Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Čingis stovėjo nuleidęs kardą, apniktas abejonių. Vyras priešais jį buvo apsisiautęs tamsiai rudu delu ant nešvarių marškinių ir blauzdinių. Delas buvo išsiuvinėtas violetiniais raštais, dabar pajuodusiais nuo riebalų ir purvo. Kokčiu batai buvo suraišioti virvelėmis — atrodė, jis avi juos tik todėl, kad pirmiau juos avėjusiam vyrui šie tapo nebereikalingi.

Tačiau jo tamsiame veide šviečiančios akys buvo kažkuo ypatingos. Čingis prisiminė, kaip Elukas iš vilkų genties užmušė savo tėvo šamaną. Galbūt kaip tik ta kruvina diena ir nulėmė jo likimą. Kokčiu stebėjo Čingį, laukdamas mirtino kardo kirčio.

— Man nereikia dar vieno pasakų sekėjo, — tarė Čingis, — jau ir taip turiu tris teigiančius, kad kalba su dvasiomis.

Bet Kokčiu pastebėjo jo susidomėjimą ir nusprendė veikti nedelsdamas.

— Jie tik vaikai, valdove. Leisk man parodyti, ką moku, — ištarė.

Nelaukdamas atsakymo, jis pakišo ranką po delu ir išsitraukė grakštų metalinį durklą ragine rankena. Juste pajuto, kad Čingis pakėlė kardą, ir užsimerkęs ištiesė laisvąjį delną sustabdyti smūgiui.

Skausmingomis valios pastangomis šamanas įveikė baimės šaltuką, sugniaužusį pilvą, ir stengėsi nekreipti dėmesio į Čingio kardo sukeltą oro gūsį. Jis murmėjo žodžius, kuriuos tėvas kažkada įkalė į galvą, ir pats nustebo, kaip žaibiškai paniro į transą. Jį supo dvasios, jų artumas lėtino širdies ritmą ir ramino. Atrodė, jis yra kažkur kitur ir stebi viską iš šalies.

Čingis išplėtė akis pamatęs, kaip Kokčiu durklu palietė savo dilbį ir pradūrė odą. Atrodė, šamanui visiškai neskauda nuo į kūną įsmigusio metalo, ir Čingis sužavėtas stebėjo, kaip jis durklu pakelia odą. Į kūną įsmigęs metalas atrodė juodas. Kokčiu, traukdamas jį lauk, tik vos vos tingiai sumirksėjo.

Jis žiūrėjo jaunajam chanui į akis, kai traukė durklą lauk. Chanas negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo žaizdos. Kokčiu giliai įkvėpė ir pajuto, kad grimzta į dar gilesnį transą, o galūnės šąla.

— Ar matai kraują, viešpatie? — paklausė, žinodamas atsakymą.

Čingis susiraukė. Jis nesukišo kardo į makštį, bet žengtelėjo pirmyn ir šiurkščiu nykščiu perbraukė per ovalo pavidalo žaizdą Kokčiu rankoje.

— Ne. Tai naudingas įgūdis, — pripažino nenoriai. — Ar galima to išmokti?

Kokčiu šyptelėjo nebebijodamas.

— Dvasios neateis pas tą, kuris nėra jų išrinktasis, viešpatie.

Čingis linktelėjo ir žengė į šoną. Netgi pučiant šaltam vėjui šamanas smirdėjo lyg senas ožys, be to, Čingis nesuprato, kaip ta keista žaizda gali nekraujuoti.

Šniurkštelėjęs nosį, jis perbraukė per kardo ašmenis ir įkišo jį į makštį.

— Duosiu tau metus gyvenimo, šamane. Jų užteks, kad galėtum įrodyti, ko esi vertas.

Kokčiu puolė ant kelių ir kakta palietė žemę.

— Esi didis chanas, kaip ir buvau išpranašavęs, — tarė jis, jo dulkėtu veidu tekėjo ašarų upeliai.

Pajuto, kaip nuo jo traukiasi šnabždančių dvasių šaltis. Jis truktelėjo žemyn rankovę, kad paslėptų greitai plintančią kraujo dėmę.

— Taip, esu, — atsakė Čingis. Jis pažvelgė žemyn, kur kariuomenė laukė jo sugrįžtančio. — Pasaulis dar išgirs mano vardą.

Kai Čingis vėl prabilo, kalbėjo taip tyliai, kad Kokčiu turėjo įtempti klausą.

— Dabar ne laikas mirti, šamane. Mes — viena tauta, ir daugiau mūšių tarp mūsų nebus. Aš sukviesiu visus. Mes užkariausime naujus miestus ir žemes. Moterys raudos, ir tai mane džiugins.

Jis susiraukęs pažvelgė į kniūbsčią vyrą.

— Tu gyvensi, šamane, jei aš taip pasakiau. Kelkis ir eik su manimi.

Kalvos papėdėje Čingis linktelėjo savo broliams Kačiunui ir Chazarui. Abu dar buvo jauni; jų autoritetas nuolat augo nuo to laiko, kai jie pradėjo telkti gentis. Broliui priėjus Kačiunas nusišypsojo.

— Kas jis? — paklausė Chazaras, žvelgdamas į Kokčiu, apsisiautusį nudriskusiu delu.

— Naimanų šamanas, — atsakė Čingis.

Dar vienas vyras prijojo, nušoko nuo žirgo ir įbedė žvilgsnį į Kokčiu. Arslanas kažkada buvo naimanų ginklakalys, kaldinęs jiems kardus, ir Kokčiu jį atpažino. Jis prisiminė, kad šis vyras buvo į tremtį išvarytas žudikas, ir visai nenustebo, kad toks žmogus yra vienas iš patikimų Čingio vadų.

— Prisimenu tave, — tarė Arslanas. — Ar tavo tėvas tada mirė?

— Prieš daugelį metų, priesaikos laužytojau, — pasakė Kokčiu, įžeistas jo tono.

Pirmąkart Kokčiu suvokė praradęs autoritetą, kurį buvo taip sunkiai išsikovojęs tarp naimanų. Mažai tos genties vyrų drįsdavo pažvelgti jam tiesiai į akis, bijodami, kad bus apkaltinti nepakankamu atsidavimu, ir gaus pajusti, ką reiškia jo peiliai bei ugnis. Kokčiu drąsiai sutiko naimanų išdaviko žvilgsnį. Jie dar sužinos, su kuo turi reikalų.

Tarp dviejų vyrų juntama įtampa linksmino Čingį.

— Neįžeidinėk mano geriausio kario, šamane. Naimanų genties daugiau nebėra. Aš juos užvaldžiau.

— Mačiau tai savo regėjimuose, — paskubėjo atsakyti Kokčiu. — Tavo žygius laimina dvasios.

Išgirdęs šiuos žodžius Čingis įsitempė.

— Tai sunkus palaiminimas. Kariuomenė, kurią čia matai, buvo sutelkta jėga ir mano pastangomis. Jeigu man ir padėjo protėvių dvasios, tai darė taip nepastebimai, kad nė nepajutau.

Kokčiu sumirksėjo. Naimanų chanas buvo lengvatikis ir jam buvo nesunku vadovauti. Dabar jis suvokė, kad šis naujas vyras taip lengvai nepasiduos jo įtakai. Tačiau vis vien krūtinę šildė džiaugsmas — jis gyvas, o dar prieš valandą vargiai galėjo tikėtis, kad taip bus. Čingis atsigręžė į brolius, nebegalvodamas apie Kokčiu.

— Tegu nauji vyrai duoda priesaiką man šį vakarą, leidžiantis saulei, — tarė jis Chazarui. — Paskirstyk juos tarp mūsų karių, kad pasijustų mūsiškiais, o ne nugalėtais priešais. Daryk tai atsargiai. Negaliu nuolat saugotis dūrio į nugarą.

Chazaras linktelėjo galvą, nusisuko ir dideliais žingsniais nuėjo pro karius iki tos vietos, kur tebeklūpojo nugalėtų genčių žmonės.

Kokčiu pastebėjo, kad Čingis meiliai nusišypsojo jaunesniajam broliui Kačiunui. Buvo aišku, kad jie draugai. Kokčiu stengėsi sužinoti kuo daugiau. Net mažiausios smulkmenos gali būti svarbios ateityje.

— Mes sumušėme sąjungininkų kariuomenę, Kačiunai. Ar nesakiau, kad taip bus? — tarė Čingis ir patapšnojo broliui per nugarą. — Tavo šarvuoti žirgai atjojo pačiu laiku.

— Padariau, kaip tu mokei, — atsakė Kačiunas, džiaugdamasis pagyra.

— Su naujais vyrais ši kariuomenė galės joti tyrais, — pasakė Čingis šypsodamasis. — Reikia pagaliau nusitiesti taką tyruose.

Jis akimirką susimąstė.

— Pasiųsk mūsų šauklius į visas puses, Kačiunai. Noriu iš šių žemių išvalyti visas klajoklių šeimas bei mažas gentis. Liepk jiems susirinkti prie juodosios kalvos, šalia Onono upės, ateinantį pavasarį. Toje lygumoje gali tilpti tūkstančiai mūsų žmonių. Visi susirinksime ten, pasiruošę joti.

— Kokią žinią jie turi nunešti žmonėms?

— Kad tie žmonės dėtųsi prie manęs, — ištarė tyliai. — Tegu pasako jiems, kad Čingis juos kviečia į susirinkimą. Nėra galinčių atsilaikyti prieš mus. Jie gali arba jungtis prie mūsų, arba leisti savo paskutines gyvenimo dienas laukdami, kol pasirodys mūsų kariauna. Pasakykit jiems tai.

Jis patenkintas apsidairė. Per septynerius metus jis surinko daugiau nei dešimt tūkstančių vyrų. Priskaičiavus gyvus likusius nugalėtų genčių vyrus, būtų dar dukart daugiau. Tyruose neliko žmogaus, galinčio mesti jam iššūkį. Jis nukreipė žvilgsnį nuo saulės į rytus ir jo vaizduotėje iškilo dideli turtingi Dzinų miestai.