Конн Иггульден: Lanko viespaciai [калибрятина]

— Per tūkstančius kartų mes buvome suskaldyti, Kačiunai. Mus išnaudojo taip, kad jautėmės lyg laukiniai šunys. Bet tai jau praeitis. Aš suvienijau mūsų gentis, ir tai privers juos drebėti. Aš būsiu jų baimės priežastis.

I

SKYRIUS

Vasaros vakaro prieblandoje mongolų stovykla nusidriekė mylių mylias į visas puses. Tačiau ji vis vien atrodė mažytė juodosios kalvos šešėlyje. Kiek tik užmatė akys, visur stovėjo gerai4, aplink juos degė laužai. Už jų ganėsi bandos amžinai alkanų žirgų, ožkų, avių ir jakų. Kiekviena aušra užtikdavo juos geriančius prie upės arba rupšnojančius pakrantės žolę.

Nors Čingis žmonėms pažadėjo taiką, įtampa ir nepasitikėjimas tvyrojo ore ir kasdien stiprėjo. Niekada anksčiau nėra buvę tokio didelio žmonių susibūrimo. Tokiame žmonių sambūryje buvo nesunku pasijusti belaisviu. Visi jautėsi suvaržyti, nes gyveno per arti vieni kitų ir nuolat vieni kitus įžeidinėjo. Vakarais jauni vyrai dažnai susikaudavo, nors kautynės buvo uždraustos. Auštant visuomet rasdavosi keli lavonai tų, kurie mėgino suvesti senas sąskaitas ir atsilyginti už nuoskaudas. Genčių vyrai tyliai kalbėjosi tarpusavyje laukdami, kol sužinos, kodėl buvo pašaukti atvykti taip toli iš savo žemių.

Apsuptas palapinių ir vežimų, viduryje stovėjo paties Čingio geras. Toks, kokio niekada niekas tyruose nematė. Perpus žemesnis už kitus, tačiau dukart platesnis ir pastatytas iš daug tvirtesnių medžiagų nei aplinkiniai, supinti iš vytelių. Čingio gerą buvo per sunku išardyti, todėl jis buvo užkeltas ant aštuonių jaučių traukiamo vežimo. Atėjus vakarui, šimtai karių pasuko prie Čingio gero įsitikinti tuo, apie ką buvo tik girdėję, ir išreikšti savo susižavėjimą.

Gere degė avių lajaus lempos. Šilta jų šviesa krito ant gero gyventojų, oras nuo jos atrodė tirštas. Ant sienų kabėjo šilkinės karo vėliavos.

Čingis nesipuikavo savo turtais, jis sėdėjo ant paprasto šiurkštaus medinio suolo. Jo broliai gulėjo išsitiesę ant žirgų gūnių ir balnų gurkšnodami ir nerūpestingai plepėdami.

Priešais Čingį sėdėjo susijaudinęs jaunas karys, dar suprakaitavęs nuo ilgo jojimo. Atrodė, jog chaną supantys vyrai į nieką nekreipia dėmesio, tačiau pasiuntinys pastebėjo, kad jie neatitraukia rankų nuo ginklų. Neatrodė nei įsitempę, nei susirūpinę, todėl jis nusprendė, kad jiems tiesiog įprasta laikyti rankas ant kardų. Pasiuntinio gentis priėmė sprendimą, ir jis tikėjo, kad vyresnieji chanai žino, ką daro.

— Jei jau išgėrei arbatą, aš paklausysiu, kokią atnešei žinią, — tarė Čingis.

Pasiuntinys linktelėjo ir padėjo negilų arbatos puodelį ant grindų, prie kojų. Nurijęs paskutinį gurkšnį, jis užsimerkė ir išdrožė:

— Tai Barčiuko, uigūrų chano, žodžiai.

Kalbos ir juokas aplinkui jį nutilo. Jis žinojo, kad visi atidžiai klausosi, ir vis labiau jaudinosi.

„Su džiaugsmu sužinojau apie tavo šlovę, mano viešpatie Čingischanai. Jau buvome pavargę laukdami, kol mūsų žmonės susipažins ir kils į kovą. Pagaliau nušvito saulė. Upe išplaukė ledai. Tu esi vyriausiasis chanas. Esi tas, kuris vadovaus mums visiems. Skirsiu visas savo jėgas ir žinias tau.“

Pasiuntinys nutilo ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą. Kai atsimerkė, pamatė, kad Čingis žvelgia į jį pašaipiai. Baimė sugniaužė jam skrandį.

— Žodžiai gražūs, bet kurgi patys uigūrai? Juk daviau net metus atkeliauti į šią vietą. Jei pačiam teks juos atsigabenti...

Ore pakibo grėsmė.

Pasiuntinys berte bėrė žodžius:

— Daug mėnesių truko, kol pasigaminome vežimus kelionei. Daugybės mūsų kartų gyvenimas buvo sėslus. Mes niekur nejudėjome iš savo apgyventų vietų. Dabar mums reikėjo išardyti penkias dideles šventyklas, akmenį po akmens, ir visus juos sužymėti skaitmenimis, kad galėtume vėl jas pastatyti, tik jau kitoje vietoje. Vien pervežti rankraščiams mums prireikė dvylikos vežimų. Jie negali greitai judėti.

— Jūs turite raštą? — paklausė Čingis susidomėjęs.

Pasiuntinys nesididžiuodamas linktelėjo.

— Jau daug metų, viešpatie. Mes esame surinkę vakarų tautelių, su kuriomis prekiaudavome, raštus. Mūsų chanas labai mokytas žmogus. Jis persirašė kai kuriuos Dzinų ir Si Sia dinastijos raštus.

— Taigi į šią vietą aš pasikviečiau mokslininkus ir mokytojus? — pasiteiravo Čingis. — Ar jūsų ginklai bus raštai?

Pasiuntinys nuraudo vyrams gere ėmus kikenti.

— Mes turime keturis tūkstančius karių, viešpatie. Jie seks paskui Barčiuką, kur tik šis ves juos.

— Jiems teks sekti paskui mane, jei nenorės virsti mėsos krūva ant žolės, — atsakė Čingis.

Pasiuntinys, akimirką praradęs žadą, spoksojo į Čingį. Paskui nuleido akis ir tylėjo.

Čingis užgniaužė susierzinimą.

— Tu nepasakei, kada tie uigūrų mokslininkai mus pasieks.

— Jie turėtų čia pasirodyti už kelių dienų. Palikau juos prieš tris mėnulius, tada jie buvo beveik susiruošę keliauti. Netrukus jie bus čia. Reikia tik trupučio kantrybės.

— Keturių tūkstančių palauksiu, — kažką mąstydamas tyliai ištarė Čingis. — Ar tu moki kinų raštą?

— Aš nepažįstu raidžių, bet mano chanas gali skaityti jų žodžius.

— Ar jūsų raštuose parašyta, kaip užimti akmeninį miestą?

Pasiuntinys dvejojo, nors jautė susirinkusių vyrų susidomėjimą.

— Nesu to girdėjęs, valdove. Kinai rašo apie filosofiją, užrašinėja Budos, Konfucijaus ir Laozi žodžius. Jie nerašo apie karą, o jeigu ir rašo, tų rankraščių mums nerodo.

— Tada iš tų raštų man jokios naudos, — atšovė Čingis. — Eik, pavalgyk ir neįsivelk į peštynes būdamas toks pasipūtęs. Nuspręsiu dėl uigūrų, kai jie pagaliau atvyks.

Prieš išeidamas iš gero, pasiuntinys žemai nusilenkė. Paskui atsikvėpė su palengvėjimu, kad pagaliau ištrūko iš uždūmytos patalpos. Dar kartą pasvarstė, ar jo chanas iš tikro suprato, ką padarė, duodamas tokius pažadus. Juk nuo šiol uigūrai savęs nebevaldys.

Apsidairęs po didžiulę stovyklą, pasiuntinys matė ištisas mylias mirksinčių švieselių. Jie gali būti pasiųsti bet kuria kryptimi. Viskas priklauso nuo vyro, su kuriuo ką tik susitiko. Gal uigūrų chanas neturėjo kito pasirinkimo.

Hiulana pamirkė skudurą kibire ir uždėjo sūnui ant kaktos. Temugė visada buvo silpnesnis už brolius ir tai buvo papildoma našta, nes jis sirgo dažniau už Chazarą, Kačiuną ir Temudžiną. Ji kreivai šyptelėjo nuo minties, jog dabar privalo savo sūnų vadinti Čingiu. Tas vardas reiškė „vandenynas“ ir buvo labai gražus, bet Čingio siekiai suteikė jam visai kitą prasmę. Jis pats, nors jau buvo dvidešimt šešerių, dar nebuvo matęs jūros. Hiulana taip pat.

Temugė muistėsi per miegus ir krūptelėdavo kiekvieną kartą, kai ji pirštu paliesdavo jo pilvą.

— Dabar jis ramus. Gal aš trumpam išeisiu, — pasakė Borte.

Hiulana šaltai žvilgtelėjo į moterį, kurią Temudžinas paėmė į žmonas. Borte pagimdė jam keturis puikius sūnus, ir Hiulana kurį laiką tikėjosi, kad jos gyvens kaip seserys arba nors kaip draugės. Bet jaunosios moters, kuri kažkada buvo pilna gyvenimo džiaugsmo, viduje kažkas nutrūko. Hiulana pastebėjo, kaip Temudžinas žvelgia į vyriausiąjį berniuką. Jis niekada nežaidė su mažuoju Žočiu, tiesiog nepastebėdavo jo. Borte stengėsi įveikti Temudžino nepasitikėjimą, bet jis įsikirto tarp jų kaip geležinis pleištas į kietą medį. Trukdė ir tai, kad kiti trys berniukai paveldėjo geltonas jo giminės akis. Žočio akys buvo tamsiai rudos, o prieblandoje tokios tamsios, kaip juodi jo plaukai. Temudžinas beprotiškai mylėjo kitus berniukus, o Žočiui tekdavo bėgti pas motiną ir glaustis prie jos, jis negalėjo suprasti šalto tėvo žvilgsnio, kai šis žiūrėdavo į jį. Hiulana pastebėjo, kaip jaunoji moteris žvilgtelėjo į gero duris — neabejojo, kad ji galvoja apie sūnus.