Конн Иггульден: Lanko viespaciai [калибрятина]

Lėtais ritualiniais judesiais Kokčiu iš savo drabužių išėmė keturis žalvarinius dubenėlius ir padėjo juos ant žemės. Į kiekvieną įbėrė pilkų miltelių ir nuo viryklės pridegė ploną žvakę. Netrukus oras gere tapo troškus nuo besiraitančių baltai pilkšvų dūmų gyvatukių. Kokčiu giliai įkvėpė to oro. Hiulana išraudo ir kosčiojo, prisidengusi delnu. Ją apsvaigino dūmai, bet nenorėjo palikti sūnaus vieno su žmogumi, kuriuo nepasitiki.

Labai sena, beveik pamiršta savo tautos kalba Kokčiu ėmė šnibždėti burtažodžius. Hiulana, išgirdusi tą kalbą, prisiminė savo jaunystės šamanus bei gyduolius. Bortei tai sukėlė niūresnius prisiminimus. Ji girdėjo savo vyrą kartojant šiuos senoviškus žodžius prieš žudynių naktį, kai vyrai buvo skerste skerdžiami, o ji pajuto apdegusios žmogaus širdies skonį ant lūpų. Tai buvo kraujo ir žiaurumo kalba, tinkama žiemos tyruose. Joje nebuvo jokio švelnumo ar meilės žodžio. Bortei klausant jų, į ją smelkėsi dūmai, nuo jų tirpo oda. Galiausiai ji ėmė springti nuo žiaurių prisiminimų.

— Tylėk, moterie, — suniurzgėjo Kokčiu ir piktai pašnairavo į ją. — Reikia tylėti, jei nori, kad dvasios ateitų.

Jis dar įnirtingiau ir garsiau ėmė berti stebuklingus žodžius, ir nuo nepaliaujamo jų kartojimo pats paniro į nesąmoningą būseną. Pirmoji ožkytė baisiausiai bliovė, kai jis laikė ją virš Temugės. Kokčiu perrėžė jai gerklę peiliu, ir kraujas garuodamas pasipylė ant Hiulanos sūnaus. Temugė sušuko nuo staigaus šilumos pliūpsnio, bet Hiulana pridėjo ranką jam prie lūpų ir jis nutilo. Kokčiu numetė ožkytę, nukritusi ji dar spardėsi. Jis ėmė berti burtažodžius dar greičiau ir užsimerkęs giliai spaudė Temugės pilvą. Pats nustebo, kad jaunuolis tyli. Dar stipriau suspaudus gumbą Temugė suklykė. Kraujas paslėpė jo staigų judesį, kurį padarė sukišdamas išsišovusią žarną už pilvo sienelės. Kokčiu tėvas buvo parodęs, kokį ritualą reikia atlikti su tikru augliu, ir jis matė, kaip tėvui nuolat kartojant burtažodžius vyrai ir moterys klykė, o į jų išžiotą burną tiško tėvo seilės. Kokčiu tėvas juos taip užvaldydavo, kad jie pamiršdavo savo nuovargį, kraustėsi iš proto ir tikėjo. Jis matė, kaip šlykštus auglys susitraukdavo ir išnykdavo, patyrus tokią kančią ir tikėjimą. Jeigu žmogus visiškai atsiduodavo šamanui, kartais jo pasitikėjimas būdavo apdovanojamas.

Buvo negarbinga naudojantis savo gebėjimais kvailinti jaunuolį sudraskytu pilvu, — bet atpildas bus nuostabus. Temugė yra chano brolis, o toks žmogus — labai vertingas sąjungininkas. Jis prisiminė tėvo įspėjimus apie tuos, kurie apgaudinėja dvasias melais ir suktybėmis. Tačiau tėvas niekuomet nesuprato, kas yra valdžios galia ir kaip ji svaigina. Dvasios sukasi aplink tikėjimą lyg musės apie dvėselieną. Nieko bloga, jeigu jis sustiprins tikėjimą chano stovykloje. Nuo to jo įtaka tik padidės.

Kartodamas burtažodžius, Kokčiu giliai kvėpavo ir vartė akis. Jis kišo ranką vis giliau į Temugės pilvą. Galiausiai džiaugsmingai sušuko, kai, suktelėjęs ranką, ištraukė veršio kepenų gabalėlį, kurį buvo sumaniai paslėpęs. Atrodė, jis laiko rankoje kažką gyva. Borte ir Hiulana su pasišlykštėjimu atšoko nuo jo.

Kokčiu vėl nuobodžiai kartojo žodžius, tempdamas artyn kitą ožkytę. Ši taip pat priešinosi, bet jis vis tiek sugrūdo ranką pro jos pageltusius dantis. Apsidraskė krumplius, bet sukišo dvokiančią mėsą ožkytei į gerklę taip, kad jai neliko nieko kita kaip mėšlungiškai ją nuryti. Buvo matyti, kaip gumulas slenka ožkytės gerkle, jis stipriai jį stumtelėjo, kad kepenys greičiau nuslinktų į skrandį. Paskui ožkytę paleido.

— Neleiskite jos prie kitų gyvulių, — pasakė jis šnopuodamas, — nes tas auglys gali atsigauti ir išplisti, gal net grįžti į tavo sūnų.

Nuo jo nosies lašėjo prakaitas.

— Geriausia būtų tą ožką sudeginti, kad ji virstų pelenais. Jos negalima valgyti, nes jos mėsoje yra auglys. Klausykite, ką sakau, nes antrą kartą man gali neužtekti jėgų stebuklui.

Jis sudribo ir šnopavo lyg šuo saulėkaitoje. Atrodė, visiškai neteko jėgų.

— Skausmas dingo, — išgirdo nustebusį Temugės balsą. — Dar jaučiu jį šiek tiek, bet skauda daug mažiau.

Kokčiu matė, kaip Hiulana palinko virš sūnaus, o šis krūptelėjo, kai ji palietė tą vietą, kur pro pilvo raumenis buvo išsišovusi žarna.

— Oda sveika, — pasakė Temugė.

Kokčiu jo balse išgirdo pagarbią baimę ir pasirinko būtent tą akimirką praverti akis ir atsisėsti. Jo akys buvo apsiblaususios, jis žvelgė šnairomis pro dūmų miglas. Ilgais pirštais pasirausė delo kišenėse ir ištraukė gumulėlį arklio ašutų, suteptų senu krauju.

— Tai pašventinti ašutai, — pasakė jiems. — Aprišiu jais žaizdą, kad nepatektų užkrato.

Niekas neištarė nė žodžio, kai jis išėmė purviną skudurinį raištį iš savo delo ir liepė Temugei atsisėsti. Kokčiu vėl murmėjo burtažodžius, vyniodamas medžiagos sluoksnius ant aštrių ašutų, dengiančių žaizdą. Kai galiausiai užrišo mazgą, atsilošė patenkintas, kad žarna daugiau nelenda į paviršių, — jam pavyko darbas.

— Laikyk viską taip, kol pasikeis mėnulis, — tarė jis nuvargusiu balsu. — Jei leisi tvarsčiui atsipalaiduoti, gumbas gali vėl išlįsti.

Jis užsimerkė, lyg būtų labai pavargęs.

— Dabar miegosiu visą naktį ir pusę rytojaus. Sudeginkite tą ožkytę, kol ji dar neišplatino ligos. Šiaip ar taip, ji nudvės po kelių valandų.

Jis žinojo, kad į kepenis pridėjo tiek nuodų, jog užtektų nunuodyti suaugusiam vyrui, todėl tai, ką dabar sakė, buvo tiesa. Jis neleis įtartinai sveikam gyvuliukui sugriauti jo sėkmės.

— Ačiū už tai, ką padarei, — padėkojo Hiulana, — nors aš to ir nesuprantu...

Kokčiu šypsena buvo pavargusi.

— Man reikėjo mokytis dvidešimt metų, kad tai įvaldyčiau, senoji motina. Nenorėk to suprasti per vieną vakarą. Tavo sūnus dabar visiškai pasveiks. Bus toks, koks buvo iki auglio.

Jis akimirką susimąstė. Nepažinojo šios moters, bet buvo įsitikinęs — ji viską papasakos Čingiui. Norėjo tuo būti visiškai tikras, tad vėl prabilo:

— Noriu jūsų paprašyti niekam nepasakoti, ką matėte. Dar yra genčių, kuriose žudo naudojančius senuosius kerus. Jiems tai atrodo pavojinga.

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Gal taip ir yra.

Dabar jau neabejojo — žinia apie jį pasklis po visą stovyklą greičiau, nei spės atsibusti kitą dieną. Visada rasis tokių, kuriems reikės burtų nugalėti ligai ar prakeiksmo priešui. Žmonės neš pieną ir mėsą prie jo gero. Jo galią lydės pagarba ir baimė. Jis troško, kad žmonės jo bijotų, nes, jei bijos, viską jam atiduos. Ar svarbu, kad jam pavyko išgelbėti šią gyvybę? Jie vėl juo tikės, kai nuo jo priklausys kieno nors gyvybė. Jis jau įmetė akmenį į upę ir raibuliai pasklis toli.

Čingis ir jo karvedžiai buvo vieni dideliame gere, virš jų sambūrio pakilo mėnulis. Jie sunkiai dirbo visą dieną, bet negalėjo užmigti, kol nemiega Čingis. Žinoma, kitą dieną jų akys bus apsiblaususios ir jie žiovaus. Pats Čingis buvo toks pat žvalus kaip rytą, kai sveikinosi su dviem šimtais tiurkų genties vyrų ir moterų. Jie beveik nieko nesuprato iš jo kalbos, nes buvo atvykę iš tolimųjų šiaurės vakarų. Iš labai toli, bet vis dėlto atvyko.

— Kiekvieną dieną jų atvyksta vis daugiau. Liko tik du vasaros mėnuliai, — pasakė Čingis ir išdidžiai nužvelgė vyrus, kurie buvo su juo nuo pat pirmos dienos.

Arslanui buvo tik penkiasdešimt, bet jis gerokai paseno per karus. Kai jis su sūnumi Želme atėjo pas Čingį, šis neturėjo nieko daugiau, tik savo protą ir tris brolius. Arslanas su sūnumi liko ištikimi Čingiui visus tuos sunkius metus, todėl Čingis leido jiems klestėti ir vesti turtingas žmonas. Čingis linktelėjo savo ginklakaliui, kuris tapo vienu iš karvedžių, ir liko labai patenkintas, kai šis, kaip visada, pasitempė.