Конн Иггульден - Lanko viespaciai [калибрятина]

Chazaras žingsniavo per stovyklą, gėrėdamasis bruzdesiu ir triukšmu. Kiekviename tuščiame plotelyje dygo gerai, ir Čingis liepė iškasti gilias duobes išmatoms ties visomis takų sankirtomis. Tiek vyrų, moterų ir vaikų vienoje vietoje, tad kasdien kildavo naujų nepatogumų, bet Chazarui visai nerūpėjo smulkmenos. Kačiunui, atrodė, patinka sunkios užduotys — jis surinko penkiasdešimties stiprių vyrų grupę duobėms kasti ir gerams statyti. Chazaras matė du iš jų statančius pašiūrę naujų beržinių strėlių ryšuliams apsaugoti nuo lietaus. Daugelis karių patys gaminosi strėles, bet Kačiūnas buvo jų užsakęs didžiulius kiekius kariuomenei, todėl kiekviename gere, pro kurį ėjo Chazaras, moterys ir vaikai darbavosi su plunksnomis, siūlais ir klijais. Padarytas strėles jie surišdavo į ryšulėlius po penkiasdešimt ir atiduodavo. Genčių kalvės ūžė ir spjaudėsi ugnimi visą naktį, gamino strėlių antgalius, ir kiekviena aušra buvo pasitinkama su naujais lankais. Jie buvo išmėginami tyruose.

Didžiulė stovykla buvo ir darbo, ir gyvenimo vieta, Chazaras labai džiaugėsi savo žmonių darbštumu. Tolumoje pasigirdo naujagimio klyksmas. Chazaras nusišypsojo jį išgirdęs. Jis žengė takais, išmindžiotais iki molio.

Buvo toks atsipalaidavęs, kad pradžioj net nepastebėjo sambrūzdžio takelių sankirtoje. Ten septynių įpykusių vyrų būrelis mėgino parversti ant žemės eržilą. Chazaras sustojo pažiūrėti, kaip jie romys gyvulį, ir susiraukė pamatęs, kaip viena trūkčiojanti kanopa spyrė vyrui į pilvą ir jis raitydamasis nuvirto ant žemės. Žirgas buvo jaunas ir raumeningas. Jis grūmėsi su jį virvėmis rišančiais vyrais. Kai jis nugrius, vyrai supančios jam kojas ir jis bus bejėgis prieš romyjimo peilį. Atrodė, vyrai patys nelabai žino, ką daro, ir Chazaras pralinksmėjęs krestelėjo galvą, kai ėjo pro besigrumiančius su eržilu vyrus.

Jam besispraudžiant pro spurdantį gyvulį šis pasitraukė atbulas ir nugriovė vieną iš vyrų. Žirgas piktai suprunkštė ir traukdamasis užmynė Chazarui koją. Šis suklykė iš skausmo. Arčiausiai stovintis vyras krūptelėjo ir atgalia ranka trenkė Chazarui į veidą, kad šis pasitrauktų iš kelio.

Chazaras pratrūko įniršiu lyg tas rišamas žirgas ir vožė atgal. Vyras apsvaigęs susvyravo ir Chazaras matė, kaip kiti vyrai numetė virves ir įbedė į jį nuožmius žvilgsnius. Eržilas pasinaudojo tuo ir nunarinęs galvą pasileido per stovyklą. Kiti žirgai atsiliepė į jo žvengimą, o Chazaras pasijuto stovintis priešais būrį įsiutusių vyrų. Jis nebijojo — buvo užtikrintas, kad jie atpažins jo šarvus.

— Jūs vojelos, — pasakė jis, kad sušvelnintų įtampą. — Jūsų žirgas bus sugautas ir jums grąžintas.

Jie nieko neatsakė, tik susižvalgė. Visi buvo vienas į kitą panašūs, ir Chazaras suprato, kad jie vojelų chano sūnūs. Jų tėvas atvyko čia tik prieš keletą dienų ir atsivedė penkis šimtus karių su šeimomis. Jis garsėjo ūmiu būdu ir įžeidumu. Kai vyrai apsupo Chazarą, šis pagalvojo, kad ir jiems būdingos tėvo savybės.

Akimirksnį dar tikėjosi, kad jie paleis jį be muštynių, bet tas, kuriam jis trenkė, virė įniršiu ir lindo arčiausiai, palaikomas brolių. Toje vietoje, kur Chazaras jam trinktelėjo, pasirodė mėlynė.

— Kokią teisę turi kištis? — atkirto vienas iš jų.

Jie pamažu apsupo jį, Chazaras pajuto, kad stovyklos šurmulys nutilo. Juos stebėjo daug šeimų ir, jis, jausdamas silpnumą, suvokė, kad negali pasitraukti, nepadarydamas gėdos Čingiui. Gal net pakenks Čingio valdžiai stovykloje.

— Aš tik norėjau praeiti pro šalį, — ištarė jis pro sukąstus dantis, ruošdamasis muštynėms. — Jei tas jūsų užsispyręs brolis nebūtų man kirtęs, jau būtumėte tą eržiliuką parvertę ant žemės. Kitą kartą pirmiausia supančiokite jam kojas.

Vienas iš stambiausių vyrų spjovė Chazarui po kojomis, ir šis sugniaužė kumščius. Staiga kažkieno balsas perskrodė orą.

— Kas čia darosi?

Tas balsas vyrukus paveikė žaibiškai ir jie nurimo. Chazaras pažvelgė į panašių bruožų vyresnį vyrą. Tai galėjo būti tik vojelų chanas, ir Chazarui neliko nieko kita kaip nulenkti galvą. Dar neprieita iki durklų, ir protingiausia bus neįžeisti to, kuris geba suvaldyti savo sūnus.

— Tu esi brolis žmogaus, save vadinančio Čingiu, — pasakė chanas, — bet čia yra vojelų stovykla. Kodėl pykdai mano sūnus ir trukdai jiems dirbti?

Chazaras susierzinęs nuraudo. Tikėjosi, Kačiūnas bus pranešęs vyrams apie susidūrimą ir šie jau skuba į pagalbą. Jis nepasitikėjo savimi ir neskubėjo atsakyti. Vojelų chanas akivaizdžiai džiūgavo taip susiklosčius aplinkybėms, ir Chazaras neabejojo — jis viską matė nuo pat pradžių. Susitvardęs lėtai ir aiškiai prabilo:

— Trenkiau vyrui, kuris trenkė man. Tai ne priežastis šiandien pralieti kraują.

Chanas atsakė pašaipia šypsena. Jis po ranka turėjo šimtą karių, jo sūnūs taip pat buvo pasiryžę įpūsti nuolankumo prieš juos taip išdidžiai stovinčiam vyrui.

— Galėjau tikėtis tokio atsakymo. Garbė ne toks dalykas, kurį galima numesti į šalį, kai ji nepatogi. Ši stovyklos dalis vojelų. Tu peržengei mūsų ribas.

Chazaras, norėdamas paslėpti susierzinimą, nutaisė šaltą kario veidą.

— Mano brolio įsakymai labai aiškūs, — pasakė. — Visos gentys gali naudotis šia žeme, kol mes čia susirinkę. Nėra jokios vojelų žemės.

Chano sūnūs, išgirdę jo žodžius, kažką sumurmėjo tarpusavyje, o pats chanas sustingo.

— O aš sakau, kad yra, ir nematau, kas galėtų mesti man iššūkį. Tu, aišku, slėpsies savo brolio šešėlyje.

Chazaras lėtai įkvėpė. Jei pareikštų, kad jį saugo Čingis, šis kivirčas baigtųsi. Vojelų chanas ne toks kvailas, kad mestų iššūkį jo broliui šioje stovykloje, kurioje jam paklūsta didžiulė kariuomenė. Tačiau jis stebėjo Chazarą, lyg pasiruošusi kirsti gyvatė, ir šiam kilo mintis, kad broliai su eržilu jo kelyje šį rytą atsirado neatsitiktinai. Visuomet bus norinčių išbandyti žmones, kurie ketina jiems vadovauti. Chazaras krestelėjo galvą. Tai Kačiunui patinka derėtis ir gudrauti, o Chazarui — ne, be to, jis visai nenori iššaukiamai elgtis su chanu ir jo sūnumis.

— Neliesiu čia kraujo, — pradėjo jis ir iš karto pastebėjo džiugesį chano akyse, — ir brolio šešėliu taip pat nesinaudosiu.

Tai sakydamas, jis trenkė kumščiu į smakrą arčiausiai stovinčiam vojelų broliui ir jį parbloškė. Akimirksniu visi broliai sustaugė ir vieningai puolė. Ant jo galvos ir pečių pasipylė smūgių kruša. Jis atsitraukė, įtempė kojų raumenis, spyrė kažkuriam į veidą ir sulaužė nosį. Chazarui patiko muštis, kaip kiekvienam vyrui, augusiam tarp brolių, bet šį kartą jėgos buvo nelygios. Jis vos išsilaikė ant kojų gavęs smūgį į galvą, dar pasipylė smūgiai į šarvus. Kol stovės ant kojų, dar pajėgs išvengti jų smūgių pasilenkdamas ir atsakys į juos naudodamas bet ką, kas pasitaikys po ranka.

Vos spėjo apie tai pagalvoti, vienas iš jų sugriebė jį už liemens ir parvertė ant žemės. Chazaras iš visų jėgų spyrė, pasigirdo spiegimas. Jis dangstėsi galvą rankomis, norėdamas išvengti spyrių. Kur, po galais, Kačiūnas? Pajuto, kad iš nosies bėga kraujas ir tinsta lūpos. Galva skambėjo nuo spyrio į dešinę ausį. Dar truputį, ir jis liks sužalotas visam gyvenimui.

Chazaras jautė svorį vieno iš jų, apžergusio ir mėginančio patraukti jo rankas nuo veido.

Chazaras pro pirštus mėgino jį įžiūrėti. Nutaikė akimirką ir dūrė nykščiu užpuolikui į akį. Atrodė, kad pataikė, ir tikėjosi jį apakinęs. Vojela sušukęs nusirito, o spyriai tik sustiprėjo.