Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Iš anglų kalbos vertė

Gražina Nemunienė

Turinys

PIRMA DALIS

Prologas

I

II

III

IV

V

VI

VII

VIII

IX

X

XI

XII

XIII

XIV

XV

ANTRA DALIS

XVI

XVII

XVIII

XIX

XX

XXI

XXII

XXIII

XXIV

XXV

XXVI

XXVII

XXVIII

XXIX

XXX

XXXI

XXXII

Istorinės pastabos

Mano dukrai Sophie

PIRMA DALIS

Štai! Ateina tauta iš šiaurės, galinga tauta, ir daug karalių pašaukiama iš žemės pakraščių. Ginkluoti lanku ir ietimi, jie yra žiaurūs ir kietaširdžiai. Jų ūžimas kaip jūros šniokštimas, — joja ant ristūnų, išsirikiavę mūšio gretomis.

Jeremijo knyga 50,41-42 PROLOGAS

Kalvos viršūnėje siaučiantis vėjas vertė seną naimanų chaną drebėti. Žemai apačioje jo suburta kariuomenė grūmėsi su priešais, vadovaujamais vyro, vardu Čingis. Kalvos papėdėje bangomis puolantį priešą bandė atremti daugiau nei tuzinas naimanų būrių. Chanas puikiai girdėjo skaidriame kalnų ore aidinčius šauksmus ir dejones, bet jo pusaklės akys nematė mūšio.

— Papasakok man, kas vyksta, — vėl tyliai paprašė šamano.

Kokčiu, jaunas, dar trisdešimties nesulaukęs vyras, matė puikiai, tačiau jo aštrų žvilgsnį temdė liūdesys.

— Žažiratai nuleido lankus ir kardus, mano valdove. Jie prarado drąsą, kaip tu ir tikėjaisi.

— Jų baimė per didelė garbė Čingiui, — ištarė chanas, stipriau apsisiausdamas delu1. — Pasakyk, ar maniškiai naimanai dar kaunasi?

Kokčiu ilgai tylėjo, žvelgdamas į vyrų ir žirgų tumulą apačioje. Čingis juos užklupo netikėtai, auštant išlindęs iš pievų žolynų, nors geriausi žvalgai buvo pranešę, kad jis dar toli, už šimtų mylių. Jo kariai puolė naimanus nuožmiai, kaip puola tie, kurie įpratę laimėti.

Iš pradžių atrodė, kad priešų antpuolį pavyks atremti, bet dabar Kokčiu tyliai keikė žažiratų gentį, atsivedusią iš kalnų tiek vyrų, kiek reikia laimėti mūšiui. Su sąjungininkais naimanų kariuomenė atrodė labai galinga, bet tik iki pirmo puolimo — po jo baimė išblaškė žažiratų gretas ir jie atsitraukė.

Kokčiu keikėsi, stebėdamas mūšį. Kai kurie iš chano karių žudė netgi savo brolius. Jų protas ir taip prilygo šunų gaujos protui, o vėjas ir visai jį išpustė.

— Jie vis dar kaunasi, mano viešpatie, — pagaliau ištarė Kokčiu. — Kariai atlaikė antpuolį. Jų strėlės kliudo ir žeidžia Čingio vyrus.

Naimanų chanas taip suspaudė kaulėtas rankas, kad net pabalo krumpliai.

— Puiku, Kokčiu, bet man reikėtų nusileisti pas juos ir padrąsinti.

Šamanas nerimastingai pažvelgė į vyrą, kuriam tarnavo visą savo gyvenimą.

— Jei tą padarysi, žūsi, viešpatie. Mačiau tai savo vizijose. Tavo vyrai gins šią kalvą netgi nuo žuvusių karių dvasių.

Kokčiu nuslėpė gėdą. Chanas paklausė jo patarimo, tačiau Kokčiu, išvydęs sutriuškintas pirmąsias naimanų karių gretas, zvimbiančiose priešų strėlėse išgirdo ir savo mirtį. Viskas, ko jis troško — kuo greičiau iš čia dingti.

Chanas atsiduso.

— Tu visada gerai man tarnavai, Kokčiu. Esu tau dėkingas. Pasakyk, ką matai dabar?

Kokčiu prieš atsakydamas garsiai įkvėpė.

— Dabar ir Čingio broliai stojo į mūšį. Vienas iš jų su savo vyrais puolė mūsų karių sparną ir giliai įsiskverbė į mūsų gretas.

Jis nutilo ir prikando lūpą. Matė tiesiai į juos lekiančią strėlę, zvimbiančią lyg musė. Visai prie pat jų ji įsmigo į žemę iki pat plunksnų.

— Mums reikia palipti aukščiau, viešpatie — tarė stodamasis ir neatitraukdamas akių nuo krauju kunkuliuojančių žudynių apačioje.

Senasis chanas, padedamas dviejų ginklanešių, atsistojo. Jie šaltakraujiškai stebėjo savo draugų ir brolių žudynes. Vos Kokčiu mostelėjo, šie paklusdami ėmė vesti chaną aukštyn.

— Ar mes kirtome atsakomąjį smūgį, Kokčiu? — paklausė chanas virpančiu balsu.

Kokčiu atsigręžė ir susigūžė nuo reginio — atrodė, ore lėtai juda daugybė strėlių. Naimanų kariuomenė buvo perskelta į dvi dalis. Čingio karių šarvai, nusižiūrėti nuo kinų, buvo daug geresni nei naimanų virintos odos2. Visi vyrai dėvėjo šilkinius, o ant jų — storos drobės marškinius su piršto pločio metaliniais žvynais. Jie neapsaugojo nuo stiprių smūgių, nors strėlės smaigalys dažnai įstrigdavo šilke. Kokčiu matė, kaip Čingio kariai atlaikė strėlių lietų. Merkitų genties bunčiuką3, besimėtantį ant žemės, trypė šimtai kojų, o patys merkitai metė ginklus ir klaupėsi. Jų krūtinės sunkiai kilnojosi. Tik įsiutę oiratai ir naimanai dar kovėsi, nors jautė, kad ilgai neištvers. Su vieninteliu priešu kovojo didžiulė sąjungininkų kariuomenė — jos sutriuškinimas reikštų laisvės vilties žūtį. Kokčiu, suraukęs kaktą, svarstė, kas jo laukia.

— Vyrai kovoja garbingai, viešpatie. Jie nebėgs nuo priešo, bent kol juos stebite.

Jis matė, kaip koks šimtas Čingio karių priartėjo prie kalvos papėdės ir grėsmingai žvelgė į chano vyrų gretas. Aukštai ant kalvos pūtė žvarbus vėjas. Pyktis ir neviltis užplūdo Kokčiu. Jis per daug pasiekė, kad dabar žūtų ant sausros nualintos kalvos, šviečiant šaltai saulei. Visos paslaptys, visos gudrybės, kurias sužinojo iš savo tėvo, — o dabar jau ir pranoko jį, — galėjo pražūti nuo vieno kardo kirčio ar paklydėlės strėlės. Vieną akimirksnį jis nekentė senojo chano už tai, kad šis nutarė kautis su užpuolikais lygumose. Dabar jis pralaimi lyg koks kvailys, nors kažkada atrodė labai galingas. Kokčiu tyliai keikė persekiojančią piktą lemtį.

Naimanų chanas sunkiai šnopavo kopdamas aukštyn. Pavargusia ranka mostelėjo vyrams, nešantiems jo ginklus.

— Turiu pailsėti, — tarė krestelėdamas galvą.

— Viešpatie, priešai per arti, — pasakė Kokčiu.

Sargybiniai, nekreipdami dėmesio į šamano žodžius, pasodino chaną ant žolės lopinėlio.

— Taigi mes pralaimėjome? — paklausė chanas. — Kaip kitaip Čingio šunys būtų galėję pasiekti šią kalvą, jei ne per naimanų lavonus?

Kokčiu stengėsi nežiūrėti sargybiniams į akis. Jie žinojo tiesą taip pat gerai kaip jis, bet nė vienas nesiryžo jos pasakyti garsiai, kad neatimtų iš senuko paskutinės vilties. Apačioje žemė buvo išmarginta tiesiais ir lenktais brūkšneliais — tai žuvusių vyrų kūnai žolėje išrašė kruviną raštą. Oiratai kovėsi drąsiai ir tvirtai iki paskutinės akimirkos, bet ir jie palūžo. Čingio kariuomenė atkakliai judėjo pirmyn, išnaudodama kiekvieną priešininkų gretų silpną vietą. Kokčiu matė, kaip mūšio lauke bėgioja dešimtinės ir šimtinės karių, o jų vadai pribloškiamai greitai jiems įsakinėja. Ir didžiausia naimanų karių narsa vargiai būtų atlaikiusi tokį antpuolį. Jiems atkovojus kalno papėdę, Kokčiu akimirksnį blykstelėjo viltis. Deja, tų karių buvo tik saujelė išvargusių vyrų, ir jie netrukus buvo nušluoti dar vieno antpuolio.

— Tavo sargybiniai tebėra pasiryžę numirt už tave, viešpatie, — sumurmėjo Kokčiu.

Tik tiek žodžių begalėjo išspausti. Prieš akis vėrėsi sutriuškintos kariuomenės vaizdai. Dar vakar ji buvo stipri, o šiandien iš jos beveik nieko neliko. Ausyse aidėjo mirštančių vyrų šauksmai.

Chanas linktelėjo ir užsimerkė.

— Tikėjausi, kad šiandien dar išsilaikysime, — tyliai, beveik pašnabždomis pasakė chanas. — Tačiau jei mūsų jėgos senka, liepk mano sūnums nuleisti kardus. Nenoriu, kad jie beprasmiškai žūtų.

Tačiau chano sūnūs jau buvo žuvę per pirmąjį Čingio kariuomenės antpuolį. Chano sargybiniai, išgirdę įsakymą, pažvelgė į Kokčiu, slėpdami liūdesį ir pyktį. Vyresnysis išsitraukė kardą ir patikrino ašmenų aštrumą. Jo kakle ir veide nuo įtampos išryškėjo mėlynos venos.