Конн Иггульден - Tyru vilkas [калибрятина]

Jesugėjui pritrūko žodžių. Priėjo Elukas, norėdamas pamatyti jauniklius. Jesugėjus iškėlė paukščius aukštyn, veide švietė džiaugsmas. Jis pasisuko į sūnus.

— Eikite vidun pas motiną. Atsiprašykite, kad išgąsdinote, ir pasisveikinkite su seserimi.

Tėvui nespėjus baigti, Temugė puolė į gerą, ir visi išgirdo Hiulaną šūktelint iš džiaugsmo pamačius jauniausiąjį sūnų. Paskui Temugę nuėjo Kačiunas ir Chazaras, bet Temudžinas ir Bekteris nepajudėjo.

— Vienas vos mažesnis už kitą, — pasakė Temudžinas, rodydamas į paukščius. Jis iš visų jėgų troško, kad jo nenuvarytų šalin. — Jo plunksnos turi raudonumo, tai pavadinau jį Raudonuoju, — užbaigė berniukas.

— Geras vardas, — sutiko Jesugėjus.

Staiga susijaudinęs, Temudžinas atsikrenkštė.

— Tikėjausi, kad vieną — Raudonąjį — gausiu aš. Juk paukščiai du.

Jesugėjus tuščiu žvilgsniu pažiūrėjo į sūnų.

— Ištiesk ranką, — liepė jis.

Nustebęs Temudžinas iki peties pakėlė ranką. Laikydamas abu surištus paukščius ant vienos rankos, kita ranka tėvas nulenkė ištiestą Temudžino ranką.

— Suaugęs erelis sveria kaip šuo. Ar galėtum išlaikyti šunį ant ištiestos rankos riešo? Ne. Tai didžiulė dovana, dėkoju tau. Tačiau raudonieji paukščiai ne vaikams, net jeigu jie mano sūnūs.

Temudžinas pajuto, kaip akis užlieja ašaros žlugus ryto svajonėms. Atrodė, tėvas jo nuoskaudos ir nevilties net nepastebėjo. Jis pasišaukė Eluką.

Temudžinui pasirodė, kad priėjęs Elukas šypsosi bjauriai ir klastingai.

— Tu — geriausias mano karys, — pasakė Jesugėjus Elukui. — Raudonąjį paukštį atiduodu tau.

Eluko akys iš netikėtumo išsiplėtė. Karys pagarbiai paėmė paukštį. Berniukus jie jau pamiršo.

— Man tai didelė garbė, — pasakė Elukas nusilenkdamas.

Jesugėjus garsiai nusijuokė.

— Tai man garbė turėti tokį karį kaip tu, — atsakė. — Galėsime medžioti su ereliais. Šį vakarą jų atsiradimo proga vilkų gentis linksminsis.

Jis pasisuko į Temudžiną.

— O tu turėsi senajam Čagatajui papasakoti, kaip jūs kopėte. Jis iš tavo pasakojimo sukurs didžią dainą.

Temudžinas nieko neatsakė. Jis daugiau nebegalėjo žiūrėti į raudonąjį paukštį laikantį Eluką. Kartu su Bekteriu pro žemą durų angą šmurkštelėjo gero vidun pas Hiulaną ir jų naująją seserį. Aplink jas sėdėjo visi broliai. Jie girdėjo lauke tėvą, kviečiantį visus pažiūrėti, ką parnešė sūnūs. Šįvakar bus šventė, tačiau žvelgdami vienas kitam į akis jie jautėsi nesmagiai. Tėvo džiaugsmas jiems reiškė daug, tačiau raudonasis paukštis buvo Temudžino.

Vakare gentis didžiuliuose kunkuliuojančiuose puoduose ant išdžiovinto avių ir ožkų mėšlo laužų virė avieną, kepė ją liepsnose. Genties dainius Čagatajus dainavo apie tai, kaip ant Raudonojo kalno buvo rasti ereliai. Besikaitaliojantys aukšti ir žemi jo balso tonai kėlė šiurpulį. Genties jaunimas ir moterys atsiliepdami džiugiai šūkavo. Jesugėjui paukščius teko rodyti daugybę kartų, ir ereliukai, netekę savo lizdo, gailiai cypsėjo.

Įveikę viršukalnes berniukai sėdėjo tamsoje prie laužo ir vieną po kito tuštino juodojo airago puodukus. Po antro puoduko Chazaras išbalo ir nutilo, o Kačiunas po trečio ėmė negarsiai knarkti, miegodamas lėtai atsilošė, o jo puodukas nusirito į žolę. Temudžinas žiūrėjo į liepsnas ir nieko aplinkui nematė. Negirdėjo, kaip prie jo priėjo tėvas, bet jeigu ir būtų išgirdęs, nebūtų kreipęs dėmesio. Airagas kažkaip keistai kaitino kraują, Temudžinas jautė, kaip jis teka gyslomis.

Surietęs stiprias kojas, Jesugėjus atsisėdo šalia berniuko. Kad neperšaltų vėsią naktį, jis vilkėjo kailiu apkraštuotą delą, tačiau krūtinė po delu buvo nuoga. Juodasis airagas jį gerokai įkaitino, be to, jis visada sakydavo: chanas neturi bijoti šalčio.

— Negerk per daug, Temudžinai, — pasakė jis. — Jau įrodei, kad esi vyras. Rytoj įvykdysiu savo, kaip tėvo, priedermę — mudu vyksime pas olchunus, tavo motinos gentį.

Jis matė, kad Temudžinas žiūri aukštyn, tačiau nesuprato, kas spindi jo šviesaus aukso spalvos akyse.

— Mes pamatysime gražiausias jų dukteris ir išsirinksime tą, kuri savo karštu kūnu šildys tau patalą.

Jesugėjus patapšnojo sūnui per petį.

— Aš būsiu tenai, o Elukas augins raudonąjį paukštį, — atsakė Temudžinas. Jo balsas buvo abejingas, be jokios išraiškos, bet tėvas kažką pajuto net per savo girtumą. Jis susiraukė.

— Darysi taip, kaip aš liepsiu, — pasakė jis ir trenkė sūnui antausį.

Trenkė, ko gero, stipriau, negu norėjo. Temudžinas nuvirto į priekį, paskui atsitiesė ir įbedė akis į tėvą. Tačiau Jesugėjus jau buvo spėjęs beveik viską pamiršti, jis dairėsi, ketindamas garsiai pagirti Čagatajų, kuris kratė savo senus kaulus šokdamas ir kilnodamas rankas tarsi erelio sparnus. Po kurio laiko pastebėjo, kad Temudžinas vis dar neatitraukia nuo jo akių.

— Tada aš praleisiu genčių suėjimą ir jojimo lenktynes, — pasakė Temudžinas susitikus jų žvilgsniams. Jis stengėsi sulaikyti nuoskaudos ašaras.

Jesugėjus tyrinėjo sūnų neįskaitomu veidu.

— Olchunų gentis atkeliaus į suėjimą. Tu turėsi Baltakojį. Gal jie leis tau juo palenktyniauti su broliais.

— Ne. Aš liksiu čia, — pasakė Temudžinas, laukdamas dar vieno smūgio.

Atrodė, Jesugėjus neišgirdo.

— Tu metus gyvensi su jais, — tarė Jesugėjus. — Kaip Bekteris. Bus sunku, tačiau turėsi daug gerų prisiminimų. Turbūt nereikia sakyti, kad privalai sužinoti jų pajėgas, apžiūrėti ginklus, suskaičiuoti, kiek yra žmonių.

— Su olchunais mes nesipykstame, — pasakė Temudžinas.

Jo tėvas gūžtelėjo pečiais.

— Žiema ilga, — atsakė.

IVSKYRIUS

Prašvitus Temudžinas pajuto, kad skauda galvą. Tėvas su Eluku ant žemaūgių žirgų krovė maistą ir antklodes. Aplinkui sukiojosi Hiulana, po jos chalatu krūtį žindo naujagimė dukrelė. Su Jesugėjumi juodu kalbėjosi pusbalsiu. Jesugėjus pasilenkė ir veidu prigludo prie Hiulanos kaklo. Tokios švelnumo akimirkos pasitaikydavo labai retai, tačiau slogios Temudžino nuotaikos neišsklaidė. Tą rytą tėvo jis neapkentė taip, kaip tik gali neapkęsti dvylikametis berniukas.

Niūriai tylėdamas Temudžinas lajum ištepė pavadį, patikrino visus apynasrio ir balno kilpų dirželius ir mazgus. Jis neturi suteikti tėvui progos peikti jį girdint jaunesniems broliams. Tiesa, jų ir nesimatė. Po vakarykštės puotos gere buvo visiškai tylu, tik girdėti, kaip auksaspalvio erelio jauniklis prašo lesalo, tad Hiulana įsmuko vidun pamaitinti jo gabalėliu kraujuotos mėsos. Kol Jesugėjus bus išvykęs, maitinti paukščius turės ji. Dabar ji norėjo įsitikinti, ar vyras patenkintas ir turi visko, ko reikia kelionei.

Žemaūgiai žirgai prunkštavo vienas kito pusėn, sutiko dar vieną naują dieną. Tai buvo ramybės vaizdelis, o Temudžinas apsiniaukęs stovėjo tarp žirgų, ieškodamas kokios dingsties kuriam nors įspirti. Jam nereikėjo į karvę panašios žmonos. Jis troško auginti eržilus ir šuoliuoti su raudonuoju ereliu, tokiu savu ir kiek bauginančiu. Iškeliauti kitur buvo tarsi bausmė, tai jis žinojo iš Bekterio patirties. Temudžinui grįžus, Bekterio sužadėtinė jau gal bus savo vyro gere. Bekteris tada taptų kariu.

Temudžinas prastai jautėsi ir dėl Bekterio. Jis įprato pašiepti vyresniojo brolio pasipūtimą ir nuolat nerimavo, kad Bekteris netaptų tėvo numylėtiniu. Žinojo, kad jam nesant su Bekteriu bus elgiamasi kaip su įpėdiniu. Po metų Temudžino paveldėjimo teisę gali pamiršti beveik visi.