Конн Иггульден: Lanko viespaciai [калибрятина]

— Turi tarnaičių, kurios suguldys juos, o man gali tavęs prireikti čia, jei Temugė pabustų, — papriekaištavo Hiulana.

Kalbėdama ji pirštais čiuopė tamsų gumbą po sūnaus pilvo oda. Gumbas buvo tik per poros pirštų plotį nuo tamsių kirkšnies plaukų. Ji buvo mačiusi tokių pakenkimų — jie atsirasdavo vyrams pakėlus per didelį svorį. Jie kęsdavo baisų skausmą, bet dauguma pasveikdavo. Temugei sekėsi prasčiau. Suaugęs į vyrą, jis dar mažiau panėšėjo į karį. Miegant jo veidas buvo panašus į poeto, ir motinai tai labai patiko. Temugei ji visada jautė ypatingą švelnumą. Gal dėl to, kad tėvas būtų norėjęs matyti jį tokį, kaip kiti, o jis netapo negailestingas, nors turėjo iškentėti tiek pat, kiek broliai. Ji atsiduso ir pajuto, kad tamsoje Borte žiūri į ją.

— Gal jis atsigaus, — pasakė Borte.

Hiulana krūptelėjo. Jos sūnui nuo saulės kildavo pūslės ir jis retai nešiodavosi didesnį nei stalo peiliuką. Ji neprieštaravo, kai jis ėmė mokytis genčių istorijos. Jis tai darė taip sparčiai, kad genties vyresnieji tiesiog stebėjosi jo atmintimi. Ne visi gali meistriškai valdyti ginklus ir žirgus, — sakė sau Hiulana. Ji žinojo, kaip sūnus nepakenčia pašaipų dėl jo užsiėmimo. Nedaug kas ir drįso šaipytis, bijodami, kad Čingis išgirs. Temugė nepasakodavo apie įžeidimus, ir tai buvo savotiška narsa. Narsos netrūko nė vienam iš sūnų.

Abi moterys pakėlė galvas, kai atsivėrė gero durelės. Hiulana susiraukė, pamačiusi įeinantį ir joms nusilenkiantį Kokčiu. Jo nuožmios akys iš karto susmigo į jos gulintį sūnų; Hiulana stengėsi nerodyti nepasitenkinimo. Ji pati nelabai suprato, kodėl taip reaguoja. Kažkas šamane ją erzino. Ji nekreipė dėmesio į pasiuntinius, kuriuos jis buvo atsiuntęs. Pasistengė susiimti ir neparodė nei pasipiktinimo, nei nuovargio.

— Aš tavęs nekviečiau, — pasakė šaltai.

Kokčiu nekreipė dėmesio į jos toną.

— Buvau pasiuntęs vergą paprašyti minutėlės su tavimi, chanų motina. Gal jis dar nespėjo atvykti. Visa stovykla kalba apie tavo sūnaus ligą.

Hiulana pajuto, kaip šamanas įsispitrijo į ją, laukdamas, kad jį deramai pasveikintų. Ji nukreipė žvilgsnį į Temugę. Samanas visada žvelgė taip, tarsi iš jo vidaus žvelgtų kitas žmogus. Ji pastebėjo, kad jis mėgina įsibrauti tarp artimiausių Čingiui žmonių, — jis negalėjo jai patikti. Kariai kartais dvokė avies šūdu, lajumi ir prakaitu, bet tai buvo sveikų vyrų kvapas. O Kokčiu dvokė pūvančia mėsa. Ar dvoką skleidė jo oda, ar drabužiai, sunku buvo pasakyti.

Kadangi ji tylėjo, jam reikėjo išeiti iš gero, nes ji galėjo pakviesti sargybinius. Tačiau jis įžūliai prašneko, kažkodėl įsitikinęs, kad jo neišvarys.

— Aš turiu gydomųjų galių, leisk man jį apžiūrėti.

Hiulana stengėsi nerodyti pasibjaurėjimo. Olchunų šamanas jau giedojo prie Temugės gulto, bet tai nedavė jokios naudos.

— Sveikas atvykęs į mano namus, Kokčiu, — galiausiai tarė ji.

Pastebėjo, kaip jis truputį atsipalaidavo, bet pati negalėjo atsikratyti jausmo, kad yra labai arti kažko nemalonaus.

— Mano sūnus miega, — tarė ji. — Kai nemiega, jam siaubingai skauda, todėl noriu, kad jis pailsėtų.

Kokčiu perėjo per mažąjį gerą ir susirangė netoli moterų. Šios nesąmoningai pasitraukė nuo jo.

— Manau, jam gydymo reikia labiau nei poilsio, — pasakė Kokčiu, žvelgdamas į Temugę, pasilenkęs virš jo taip, kad jaustų iš burnos sklindantį kvapą.

Hiulana krūptelėjo ir užjaučiamai pažvelgė į Temugę, kai šamanas ėmė maigyti jam pilvą apie gumbą.

Po kurio laiko Kokčiu linktelėjo galvą ir tarė:

— Turėtum pasiruošti, senoji motina. Šis vaikinas mirs.

Hiulana ištiesė ranką ir sugriebė šamaną už plono riešo. Jį nustebino jos jėga.

— Jam tik išvarža, šamane. Esu mačiusi tai daug sykių. Taip būna ir žirgams, ir ožkoms. Niekas nuo to nemiršta.

Kokčiu atgniaužė jos drebančią ranką ir išlaisvino riešą. Baimė jos akyse teikė jam pasitenkinimą. Jei ji bijos, jis galės valdyti jos sielą ir kūną. Jei ji būtų jauna naimanų motina, jis tikriausiai norėtų lytinių paslaugų už sūnaus išgydymą, bet šioje naujoje stovykloje jam svarbiausia buvo padaryti įspūdį chanui. Kai prakalbo, jo veidas buvo bereikšmis.

— Ar matai, koks tamsus tas gumbas? Tai auglys, ir jo neįmanoma išpjauti. Jei būtų odos paviršiuje, galbūt galėčiau jį nudeginti, bet šis gumbas suleido šaknis į jo pilvą ir plaučius. Jis nenumaldomai ėda vaikiną ir nenurims, kol jis nenumirs.

— Klysti, — atkirto Hiulana, jos akyse sužvilgo ašaros.

Kokčiu nukreipė žvilgsnį, kad ji nepastebėtų jo džiugesio blykstelėjimo.

— Norėčiau klysti, senoji motina. Esu matęs tokių auglių ir žinau, kad jie turi žvėrišką apetitą. Jis tol ris vaikiną, kol abu žus.

Kad būtų aiškiau, jis ištiesė ranką ir suspaudė gumbą. Temugė giliai įkvėpė ir pabudo.

— Kas tu? — paklausė jis Kokčiu, gaudydamas orą.

Tuomet pamėgino atsisėsti, bet krito atgal ant siauros lovos, surikęs iš skausmo. Jis truktelėjo antklodę uždengti savo nuogumui. Jo skruostai kaito nuo tiriančio Kokčiu žvilgsnio.

— Jis šamanas, Temuge, ir ketina tave išgydyti, — paaiškino Hiulana.

Temugę išpylė prakaitas, ir Hiulana nusausino jį skudurėliu. Po kurio laiko jo kvėpavimas sulėtėjo ir jis vėl paniro į sunkų miegą. Hiulana šiek tiek atsipalaidavo nuo to siaubo, kurį Kokčiu įnešė į jos namus.

— Jeigu viskas taip beviltiška, šamane, kodėl tu dar čia? — paklausė ji. — Yra kitų vyrų ir moterų, kuriems reikia tavo pagalbos.

Ji nebegalėjo paslėpti kartėlio balse ir nežinojo, kad būtent tuo Kokčiu džiaugiasi.

— Man du kartus gyvenime pavyko nugalėti tą, kuris jį dabar ėda. Reikės atlikti tamsųjį ritualą, pavojingą tiek man, tiek tavo sūnui. Sakau tai, kad nepultum į neviltį, bet būtų kvaila turėti per daug vilties. Manyk, kad jis mirė, o jeigu aš jį atkovosiu, galėsi patirti visa apimantį džiaugsmą.

Pažvelgusi į šamano akis, Hiulana pajuto kūnu perbėgantį šaltį. Suvokė, kad jis kvepia krauju, nors ant drabužių kraujo pėdsakų nebuvo matyti. Nuo minties, kad jis lies jos mylimą sūnų, susigniaužė kumščiai, bet jo kalbos apie mirtį ją gąsdino, ir ji nebesipriešino. Jautėsi bejėgė.

— Ką man reikės daryti? — sušnibždėjo Hiulana.

Mąstydamas jis sėdėjo labai tyliai.

— Prireiks visų mano galių, kad dvasios ateitų pas tavo sūnų. Man reikės vienos ožkytės, kad paimtų auglį, o kitos, kad savo krauju nuplautų tavo sūnų. Reikiamų žolelių turiu. Kad tik jėgų man užtektų.

— O jei tau nepavyks? — staiga paklausė Borte.

Kokčiu giliai, trūkčiojamai įkvėpė.

— Jei mane paliks jėgos kartojant burtažodžius, išgyvensiu. Bet jei galiausiai mane pasiims dvasios, pamatysite, kaip mano siela atsiskirs nuo kūno. Gal dar truputį būsiu gyvas, bet mano kūnas jau bus tik besielė mėsa. Tai labai sudėtingas ritualas, senoji motina.

Hiulana dar kartą įtariai žvilgtelėjo į jį. Jis kalbėjo taip įtikinamai, bet jo akys nuolat lakstė stebėdamos, kaip veikia jo žodžiai.

— Atvesk dvi ožkytes, Borte. Pažiūrėsim, ką jis gali padaryti.

Lauke buvo tamsu. Kol Borte atvedė ožkytes, Kokčiu nušluostė Temugės krūtinę ir pilvą skuduru. Kai įkišo pirštus Temugei į burną, šis pabudo, jo akyse spindėjo siaubas.

— Gulėk ramiai, berniuk. Padėsiu tau, jei tik man užteks jėgų, — pasakė Kokčiu.

Jis neatsigręžė į tempiamas bliaunančias ožkas, sutelkė visą dėmesį į priešais gulintį jaunuolį.