Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Su Bekteriu joti jam tada patiko, nors iš paskutiniųjų stengėsi to neparodyti. Sunku suprasti, kaip berniukai tampa vadais, tačiau Jesugėjus buvo įsitikinęs, kad vaiko nereikia lepinti ir elgtis su juo per švelniai. Prisiminęs gere likusį storulį Temugę, jis pakėlė akis į dangų, kur gyvena Dangiškasis tėvas. Jeigu mažylis neturėtų tiek stiprių brolių, Jesugėjus paimtų jį iš motinos globos ir galbūt atiduotų auginti kitai genčiai. Gal grįžus taip ir padaryti?

Jesugėjus pasimuistė balne, jis negalėjo jodamas galvoti apie tai, apie ką buvo pratęs, nes trikdė šalia jojantis Temudžinas. Berniukas nuolat žvalgėsi aplinkui, staigiai sukiodamas galvą, kai atsiverdavo naujas vaizdas. Bekteris buvo ramus bendrakeleivis, o tylintis Temudžinas tėvą kažkodėl nervino.

Nepadėjo ir tai, kad kelias pas olchunus ėjo pro Raudonąjį kalną — Jesugėjui teko galvoti apie sūnaus nuopelnus gaudant erelio jauniklius. Žiūrėdamas į stačius šlaitus, jis jautė jį stebinčio sūnaus žvilgsnį, tačiau užsispyręs berniūkštis nedavė progos tėvui prabilti.

Jesugėjus piktai suniurnėjo, nesuprasdamas, kodėl tokią gražią dieną jo nuotaika tokia prasta.

— Tau pasisekė, kad pasiekei lizdą taip aukštai, — pasakė jis.

— Tai nebuvo sėkmė, — atsakė Temudžinas.

Jesugėjus mintyse nusikeikė. Berniūkštis dygliuotas kaip erškėtis.

— Pasisekė , kad nenukritai, nors Kačiunas ir padėjo.

Temudžinas prisimerkė. Regis, tėvas vakar buvo per daug girtas, kad suprastų, apie ką dainuoja Čagatajus. O gal jis pasikalbėjo su Kačiunu? Temudžinas nesumojo, ką sakyti, tad nutylėjo.

Kurį laiką Jesugėjus atidžiai žiūrėjo į sūnų, paskui papurtė galvą ir prisiminė Hiulaną. Tik dėl jos jis pabandys dar kartą. Kitaip šitai niekad nesibaigs.

— Girdėjau, kopiant buvo netikėtumų. Kačiunas sakė, kad į lizdą grįžęs erelis tavęs vos nenustūmė nuo uolos.

Temudžinas gūžtelėjo pečiais ir truputėlį atsileido. Jis buvo kvailai patenkintas, kad tėvas domisi, nors jo šaltas veidas to neparodė.

— Jis numušė erelį akmeniu, — saikingai pagyrė brolį. Kačiuną jis mėgo labiausiai, tačiau suprato, kad savo palankumą ar priešiškumą nuo kitų geriausia slėpti. Baigiantis dvyliktiems gyvenimo metams dėl to turėjo aiškią nuojautą.

Jesugėjus vėl nutilo, ir Temudžinas ėmė raustis galvoje ieškodamas, kaip nutraukti tylą, kol ji visai neįsigalėjo.

— Ir tave tėvas buvo išsiuntęs pas olchunus? — paklausė jis.

Jesugėjus žvilgtelėjo į sūnų, atsikrenkštė.

— Manau, tu jau tiek paaugęs, kad gali tai žinoti. Ne, aš suradau tavo motiną su dviem jos broliais per mūsų antpuolį. Pamačiau, kad ji graži ir stipri.

Jis atsiduso, apsilaižė lūpas, jo akys žiūrėjo į praeitį.

— Ji jojo ant puikios kumelaitės, liūties auštant spalvos. Jos kojos buvo basos ir gražiai įdegusios.

Temudžinas apie tai nebuvo girdėjęs, tad prisigretino arčiau tėvo.

— Tu pagrobei ją iš olchunų? — paklausė.

Tai nebūtų jo nustebinę. Jo tėvas mėgo medžioti ir užpuldinėti, prisiminus mūšius, jo akys švytėdavo. Jei vasara būdavo šilta ir derlinga, į nelaisvę paimtus karius randuota nuo kardo ašmenų oda jis išsiųsdavo namo pėsčiomis. Žiemą, kai trūkdavo maisto, belaisvių laukė mirtis. Žemę stingdant žiemos prieblandai, gailesčiui nebuvo vietos.

— Nuvijau jos brolius kaip porą ožkiukų, — pasakė Jesugėjus. — Buvau per jaunas kautis vienas, tačiau iškėliau kardą ir surikau jiems pulti.

Užplūdus prisiminimams, jis atsilošė ir suūkavo. Paskui nusijuokė.

— Kad tu būtum matęs jų veidus! Vienas bandė mane pulti, tačiau aš — chano sūnus, o ne šuniukas, kurį galima išgąsdinti ir nuvyti. Strėle pataikiau jam į klubą ir priverčiau bėgti.

Jis tyliai atsiduso.

— O, geri laikai buvo. Tada maniau, kad mano kaulai niekada nepavargs. Buvau įsitikinęs — gyvenimas neduos nieko gera, viską turėsiu iš jo pasiimti pats, savo protu ir jėga.

Jis pažvelgė į sūnų, jo veide pasirodė apgailestavimas — Temudžinui teliko spėlioti, dėl ko.

— Tada raudonojo erelio būčiau užkopęs pats, sūnau.

— Jei būčiau žinojęs, būčiau grįžęs ir pasakęs apie jo lizdą, — tarė Temudžinas, stengdamasis suprasti, kas taip slegia tėvą.

Krenkštelėjęs Jesugėjus papurtė galvą.

— Per vėlu. Esu per sunkus šokinėti siaurutėmis atbrailomis ir per plyšius. Manau, pabandęs nulėkčiau žemyn tarsi krentanti žvaigždė. Be to, kam turėti sūnus, jei ne tam, kad užaugtų stiprūs ir norėtų išbandyti save. Taip sakydavo mano tėvas, kai dar buvo šviesaus proto. Drąsos negalima slėpti kaip kauliukų maišelyje. Ją reikia ištraukti ir nuolat rodyti dienos šviesoje, nuo to jos daugėja. Klysti, jei manai, kad drąsą gali išsitraukti tik tada, kai jos prireikia. Ji — tavo galios dalis. Jei tai pamirši, tada, kai drąsos labiausiai reikės, pamatysi, kad maišelis tuščias. Ne, tu teisingai pasielgei, kad kopei prie lizdo, o aš teisingai pasielgiau, kad atidaviau paukštį Elukui.

Jesugėjus negalėjo nepastebėti stingulio, staiga užplūdusio Temudžiną. Nusivylęs jis tyliai suniurnėjo.

— Patikėk, vaike, jis geriausias ir ištikimiausias mano karys. Jo nekeisčiau į jokius kitus penkis gentainius — ar dešimtį olchunų karių. Jo vaikai nevaldys šeimų. Jo kardas niekada nebus toks kaip mano. Ar supranti? Ne, tau tik dvylika. Ką tu gali suprasti?

— Tu turėjai jam ką nors duoti, — atkirto Temudžinas. — Ar tai norėjai pasakyti?

— Ne. Tai — ne skola. Aš pagerbiau jį dovanodamas raudonąjį paukštį, nes jis — geriausias mano karys. Nes jis geriausias mano draugas nuo vaikystės ir niekada nesiskundė, kad jo šeima vilkų gentyje yra žemesnė už manąją.

Temudžinas išsižiojo norėdamas piktai atšauti. Elukas suterš raudonąjį paukštį savo storaodėmis geltonomis rankomis. Paukštis per gražus bjauriam tarnui. Jis nieko nepasakė, jau mokėjo nutaisyti šaltą ir tuščią veidą. Tai buvo vienintelis būdas apsiginti nuo tėvo tiriamo žvilgsnio.

Jesugėjus, kiaurai jį permatęs, prunkštelėjo.

— Vaike, savo šaltą veidą aš rodydavau jau tada, kai tu tebuvai Dangiškojo tėvo sapnas.

Nakčiai jie įsikūrė prie vinguriuojančio upelio. Temudžinas ėmėsi ruoštis rytdienai. Peilio kriauna nuo kieto sūrio gabalo atskėlė mažų gabalėlių ir sudėjo į odinius maišelius, iki pusės pripiltus vandens. Drėgnas mišinys bus po balnais, jį savo kūnais plaks ir šildys žirgai. Per pietus jie turės šilto, kartaus ir gaivinančio minkštos varškės gėrimo.

Kitas darbas buvo surasti avių mėšlo. Radęs jo, sutrupino, ieškodamas sausų gabaliukų, kurie gerai liepsnodami degtų. Pririnkęs krūvelę sausiausių, titnago gabalėliu brūkštelėjo per seno peilio ašmenis. Pasirodė kibirkštys, jos virto liepsnos liežuvėliu, o šis — degančiu laužu. Jesugėjus papjaustė džiovintos avienos, sumaišė ją su trupučiu laukinio svogūno ir lajaus. Pasklido skanus kvapas, ir jų burnose ėmė rinktis seilės. Hiulana jiems įdėjo duonos, ji greitai sužiedės, todėl jie laužė plokščius kepalėlius ir mirkė padaže.

Jie sėdėjo vienas prieš kitą ir valgė, tarp kąsnių nuo pirštų nučiulpdami mėsos sultis. Temudžinas sugavo ant krepšio su juoduoju airagu sustojusį tėvo žvilgsnį. Kantriai žiūrėjo, kol chanas prarijo didžiulį gurkšnį.

— Papasakok apie olchunus, — paprašė Temudžinas.

Tėvo veidą iškreipė nevalingas vypsnys.

— Jie nėra stiprūs, tačiau jų daug it skruzdėlių. Kartais pagalvoju, kad, kol jie mane nugalėtų, galėčiau juos žudyti kad ir visą dieną.