Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Temugė nesilankė šiuose susirinkimuose, net kai buvo sveikas. Vienintelis iš visų brolių jis nebuvo gabus kovotojas. Čingis mylėjo jį, bet negalėjo jam leisti vadovauti kitiems. Jis papurtė galvą suvokęs, kad mintys kažkur klaidžioja. Buvo pavargęs, bet pasistengė tai nuslėpti.

— Kai kurios naujos gentys nėra net girdėjusios apie kinus, — pasakė Kačiūnas. — Tie, kurie atvyko šį rytą, nematytai rengiasi. Jie ne mongolai kaip mes.

— Galbūt, — atsakė Čingis, — bet aš juos maloniai priimsiu. Nespręskime apie juos, kol nematėme jų mūšyje. Jie ne totoriai ir nėra kieno nors iš čia esančių kruvini priešai. Galų gale man neteks spręsti daugybės kartų kivirčų. Jie bus man naudingi.

Iš grubaus molinio puodelio jis gurkštelėjo juodojo airago, čepsėdamas lūpomis nuo kartumo.

— Būkite budrūs stovykloje, broliai. Jie čia atėjo tik dėl to, kad neateiti būtų reiškę, jog mes juos sunaikinsime. Jie dar nepasitiki mumis. Daugelis jų žino tik mano vardą ir nieko daugiau.

— Turiu po vyrą, kuris jų klausosi prie kiekvieno laužo, — pasakė Kačiunas. — Visada bus tokių, kurie susirinkimuose siekia sau naudos. Mums čia kalbantis dar tūkstančiai aptaria mus. Tačiau mano žmonės išgirs net šnabždesius. Aš žinosiu, kada imtis veiksmų.

Čingis linktelėjo broliui, didžiuodamasis juo. Nuo šaudymo iš lanko pratybų Kačiūnas suaugo į kresną plačių pečių vyrą. Čingis su juo buvo tokie artimi, kaip niekas kitas, netgi Chazaras.

— Vis tiek man nejauku, kai einu per stovyklą. Kol mes laukiame, žmonės ima nerimauti, bet jų turi atvykti daugiau, todėl negalime niekur judėti. Vien uigūrai ko verti! Tie, kurie jau čia, gali norėti mus išbandyti, taigi būkite pasiruošę ir nepalikite nenubaudę nė vieno įžeidimo. Pasitikiu jūsų sprendimais, net jei numesite tuziną galvų prie mano kojų.

Karvedžiai žiūrėjo vienas kitam į akis nesišypsodami. Tyruose suburtų jo vyrų skaičius išaugo trigubai. Jų pranašumas buvo tas, kad nė vienas iš stipriųjų chanų nežinojo, kiek turi šalininkų. Kiekvienas atjojęs prie juodosios kalvos matė vieną didelį sambūrį ir nesuvokė, kad jį sudaro šimtai skirtingų grupuočių, su nepasitikėjimu stebinčių viena kitą.

Pagaliau ir Čingis nusižiovavo.

— Eikite pamiegoti, mano broliai, — ištarė pavargusiu balsu. — Netrukus išauš ir reikės pervaryti bandas į naujas ganyklas.

— Prieš miegą dar pažiūrėsiu, kaip Temugė, — tarė Kačiūnas.

Čingis atsiduso.

— Tikėkimės, Dangiškasis tėvas leis jam pasveikti. Negaliu netekti vienintelio protingo brolio.

Kačiūnas sušnarpštė ir atvėrė dureles į lauką. Visiems išėjus, Čingis atsistojo ir pasirąžė pramankštinti sustingusį kaklą. Jo šeimos geras buvo visai šalia, bet sūnūs jau bus sumigę. Atėjo dar viena naktis, kai jis sudribs po antklodėmis, jo šeimai nežinant, kad grįžo namo.

II

SKYRIUS

Čingis neramiai nužvelgė jaunesnįjį brolį. Temugė visą rytą pasakojo kiekvienam klausančiajam apie Kokčiu stebuklą. Nors stovykla buvo didelė, naujienos joje plito žaibiškai. Iki vidurdienio žinia jau bus tyrų naujųjų gyventojų lūpose.

— Iš kur tu žinai, kad tai nebuvo tik užsiveržusi žarna? — paklausė Čingis, jį stebėdamas. Temugė šeimos gere stovėjo išdidus, jo veide švietė susijaudinimas ir dar kažkas daugiau. Vos paminėdavo Kokčiu vardą, jo balsas pritildavo beveik iki šnabždesio. Čingį erzino jo pagarbi baimė.

— Mačiau, kaip jis iš manęs jį ištraukė, broli! Tas daiktas rangėsi jo rankose, o aš vos neapsivėmiau nuo to vaizdo. Kai ištraukė jį, skausmas liovėsi.

Temugė palietė skaudėjusią vietą ir susiraukė.

— Atrodo, ne visai liovėsi, — pastebėjo Čingis.

Temugė gūžtelėjo pečiais. Oda apie tvarstį buvo gelsvai purpurinė, bet po truputį bluko.

— Pirmiau jis mane gyvą ėdė, o dabar tai tik mėlynė.

— Bet tu sakai, kad nėra jokio pjūvio, — abejodamas tarė Čingis.

Temugė papurtė galvą ir vėl susijaudino. Tamsoje, prieš aušrą, Temugė pirštais apsičiupinėjo pilvą. Po tampriais raiščiais pajuto raumenyse dar neįtikėtinai jautrų plyšį. Buvo įsitikinęs — būtent per jį Kokčiu ištraukė auglį.

— Jis turi stebuklingų galių, broli. Daugiau nei kuris nors iš apsimetėlių, su kuriais esame susidūrę. Tikiu tuo, ką mačiau. Akys nemeluoja.

Čingis linktelėjo.

— Apdovanosiu jį kumelėmis, avimis ir naujais audiniais. Gal dar duosiu naują peilį ir batus. Negaliu leisti žmogui, išgelbėjusiam mano brolį, atrodyti lyg elgetai.

Temugė susiraukė, apniktas abejonių.

— Jis nenorėjo, kad visi apie tai sužinotų, Čingi. Jei tu jį apdovanosi, visi žinos, ką jis padarė.

— Visi ir taip žino, — atsakė Čingis. — Vos išaušus, Kačiunas man apie tai pranešė, paskui atėjo dar trys pasakyti to paties. Šioje stovykloje nėra jokių paslapčių, turėtum tą žinoti.

Temugė linktelėjo susimąstęs.

— Tada jis turėtų nekreipti dėmesio arba, jeigu kreips, vis vien paskui atleis mums.

Brolio žvilgsnis jį erzino ir jis nežinojo, ką dar sakyti.

— Jei man leisi, aš mokysiuos iš jo. Manau, jis paims mane mokiniu. Dar niekada taip netroškau žinių...

Jis nutilo, pamatęs susiraukusį Čingį.

— Tikėjausi, kad prisiminsi savo pareigą kariams, Temuge. Nenori joti su manimi?

Temugė nuraudo ir nuleido galvą.

— Žinai ne blogiau už mane, kad niekada nebūsiu didis karvedys. Gal ir įvaldysiu kovos meną, bet vyrai visada žinos, kad karvedžiu tapau dėl savo kilmės, o ne dėl įgūdžių. Leisk man mokytis iš Kokčiu. Nemanau, kad jis nesutiks.

Čingis tyliai svarstė.

Temugė ne kartą buvo tapęs gentainių smaginimosi priežastimi. Iš lanko jis šaudė siaubingai. Net išrausdavo mėgindamas suvaldyti kardą, bet pagarbos šioje srityje neužsitarnavo. Dabar Čingis matė, kad jo jauniausias brolis bijo, jog Čingis jam nepritars. Temugė nesugebėjo rasti sau tinkamos vietos gentyje, ir Čingis labai norėjo, kad brolis imtųsi kokios veiklos. Tačiau dabar nenorėjo taip lengvai paleisti brolio. Tokie žmonės, kaip Kokčiu, visuomet buvo atskirai nuo genčių. Žinoma, jų bijojo, ir tai gerai, bet šeimos nariais jie nebuvo. Niekas jų nelaukė ir nesveikino kaip senų draugų. Čingis nežymiai papurtė galvą.

— Su sąlyga, kad tu kasdien mankštinsies su kardu ir lanku bent po dvi valandas. Pažadėk, ir aš pritarsiu tavo pasirinktam keliui.

Temugė linktelėjo ir droviai nusišypsojo.

— Sutinku. Gal būsiu tau naudingesnis kaip šamanas, negu kaip karys.

Čingis pažvelgė šaltai.

— Tu vis tiek esi karys, Temuge, nors tau ir nelengva. Išmok iš to žmogaus visko, ko nori, bet širdyje niekada nepamiršk, kad esi mano brolis ir mūsų tėvo sūnus.

Temugė pajuto akyse kaupiantis ašaras ir palenkė galvą, kad brolis jų nepamatytų ir jam nebūtų gėda.

— Aš to nepamirštu, — ištarė.

— Tuomet pakviesk savo naująjį mokytoją. Jis bus apdovanotas. Aš apkabinsiu jį savo karvedžių akivaizdoje ir leisiu jiems matyti, kad jis man brangus. Mano globa užtikrins, kad su tavimi stovykloje būtų pagarbiai elgiamasi.

Temugė žemai nusilenkė ir apsisuko. Čingis liko vienas su savo niūriomis mintimis. Jis tikėjosi, kad Temugė susiims ir jos su broliais. Čingis atsiduso. Galbūt galima sutikti. Išgijimas buvo nepaprastas, be to, jis prisiminė, kaip Kokčiu dūrė sau durklu ir nebuvo nė lašelio kraujo. Prisiminė girdėjęs, kad kinai turi kerėtojus. Gal būtų naudinga tokių vyrų turėti ir jam. Jis vėl atsiduso. Niekada nemanė, kad jo paties brolis bus vienas iš jų.