nors neatrodė, kad ši mintis jam patiktų.

— Ar mergina, kurią suradai mano vyriausiajam sūnui, jau subrendusi? — paklausė Jesugėjus.

Gerdamas arbatą Enkas vyptelėjo.

— Motina sako, dar ne, — atsakė jis. — Ji pas jus atvyks, kai bus pasirengusi.

Atrodė, jis nori kažką pridurti, tačiau tik kietai suspaudė lūpas, kad aplink jas net pagilėjo raukšlelės.

Sėsdamas ant lovos kraštelio, Temudžinas pastebėjo, kokios geros antklodės. Prisiminęs, ką sakė tėvas, dešine ranka paėmė siūlomą arbatos dubenėlį, kairės delnu, kaip įprasta pagal tradiciją, prilaikydamas dešinės alkūnę. Niekas nebūtų prikibęs prie to, kaip jis elgėsi olchunų gentyje.

Visi patogiai įsitaisė ir tylėdami gėrė arbatą. Temudžinui pasidarė ramiau.

— Kodėl tavo sūnus nepasisveikino su manimi? — klastingai paklausė Enkas Jesugėjaus.

Temudžinas sustingo pamatęs, kaip susiraukė tėvas. Jis padėjo puoduką ir atsistojo. Atsistojo ir Enkas, ir Temudžinui buvo smagu, kad juodu vienodo ūgio.

— Dėde, garbė tave matyti. Esu Temudžinas, antrasis vilkų chano sūnus. Motina tau siunčia linkėjimų. Kaip tu laikaisi?

— Gerai, vaike, — atsakė Enkas. — O tu dar turėtum iš mūsų pasimokyti mandagumo.

Jesugėjus tylutėliai atsikrenkštė, ir Enkas skubiai užsičiaupė, nutylėdamas, ką dar ketino sakyti. Susierzinimas senio akyse neliko Temudžino nepastebėtas. Jis jau paniro į klastos ir gudrybių sklidiną suaugusiųjų gyvenimą ir vėl ėmė bijoti akimirkos, kai tėvas išjojęs paliks jį vieną.