Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

— Ar radote lizdą? — paklausė Chazaras, nors viskas buvo aišku iš to, kokie jie išdidūs.

Kačiunas linktelėjo:

— Ir du jauniklius jame. Nuvijome motiną ir abu pasiėmėme.

Temudžinas leido jaunesniajam broliui viską papasakoti. Jis žinojo, kad kiti nesupras, ką reiškia tupėti ir matyti pasaulį apačioje, ir jausti, kaip į pečius plakasi mirtis. Suvokė, kad jis nebijojo, tačiau širdžiai ir kūnui neįsakysi. Ten, ant Raudonojo kalno, vieną akimirksnį buvo pajutęs džiugų jaudulį, ir tai sukėlė tokį nerimą, kad net nenorėjo apie tai kalbėti, bent kol kas. Gal kada nors apie tai papasakos Jesugėjui, kai šis bus geros nuotaikos.

Temugė naktį taip pat vargo, nors surado prieglobstį ir sau, ir žirgams, be to, gurkštelėdavo šilto pieno, ir tai padėjo viską iškęsti. Padėkoti už tai, kad jis pasakė apie erelį, neatėjo į galvą nė vienam iš ketverto. Juk Temugė su jais nekopė. Vienintelis dalykas, kurį jis gavo, tai stiprus Bekterio niuksas, kai vyriausiasis brolis pamatė, kad Temugė per naktį ištuštino jo kumelės tešmenį. Visiems pajudėjus atgal, jauniausiasis brolis žliumbė, tačiau niekas neparodė užuojautos. Jie buvo ištroškę ir alkani, net visada smagus Chazaras raukėsi dėl jaunėlio godumo. Pradžioje žalia lyguma visi jojo kartu, bet Temugė greitai atsiliko.

Tėvo karius berniukai pamatė, kai genties gerų dar nebuvo nė ženklo. Kariai pastebėjo juos vos spėjusius išjoti iš Raudonojo kalno šešėlio — tolumoj pasigirdo aukšti rago garsai.

Berniukai slėpė jaudulį, nors raitelių pasirodymas reiškė, kad kažkas aptiko jų nesant stovykloje. Kai pažino jų link šuoliuojantį Eluką ir neišvydo šypsenos jo veide, jodami nejučia labiau priartėjo vienas prie kito.

— Jūsų tėvas pasiuntė mus jūsų ieškoti, — pasakė karys, kreipdamasis į Bekterį.

Temudžinas negalvodamas atkirto:

— Esam nakvoję lauke ne vieną naktį.

Mažytėmis juodomis akimis pažvelgęs į Temudžiną ir pasitrynęs smakrą Elukas papurtė galvą.

— Visus perspėję, ramiu oru ir ne tada, kai gimdo jūsų motina, — pasakė jis griežtai, tarsi bartų mažą vaiką.

Temudžinas matė, kaip Bekteris paraudo iš gėdos, ir suprato, kad geriau elgtis taikiai.

— Ką gi, jūs suradot mus. Jeigu mūsų tėvas pyksta, tebūnie tai mūsų ir jo reikalas.

Elukas vėl papurtė galvą, ir Temudžinas pastebėjo jo akyse švystelint pyktį. Berniukas niekad nemėgo tėvo karių, nors pats nežinojo, kodėl. Dabar pyktis buvo ne tik Eluko akyse, bet ir veide.

— Nerimaudama, kad jums kas nors gali atsitikti, jūsų motina vos neprarado kūdikio, — pasakė karys.

Nuo Eluko žvilgsnio Temudžinas turėtų nuleisti akis, tačiau pajuto kylantį pyktį. Ereliukai prie krūtinės suteikė ryžto. Jis žinojo, kad išvydęs paukščius tėvas jiems viską atleis. Temudžinas kilstelėjo ranką stabdydamas jojančius brolius, net Bekteris turėjo stabtelėti, nebegalėjo kaip niekur nieko joti toliau. Elukas buvo priverstas sukti žirgą atgal, jo veidas patamsėjo iš susierzinimo.

— Su mumis, Elukai, tu nejosi. Grįžk vienas, — pasakė Temudžinas. Jis pamatė, kaip karys įsitempė ir ėmė lėtai purtyti galvą. — Šiandien mes josim vieni su ereliais, — tarė Temudžinas, jo veidas buvo labai rimtas.

Jo broliai nusišypsojo — džiaugėsi ir savo paslaptimi, ir dėl Eluko pažeminimo. Karys žvilgtelėjo į Bekterį — šis žiūrėjo į niekur, žvilgsnis buvo įbestas į tolius.

Elukas sušnarpštė.

— Tėvas jums, storžieviams, įkrės šiek tiek nuolankumo, — pasakė jis pykčio dėmėmis išmuštu veidu.

Temudžinas į jį pažvelgė ramiai, net jo žirgas buvo visai nurimęs.

— Neįkrės. Vieną dieną kuris nors iš mūsų taps chanu, Elukai. Pagalvok apie tai ir grįžk. Daryk, kaip liepiau. Mes parjosim vieni.

— Jok sau, — staiga pratarė Bekteris. Jo balsas buvo žemesnis nei brolių.

Eluką tarsi perkūnas trenkė. Valdydamas žirgą vien keliais, jis apsisuko nuleidęs akis. Patylėjo, tada ūmai linktelėjo ir nujojo tolyn, palikęs juos vienus. Dingus įtampai, jie kažkodėl ėmė drebėti. Temudžinas buvo beveik tikras, kad pavojus jiems negresia. Elukui užteko proto neprasidėti su Jesugėjaus sūnumis. O galėjo jiems duoti pipirų ir net priversti grįžti pėsčiomis. Dabar Temudžinas jautėsi taip, tarsi būtų laimėjęs mūšį, ir visą kelią namo ant sprando juto Bekterio žvilgsnį.

Dar nepasirodžius gerams vėjas atnešė šlapimo tvaiką. Po žiemos Deliun-Boldacho kalno papėdėje kvapas į žemę būdavo įsisunkęs plačiu žiedu aplink stovyklą, ten sutemus eidavo žmonės, prispirti gamtinių reikalų. Kad ir kaip būtų, čia namai.

Elukas nulipo nuo žirgo prie Jesugėjaus gero, tikriausiai norėjo matyti, kaip berniukai gaus pylos. Temudžinas laikėsi išdidžiai, jam patiko sunkiai slepiamas kario dėmesys. Chazaras ir Kačiunas sekė paskui Temudžiną, Temugę patraukė verdamos avienos kvapai, o Bekteris kaip visada buvo niūrus.

Išgirdęs, kaip sveikindamiesi su kaimene sužvengė sūnų žirgai, iš gero išėjo Jesugėjus. Jam prie šono kabėjo kardas, mėlynos ir aukso spalvos delas siekė kelius. Batai ir kelnės buvo švarutėliai, pats atrodė dar aukštesnis nei paprastai. Jo veide nebuvo pykčio, tačiau sūnūs žinojo, kad jis visada apsimeta ir tai privalo mokėti visi jo kariai. Patyręs Jesugėjus viską suprato, kai tik sūnūs prijojo. Jis pastebėjo, kad Temudžinas kažką slepia prie krūtinės ir visi vos gali nustygti iš susijaudinimo. Net Bekteris stengėsi neparodyti džiaugsmo, ir Jesugėjus ėmė spėlioti, ką parnešė jo sūnūs.

Pastebėjo netoliese besisukiojantį, apsimetantį, kad valo savo žirgą, Eluką. Šis nebuvo iš švariųjų — jo kumelės uodega visada būdavo purvina ir prisivėlusi dyglių. Jesugėjus gerai pažinojo Eluką, jautė, kad pyksta jis ne ant jo, bet ant berniukų. Būtų gūžtelėjęs pečiais, jei nebūtų pratęs laikytis šaltai, kaip dera kariui. Taigi į blogą Eluko nuotaiką numojo ranka.

Lipdami nuo žirgų Chazaras ir Kačiunas akimirksnį savo kūnais užstojo Temudžiną. Atidžiai įsižiūrėjęs Jesugėjus pamatė po Temudžino marškiniais kažką krutant. Jo širdis ėmė smarkiau plakti, — tačiau jie taip lengvai neišsisuks.

— Jūs turit seserį, nors gimdymas buvo sunkus — tai dėl to, kad buvot dingę. Jūsų motina nerimaudama dėl jūsų vos nenumirė.

Berniukai žiūrėjo nenuleisdami akių. Jesugėjus susiraukė, jam taip norėjosi už kitų nepaisymą iškaršti jiems kailius.

— Mes buvom ant Raudonojo kalno, — sumurmėjo Kačiunas, išsigandęs tėvo žvilgsnio. — Temugė ten buvo matęs erelį, mes kopėme ieškoti jo lizdo.

Išgirdus tai Jesugėjaus širdis ėmė daužytis. Po Temudžino marškiniais galėjo spurdėti tik vienas dalykas, tačiau jis bijojo apsirikti. Tris kartas ar net ilgiau, nuo tada, kai vilkai atėjo čia iš tolimų vakarų, niekam iš giminės nepavyko pagauti erelio. Erelis buvo vertingesnis už dešimtį geriausių eržilų — kad ir dėl mėsos, kurią padės sumedžioti.

— Tu turi paukštį? — paklausė Temudžino Jesugėjus, žengdamas žingsnį į priekį.

Berniukas nebeištvėrė ir nusišypsojo, tada išdidus ėmė knistis užantyje.

— Mudu su Kačiunu radome du, — atsakė jis.

Šalta tėvo išraiška pasikeitė. Tamsiame veide su reta barzdele pasirodę jo dantys atrodė akinamai balti.

Temudžinas švelniai ištraukė jauniklius ir įdavė juos tėvui į rankas. Paukščiai, išvydę šviesą, ėmė gailiai cypsėti. Berniukas pajuto, kaip prie krūtinės staiga pasidarė vėsiau. Į raudonąjį jauniklį jis žiūrėjo kaip šeimininkas, stebėjo kiekvieną paukščio judesį.