Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Netoliese kažkas suriko iš skausmo ir Chazarą trumpam paliko vieną. Jis pamėgino atsikelti. Pastebėjo, kad tarp brolių vojelų atsirado pašalietis. Jis nugriovė vieną iš vojelų ant žemės, kitam stipriai spyrė į kelį. Atvykėlis buvo nedaug vyresnis už berniuką, tačiau jis spyrė iš visų jėgų. Chazaras šyptelėjo jam prakirstomis lūpomis, bet buvo toks apsvaigęs, kad atsikelti nepajėgė.

— Baikit visa tai, — sušuko kažkas už nugaros, ir Chazarui trumpam atsirado vilties. Suvokė, kad Temugė neatsivedė į pagalbą tuzino vyrų. Jaunesnysis brolis pribėgo prie besimušančių ir iš visų jėgų pastūmė vieną iš vojelų.

— Atsivesk Kačiuną, — sušuko Chazaras išsigandęs.

Temugė juk nieko nepasieks, tik bus sumuštas, ir tuomet iš tikrųjų liesis kraujas. Gal Čingis ir susitaikytų su vieno brolio sumušimu, bet du — jau būtų per daug. Tai reikštų, kad užpulta jo šeima, — to negalima nepaisyti. Atrodė, vojelų chanas nesuvokia pavojaus. Chazaras išgirdo jį juokiantis, kai vienas iš jo sūnų skėlė kumščiu Temugei į veidą ir parklupdė jį. Jaunasis pašalietis neteko pranašumo netikėtai pulti ir dabar kentė spyrių bei smūgių krušą. Vojelos kvatojosi, dabar nukreipę visas jėgas į du atėjūnus. Chazaras siuto, pamatęs Temugę verkiantį iš skausmo bei pažeminimo, besiginantį nuo smūgių ir mėginantį atsistoti.

Staiga jis išgirdo kažkokius poškėjimus — nuo jų vojelos klykė ir griuvo. Chazaras gulėdamas toliau mėgino apsaugoti galvą, pagaliau išgirdo įsiutusio Kačiuno balsą. Jis atsivedė vyrų, ir tai, ką girdėjo Chazaras, buvo jų lazdų smūgiai.

— Atsistok, jei gali, broli, ir pasakyk man, kurį iš jų nori matyt mirusį, — sušuko Kačiūnas Chazarui.

Chazaras nuleido rankas ir ant žolės išspjovė kruvinus skreplius. Paskui atsistojo. Jo veidas buvo vienos mėlynės ir kraujas. Tai pamatęs, vojelų chanas sustingo vietoje, jo linksmumas išgaravo.

— Tai asmeniniai reikalai, — paskubėjo aiškinti chanas, išvydęs, kaip nuožmiai Kačiūnas pažvelgė į jį. — Nieko rimto.

Kačiūnas metė žvilgsnį į Chazarą, šis gūžtelėjo pečiais ir susiraukė iš skausmo. Mėlynėmis nusėtas kūnas skaudėjo.

Temugė taip pat atsistojo, išbalęs lyg pienas. Jo žvilgsnis buvo pastiręs, o dėl patirtos gėdos jis buvo piktesnis nei Chazaras ar Kačiūnas kada nors buvo matę. Trečiasis vyras sunkiai atsitiesė, o Chazaras dėkodamas jam linktelėjo. Vyras taip pat buvo sumuštas, bet užkrečiamai šypsojosi, atsirėmęs į kelius ir sunkiai kvėpuodamas.

— Būkit atsargūs, — vos girdimai sumurmėjo Kačiūnas broliams.

Jis atsivedė tik tuziną savo darbininkų — tiek, kiek pavyko greitai surinkti išgirdus apie grumtynes. Jie neilgai atsilaikys prieš ginkluotus vojelas. Minioje nuožmios akys stebėjo įvykius. Chanas iš dalies atgavo pasitikėjimą.

— Garbė išsaugota, — pareiškė jis. — Tarp mūsų nėra jokių pykčių.

Jis atsigręžė į Chazarą pažiūrėti, kokį poveikį padarė jo žodžiai. Chazaras stovėjo kreivai šypsodamas. Jis jau buvo išgirdęs atžygiuojant karius. Visi sustingo pasigirdus šarvų žlegėjimui. Kariai artėjo. Tai galėjo būti tik Čingis.

— Nėra pykčių? — sušnypštė Kačiūnas. — Ne tau spręsti, vojela.

Visų žvilgsniai nukrypo į artėjantį Čingį. Jis ėjo su Arslanu ir kitais penkiais apsiginklavusiais vyrais. Visų kardai buvo ištraukti, ir vojelos susižvalgė, pagaliau sunerimę dėl to, ką padarė. Jie buvo taręsi išbandyti vieną iš Čingio brolių, ir ta sumanymo dalis puikiai pavyko. Tik Temugės pasirodymas viską sugadino ir dabar buvo neaišku, kaip reikės viską išspręsti.

Čingis nužvelgė vaizdą. Jo veidas buvo bejausmis, lyg kaukė. Žvilgsnis sustojo prie Temugės, ir Čingis įsitempė, pastebėjęs drebančias mažojo brolio rankas.

Vojelų chanas prabilo pirmiau už kitus.

— Viskas jau išspręsta, viešpatie, — pasakė jis. — Tai buvo tiesiog nesusipratimas, muštynės dėl arklio. — Jis sausai nurijo. — Tavo įsikišimas nebūtinas.

Čingis nekreipė į jį dėmesio.

— Kačiunai?

Kačiūnas užgniaužė pyktį ir atsakė ramiu balsu.

— Nežinau, nuo ko viskas prasidėjo. Chazaras gali pasakyti daugiau.

Chazaras susiraukė, išgirdęs savo vardą. Jam reikėjo gerai apgalvoti žodžius prieš juos ištariant, kai į jį žiūri Čingis. Viską galiausiai išgirs visa stovykla, — jis negali skųstis lyg vaikas tėvui. Ypač jei ketina ateity vesti vyrus į karą.

— Aš patenkintas tuo, ką padariau, broli, — pasakė jis pro sukąstus dantis. — Jei dar reikės ką nors aptarti su šiais vyrais, aš tai padarysiu kokią kitą dieną.

— Tu to nepadarysi, — atkirto Čingis, kaip ir vojelos, supratęs, kad tai grasinimas. — Aš draudžiu.

Chazaras nulenkė galvą.

— Kaip liepsi, viešpatie, — atsakė.

Čingis pažiūrėjo į Temugę ir išvydo jo akyse gėdą, kad buvo viešai sumuštas, sumišusią su įsiūčiu, kiek anksčiau nustebinusiu Chazarą ir Kačiuną.

— Tau taip pat teko, Temuge. Negaliu patikėti, kad dalyvavai.

— Jis tik mėgino viską sustabdyti, — paaiškino Kačiūnas. — Jie parklupdė jį ir...

— Gana! — nutraukė Temugė. — Ateis laikas ir aš atsilyginsiu už kiekvieną smūgį.

Jis išraudo, atrodė, tuoj pravirks lyg vaikas. Čingis įdėmiai žiūrėjo į brolį, ir staiga prasiveržė jo pyktis. Jis sukriokė, papurtė galvą ir nuėjo pro brolius prie vojelų. Vieną iš jų, itin nerangų, Čingis stumtelėjo petimi, pats tarsi nepastebėdamas. Chanas maldaudamas iškėlė rankas, bet Čingis sugriebė jį už delo ir nutempė pirmyn. Čingiui ištraukus kardą iš makšties, vojelų kariai padarė tą patį. Sudžeržgėjo metalas.

— Stokit! — suriko Čingis balsu, vedusiu juos į šimtus mūšių.

Jie nepaisė įsakymo ir, kai priartėjo, Čingis staiga sugriebė ir pakėlė chaną lyg švilpiką. Dviem žaibiškais kardo kirčiais skersai perrėžė jam šlaunis, net raumenys išvirto.

— Jei privertei mano brolį klūpėti, vojela, pats niekada daugiau nestovėsi, — suriko Čingis.

Chanas klykė, jo kojomis tekėjo kraujas. Dar kariams neprisiartinus Čingis juos sustabdė žvilgsniu.

— Jeigu dar matysiu nors vieno iš jūsų rankose kardą ilgiau nei širdis suplaks dešimt kartų, nė vienas vojelų vyras, moteris ar vaikas neišgyvens iki šio vakaro.

Karvedžiai sudvejojo ir, pakėlę rankas, sulaikė kitus. Čingis stovėjo priešais juos be šešėlio baimės, tuo metu chanas krito dejuodamas prie jo kojų. Jo sūnūs tebestovėjo sustingę iš siaubo. Visomis pastangomis chanas padarė judesį — jo karvedžiai suprato jį kaip sutikimą. Jie sukišo kardus į makštis. Tą patį padarė kariai, iš siaubo išsproginę akis. Čingis linktelėjo.

— Kai josime, jūs, vojelos, saugosite mano brolius, — pasakė.

— Jeigu dar juos turėsi, — Chazaras burbtelėjo pritardamas. Jo sutinusiame veide nebuvo jokios išraiškos.

— Šis kivirčas išspręstas. Matau, kad teisingumas nugalėjo, taigi nebus jokio kraujo keršto.

Čingis pažvelgė broliams į akis, jose išvydo pritarimą, taigi pasuko į savo gerą, ketindamas užsiimti reikalais. Chazaras paplekšnojo per petį jam padėjusiam jaunuoliui — ketino išsivesti, kad jo vėl nesumuštų.

— Šis žmogus man padėjo, — tarė Chazaras eidamas. — Jis bebaimis.

Čingis žvilgtelėjo į jaunuolį ir matė, kad šis didžiuojasi.

— Kuo tu vardu? — paklausė šiurkščiai, dar virdamas pykčiu dėl patirto.

— Subedėjus iš urianchajų, viešpatie.

— Ateik pas mane, kai norėsi gero žirgo ir šarvų, — pasakė jam Čingis.