Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

— Aš nueisiu ir perduosiu tavo žodžius sūnums, viešpatie, jei leisi man eiti.

Chanas pakėlė galvą.

— Pasakyk jiems, Murachai, kad privalo išgyventi ir pamatyti, ką tas Čingis mums visiems padarys.

Murachas piktai nusibraukė ašaras, žvelgdamas į kitą sargybinį, visiškai nepaisantį Kokčiu, lyg jo čia ir nebūtų.

— Saugok chaną, mano sūnau, — švelniai tarė jis.

Jaunesnis vyras nulenkė galvą, o Murachas uždėjo ranką jam ant peties. Paskui palinko į priekį, kad jų kaktos akimirksniui susiliestų. Net nepažvelgęs į šamaną, atvedusį juos ant kalvos, Murachas dideliais žingsniais ėmė leistis šlaitu.

Chanas atsiduso, jo mintys drumstėsi.

— Pasakyk jiems, kad praleistų užkariautoją, — sušnabždėjo jis.

Kokčiu pamatė ant chano nosies galo sužvilgusį prakaito lašą.

— Gal jis pasigailės mano sūnų, kai užmuš mane.

Kokčiu stebėjo, kaip sargybinis Murachas priartėja prie paskutinio gynėjų būrelio. Jie pasitempė, išvydę Murachą, nors buvo išsekę ir palūžę, stengėsi slėpti savo baimę. Kokčiu išgirdo, kaip jie atsisveikina vienas su kitu ir lengvu žingsniu eina priešo link.

Kalvos papėdėje Kokčiu pamatė patį Čingį, krauju aptaškytais šarvais, besiskinantį kelią tarp kovotojų. Pajuto ir to vyro žvilgsnį — nuo jo sudrebėjo ir griebėsi peilio kriaunų. Ar Čingis pasigailėtų šamano, perrėžusio peiliu savo paties chano gerklę? Senukas sėdėjo čia pat, nulenkęs galvą, jo kaklas atrodė visai plonas. Gal ši žmogžudystė išgelbėtų Kokčiu gyvybę dabar, kai jis taip siaubingai bijo mirties?

Čingis nejudėdamas ilgai spoksojo aukštyn į Kokčiu, kol šis pagaliau atleido peilio kriaunas. Kokčiu nepažinojo to šaltakraujiško kario, atsiradusio apyaušriu nežinia iš kur. Jis sėdėjo šalia savojo chano ir žiūrėjo, kaip žūsta paskutiniai naimanai, kartodamas ir kartodamas apsauginius burtažodžius, kurių jį išmokė tėvas ir kurie turėjo palenkti priešą jo pusėn. Atrodė, chanas šiek tiek atsipalaidavo, klausydamasis padrikų žodžių.

Murachas, geriausias naimanų karys, tą dieną dar nesikovė. Dabar, spiegdamas pratisu balsu, jis drąsiai puolė Čingio kovotojus. Tas riksmas išjudino paskutinius gyvus naimanų karius ir išsklaidė jų nuovargį. Naimanų strėlių spiečius privertė Čingio karius pasukti atgal, bet tik trumpam. Netrukus jie vėl griebė ietis ir iššiepę dantis puolė. Vos Murachas nužudė pirmą priešininką, jį iš visų pusių apsupo tuzinas kitų. Po jų kirčių Muracho krūtinė pasruvo krauju.

Kokčiu toliau progiesmiu kartojo žodžius. Jo akys išsiplėtė, kai Čingis ėmė pūsti ragą ir jo kariai atsitraukė nuo gaudančių orą dar gyvų naimanų.

Ir Murachas dar buvo gyvas. Jis atrodė apsvaigęs. Kokčiu girdėjo, kaip Čingis kažką sušuko Murachui, bet negalėjo suprasti žodžių. Murachas papurtė galvą, išspjovė ant žemės kraują ir vėl pakėlė kardą. Vos keli naimanai dar laikėsi ant kojų, tačiau jie buvo sužeisti ir jų kojomis žliaugė kraujas. Svirduliuodami jie pakėlė kardus.

— Jūs puikiai kovėtės, — sušuko Čingis. — Pasiduokite ir aš pakviesiu jus prie savo laužų. Pagerbsiu jus.

Murachas iššiepė kruvinus dantis.

— Aš spjaunu į vilkų garbę, — atsakė.

Čingis akimirką sustingo ant žirgo, galiausiai gūžtelėjo pečiais ir pamojo ranka. Jo kariai žaibiškai metėsi į priekį, ir Murachą su saviškiais prarijo kapojantys kardai ir viską trypiančios kojos.

Aukštai ant kalvos atsistojęs Kokčiu išvydo, kaip Čingis nušoko nuo žirgo ir ėmė kopti aukštyn. Nuo to vaizdo žodžiai įstrigo Kokčiu gerklėje. Mūšis baigėsi. Aplinkui gulėjo šimtai žuvusiųjų, o tūkstančiai pasidavė į nelaisvę. Kokčiu nerūpėjo, kas jiems nutiks.

— Jis ateina čia, — tyliai pasakė Kokčiu, žvelgdamas žemyn.

Jam sugniaužė skrandį, o kojų raumenys įsitempė ir suvirpėjo lyg arklio, užpulto musių.

Vyras, atvedęs stepių gentis po savo vėliavomis, ryžtingai kopė į viršų. Jo veide nebuvo jokios išraiškos. Kokčiu matė apdraskytus Čingio šarvus, kai kurie metaliniai žvynai kabojo ant siūlų. Ką tik pasibaigęs mūšis buvo sunkus, bet Čingis lipo kietai sučiauptomis lūpomis, lyg ta įtampa būtų nieko nereiškusi.

— Ar mano sūnūs liko gyvi? — pašnabždom paklausė chanas, sutrikdydamas tylą. Jis ištiesė ranką ir sugriebė Kokčiu už delo rankovės.

— Ne, — atsakė Kokčiu, ir jį staiga apėmė kartėlis.

Chanas paleido delą ir susmuko. Kokčiu pažvelgė į chaną — į jį žiūrėjo apsiblaususios akys, tačiau iš jų sklido ir tvirtybė.

— Tegu ateina tas Čingis, — pasakė chanas. — Argi dabar man tai ką nors reiškia?

Kokčiu nieko neatsakė. Jis negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo kario, kopiančio į kalvą. Vėjas vėsino jam kaklą, ir tai buvo maloniausias kada nors patirtas jausmas. Buvo matęs vyrų, akis į akį susidūrusių su mirtimi. Pats juos siuntė myriop, pasitelkęs tamsiuosius ritualus, ir jų mirusios sielos sūkuriu kildavo į dangų. Išvydo savo paties mirtį, ateinančią užtikrintais žingsniais vyro, kopiančio į kalvą, ir mažai trūko, kad imtų bėgti. Jeigu liko stovėti, tai ne todėl, kad buvo drąsus. Tiesiog bėgti, vadinasi, mirti — tai tiesa, kaip ir tai, kad ateina žiema. Jis buvo žodžių ir burtų žmogus, naimanai jo bijojo labiau negu jo tėvo. Išgirdo, kaip Muracho sūnus išsitraukė kardą, bet tai jo nenuramino. Kažkas ateinančio užkariautojo žingsniuose kėlė pagarbią baimę. Jo nesugebėjo sustabdyti daugybė kariuomenių. Senasis chanas pakėlė galvą ir laukė jo. Jautė jo artėjimą taip, kaip savo neregėmis akimis jautė saulės šviesą.

Priartėjęs prie trijų vyrų, Čingis stabtelėjo ir įbedė akis į juos. Jis buvo aukštas, jo oda žvilgėjo ir atrodė sveika. Akys buvo geltonos lyg vilko, ir Kokčiu jose neišvydo nė krislelio gailesčio. Kol Kokčiu stovėjo sustingęs, Čingis išsitraukė kardą, suteptą džiūstančių krauju. Muracho sūnus žengtelėjo pirmyn ir atsistojo tarp dviejų chanų. Čingio žvilgsnyje blykstelėjo irzulys, ir jaunuolis įsitempė.

— Lipk žemyn nuo kalvos, berniuk, jei nori likti gyvas, — pasakė Čingis. — Šiandien jau užtektinai mačiau savo vyrų mirčių.

Jaunasis karys tylėdamas papurtė galvą. Čingis atsiduso ir, numetęs kardą, kita ranka durklu perrėžė jaunuoliui gerklę. Negyvas Muracho sūnus, išskėtęs rankas, užgriuvo Čingį. Čingis suniurzgė ir nubloškė jį nuo savęs. Kokčiu matė, kaip kūnas nusirito šlaitu žemyn.

Čingis ramiai nušluostė durklą ir sukišo į makštį, kabančią prie juosmens. Jo veide šmėstelėjo nuovargio šešėlis.

— Aš būčiau pagerbęs naimanus, jei būtumėte prie manęs prisidėję, — ištarė Čingis.

Senasis chanas pažvelgė į jį tuščiu žvilgsniu.

— Mano atsakymą girdėjai, dabar siųsk mane pas sūnus.

Čingis linktelėjo. Atrodė, kardas leidžiasi lėtai, tačiau jis vienu kirčiu nukirto chanui galvą. Ji nusirito šlaitu. Kūnas, prisilietus kardo ašmenims, truktelėjo ir šiek tiek pasviro. Kokčiu girdėjo kraujo teškėjimą ant akmenų... Visais pojūčiais jis troško gyventi. Kai Čingis atsigręžė į jį, šis išblyško, o iš burnos pasipylė srautas žodžių.

— Nepraliek šamano kraujo, viešpatie. Nepraliek. Aš esu galingas ir puikiai suprantu, ką reiškia galia. Smogęs man pajusi, kad mano oda geležinė. Geriau leisk tarnauti tau, tave šlovinti ir skelbti tavo pergalę.

— Ar tarnausi man taip, kaip tarnavai naimanų chanui, kai atvedei jį čia numirti? — paklausė Čingis.

— O ar nenuvedžiau jo kuo toliau nuo mūšio lauko? Mačiau tavo atėjimą sapne, viešpatie. Paruošiau tau geriausią kelią. Stengiausi, kaip galėjau, nes juk esi genčių ateitis, ar ne? Per mane kalba dvasios. Tu esi žemės ir dangaus valdovas, o aš vandens. Leisk man tarnauti tau.