Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Subedėjus nušvito šypsena, o Chazaras pritariamai kumštelėjo jam į petį. Jie paliko vojelų chaną jo moterų rūpesčiui. Su tokiomis žaizdomis jis tikriausiai niekuomet nebegalės tiesiai stovėti, o gal ir vaikščioti.

Kai Čingis su broliais ėjo pro genčių žmones, susibūrusius juodosios kalvos papėdėje, daugelis žvelgė į juos pritariamai, su pagarbia baime. Čingis leido suprasti, kad iššūkių jis nepriims, ir laimėjo dar vieną mažą pergalę.

Uigūrai pasirodė vasarai baigiantis, kai nuo kalvų kliokė vanduo ir patvinusi Onono upė liejosi iš krantų. Tyruose dar žaliavo žolė, dirviniai vieversiai šokčiojo ir plakė sparnais, išbaidyti keliaujančių uigūrų.

Uigūrų jėga buvo įspūdinga, taigi Čingis prieš didžiąją stovyklą išrikiavo penkis tūkstančius raitelių. Jis neišjojo į priekį asmeniškai pasitikti uigūrų, žinodamas, kad jie supras, jog tai nedidelis priekaištas dėl vėlavimo. Atvykusiųjų pasitikti jojo Chazaras, apsuptas vojelų. Nė vienas iš chano sūnų nedrįso nieko daugiau daryti, tik jojo iš paskos, spoksodami į Chazaro pakaušį.

Uigūrams priartėjus, Chazaras prijojo prie vežimo, paskui kurį rangėsi tamsi žmonių bei gyvulių gyvatė. Žvilgsniu permetė karius, mėgindamas juos įvertinti. Tie buvo gerai ginkluoti ir atrodė budrūs bei nuožmūs, tačiau Chazaras žinojo, kad išvaizda gali būti apgaulinga. Arba jie perims Čingio kovos būdus, atnešusius jam pergales, arba taps pasiuntiniais ir nešios vadams pranešimus.

Uigūrai buvo raštingi žmonės, bet taip pat prekiavo arkliais, ir Chazaras apsidžiaugė pamatęs, kokia didelė kaimenė juos atlydėjo. Kiekvienas karys turėjo vestis po tris žirgus. Jis žinojo, kad visą mėnesį stovykla prekiaus žirgais ir gerins jų veisles.

Jam pakėlus ranką, kariai aplink priekinį vežimą pasiruošė gynybai, rankas uždėjo ant kardų rankenų. Tikriausiai uigūrai turi nemažai rūdos atsargų, kad tiek kardų, — pagalvojo Chazaras. Gal čia bus prekiaujama ir plienu. Stovykloje dar buvo labai daug tokių, kurie, be lanko, nešiojosi tik paprastą peilį. Chazaras nužvelgė mažaūgį žilą vyriškį vežimo priekyje. Būtent jam pakėlus ranką vilkstinė sustojo ir kariai žvelgė į jį, laukdami įsakymų. Nors jo delas buvo paprasto kirpimo, tai turėjo būti uigūrų chanas Barčiukas. Chazaras nusprendė suteikti jam garbę ir pirmas pasveikino jį.

— Sveikas atvykęs į stovyklą, viešpatie, — tarė abejingai. — Jūs atvykote paskutiniai iš didžiųjų genčių, bet mano valdovas Čingis kiek anksčiau gavo jūsų geranorišką pranešimą ir paskyrė ganyklas jūsų šeimoms.

Mažaūgis vyras susimąstęs linktelėjo, žvelgdamas į raitelius rikiuotėje už Chazaro.

— Regis, tikrai atvykome paskutiniai. Sunku patikėti, kad dar kur nors pasaulyje likę karių, kai matai čia, tyruose, tokią jų gausybę. Jūs pirmieji vyrai, kuriuos išvydome per daugelį dienų kelionės.

Jis papurtė galvą stebėdamasis.

— Uigūrai prisieks Čingiui, kaip žadėjau. Parodyk mums, kur statytis gerus, visa kita padarysime patys.

Chazaras įvertino chano tiesmukumą, palyginęs jį su dygesnio būdo chanais.

— Esu Čingio brolis Chazaras, — tarė jis. — Viską jums parodysiu.

— Tada lipk čia ir sėsk šalia manęs, Chazarai. Esu ištroškęs naujienų.

Chanas bakstelėjo į medinį suolą šalia savęs. Chazaras nulipo nuo žirgo ir, patapšnojęs pasturgalį, pavarė prie pirmųjų vojelų karių gretų.

— Jeigu mes atvykome paskutiniai, turbūt neilgai reikės laukti, kol Čingis nukreips didžiąją strėlę į savo priešus, — pasakė chanas į vežimą įsiropštusiam Chazarui.

Barčiukas paragino jaučius liežuvio pliaukštelėjimu ir vežimas svyruodamas pajudėjo pirmyn. Chazaras stebėjo, kaip uigūrai joja šalia, ir liko patenkintas. Jie bent sugeba joti.

— Tik jis gali pasakyti, viešpatie.

Mėlynės, gautos muštynėse su vojelomis, jau buvo beveik išblukusios, bet jis pastebėjo, kad Barčiuko akys nebyliai jas tyrinėja. Kai buvo apmalšinti vojelos, stovykloje kurį laiką buvo ramu. Artėjant vasaros pabaigai vėl kilo neramumų. Dabar, kai atvyko uigūrai, brolis tikriausiai po kelių dienų pajudės. Nuo tos minties Chazaras susijaudino. Čia susirinko daug genčių, ir Čingis priims jų ištikimybės priesaiką. Paskui prasidės karas, ir jis su broliais išvaduos savo žmones nuo Dzinų.

— Atrodo, tu džiugiai nusiteikęs, Chazarai, — pastebėjo Barčiukas, apvažiuodamas žolės kupstą. Tas nejaunas vyras buvo liesas, bet raumeningas, o jo akys nuolat džiugiai švytėjo.

— Tiesiog pagalvojau, kad niekada anksčiau nebuvome susitikę, viešpatie. Tarp mūsų nuolat tvyrojo koks nors kraujo kerštas arba, kinų papirkti, kibome vieni kitiems į gerklę.

Jis plačiai mostelėjo ranka.

— Kas tai? Tai šis tas nauja.

— Bet tai gali baigtis mūsų žmonių pražūtimi, — sumurmėjo Barčiukas, atidžiai jį stebėdamas.

Chazaras išsišiepė. Prisiminė, kaip Kačiūnas su Čingiu kalbėjo tą patį, dabar Barčiukas pakartojo jų žodžius.

— Taip. Bet kuriuo atveju nė vieno mūsų vyro, moters ar vaiko nebebus gyvo po šimto metų. Iš jų bus likę tik kaulai.

Barčiukas sutrikęs susiraukė. O Chazaras šią akimirką troško turėti Kačiuno iškalbą.

— Koks yra gyvenimo tikslas, jeigu ne užkariauti? Grobti moteris ir žemes. Geriau būti čia ir matyti visa tai, negu nugyventi ramiai.

Barčiukas linktelėjo.

— Tu filosofas, Chazarai.

Chazaras sukikeno.

— Tik tu taip manai. Ne, aš esu didžiojo chano brolis, ir dabar — mūsų laikas.

III

SKYRIUS

Leidžiantis saulei lauke prie didžiojo gero uigūrų chanas Barčiukas kalbėjo valandų valandas. Čingis buvo sužavėtas to vyro žinių ir, jeigu ko nors nesuprasdavo, vertė chaną kartoti daug kartų tą patį, kol prasmė tapdavo aiški.

Iš visų dalykų Čingiui įdomiausia buvo kinai, jis net palinkdavo į priekį lyg vanagas, apie juos išgirdęs, jo akys žvilgėjo. Uigūrai atvyko iš tolimų pietvakarių žemių, besiribojančių su Gobio dykuma ir Si Sia karalyste. Čingis mėgavosi kiekviena Barčiuko pasakyta smulkmena apie kinų prekiautojų vilkstines, aprangą ir papročius, o labiausiai — apie jų ginklus ir šarvus. Tiesa, jų pirklius saugojo ne geriausi sargybiniai, bet kiekviena žinių nuotrupa apie juos krito į Čingio vaizduotę giliai prasiskverbdama, lyg lietaus lašas į dykumą.

— Taika atnešė jums turtus ir saugumą, — pasakė Čingis, Barčiukui nutilus praplauti gerklę gurkšniu arbatos. — Gal būtumėt galėję susivienyti su Si Sia karaliumi prieš mane. Ar svarstėte tokią galimybę?

— Žinoma, — atsakė Barčiukas, nuginkluodamas Čingį atvirumu. — Bet jei susidarė įspūdis, kad jie mūsų draugai, tai jis klaidingas. Jie prekiauja su mumis, jie gera kalnų snieginio leopardo kailių, kietmedžio ir netgi retųjų augalų, jų naudojamų gydymui, sėklų rinka. Savo ruožtu jie mums parduoda geležies rūdą, kilimus, arbatą ir daugybę perrašytų rankraščių.

Jis nutilo ir kreivai šyptelėjo susirinkusiems vyrams.

— Jie atsiveda savo jauniklius ir sargybinius į uigūrų miestus, bet kiekviename žingsnyje rodo mums nepalankumą, netgi tie, kuriuos jie vadina vergais.

Jo veide buvo matyti susierzinimas šitai prisiminus. Prieš tęsdamas pasakojimą, jis nusišluostė prakaitą nuo kaktos.

— Kadangi išmokau jų kalbą, per daug gerai juos pažįstu, kad tikėčiausi jų palaikymo. Reikia jums pamatyti juos, viešpatie, kad galėtumėte suprasti. Jie visiškai nepaiso tų, kurie nėra Si Sia gyventojai. Netgi kinai juos laiko visai atskira tauta, nors daugelis jų papročių tokie pat. Jie moka duoklę Dzinų imperatoriui ir, nors yra jo saugomi, vis tiek save laiko kitokiais nei galingasis kaimynas. Jų pasipūtimas beribis, viešpatie.